Nieko nuostabaus, kad įsiterpti į Manto dienotvarkę – sudėtinga užduotis. Todėl susitikusi su juo iš karto pasiteiravau, kiekgi šis užsiėmęs žmogus turi laiko šeimai – žmonai aktorei Indrei Stonkuvienei (30 m.) ir vaikams Cecilijai (4 m.) bei Pranciškui (2 m.).
„Nieko nelieka, bent jau šiuo metu. Ko gero, tai pats aktyviausias laikotarpis mano gyvenime. Taip susiklostė, kad labai daug dirbau ir viskas supuolė į vienus metus, net į vieną mėnesį. Tapau visiems labai reikalingas ir dabar esu be galo užsiėmęs.
Todėl šeimai išties lieka labai mažai laiko. Vaikus pamatau tiktai miegančius, grįžęs naktį arba anksti ryte keldamasis. Jei pavyksta nuvežti dukrą į darželį, būna didžiausia pramoga“, – atviravo Mantas.
Aktorius pasakojo, kad dienomis, kai spektakliai numatyti Vilniuje, jis jaučiasi taip, tarytum turėtų laisvadienį. Šiomis dienomis jis turi retai pasitaikančią galimybę truputį ilgiau pabūti namie.
Kitomis dienomis M.Stonkus guodžiasi, kad ne vienas jo bičiulis, augęs aktorių ar atlikėjų šeimoje, puikiai žinojo, ką reiškia augti be tėvų arba su tėvais darbe. Svarbiausia, kad tokiose šeimose augusiems vaikams nieko bloga neatsitiko.
„Apskritai mano vaikai yra laimingi, aprūpinti. Jie turi mylinčius senelius, o ir Indrė dažnai su jais būna. Taip pat yra darželiai, auklės. Kol kas jie nesiskundžia“, – tikino Mantas.
– O kiek valandų per parą miegate?
– Anksčiau ir miegui labai nedaug laiko likdavo, bet vienu metu pagavau save, kad negalima taip daryti. Jei noriu toliau gyventi tokiu tempu, privalau ilsėtis. Bandau miegoti mažiausiai septynias valandas per parą.
– Ar jums patinka būti tokiam populiariam?
– Labai patinka. Kartais pavargsti, bet paskui pagalvoji: nėra priežasties skųstis. Visą gyvenimą dėsningai to siekiau. Labai norėjau to, kas esu dabar, ir noriu dar daugiau. Nėra taip, kad Stonkus pasiekė piką ir greitai jo banga nuslūgs. Tikrai ne. Aš stengsiuosi, dirbsiu toliau. Manau, kad banga nuslūgsta tik tuomet, kai žmonės nustoja tobulėti, pavargsta nuo didelio krūvio ir patys nuo savęs.
Tikiuosi, kad viskas bus gerai ir galėsiu toliau dirbti mėgstamą darbą, kuris net nebėra darbas. Tai tiesiog gyvenimo būdas, kad ir kaip nuvalkiotai tai skamba. Bet aš niekada negalvoju apie pinigus. Žinau, kad uždirbu, žinau, kad kuo daugiau dirbu, tuo didesnis atlygis. Vis dėlto mano darbas man yra tiesiog neatsiejama gyvenimo dalis.
– Karjerą pradėjote nuo teatro. Kiek jo vis dar yra jūsų gyvenime?
– Teatras yra pagrindinė mano veikla. Šiuo metu su muzikantais esame sukūrę monospektaklį „Kultas“, vaidinu spektaklyje „Buvusių moterų reikalai“. Kartais per mėnesį vaidinu net 20 spektaklių. Filmavimasis televizijoje nėra mano pagrindinė veikla.
Televizija yra ruporas, kuris reikalingas, jeigu nori parodyti save. Tai vieta, kurioje gali pranešti apie save ir savo darbus. M.Stonkus
– Tradiciškai paklausiu: ar išnyko aktorių požiūris, kad teatras – gerai, o televizija – blogai?
– Manau, kad išnyko. Pažiūrėkite, kas dalyvauja tokiuose projektuose kaip „Auksinis balsas“, ir pamatysite, kad visiems reikia televizijos.
Žmonės projektuose dalyvauja ne dėl to, kad smagu. Televizija yra ruporas, kuris reikalingas, jeigu nori parodyti save. Tai vieta, kurioje gali pranešti apie save ir savo darbus. Taip žmonės bus pritraukti ir galbūt vėliau nueis pažiūrėti, ką tu ne televizijoje darai.
– Koks vaidmuo jums mėgstamiausias?
– Vytautas iš „Buvusių moterų reikalų“. Labai ryškus personažas. Labai atpažįstamas, gyvas, labai natūralus. Jis turi aiškią savo filosofiją. Tai toks personažas, kuriuo galiu būti ne tik scenoje kurdamas vaidmenį, bet ir „išsitraukti“ jį bet kuriuo metu ir gyventi gyvenimą su juo.
Man Vytautas labai patinka, jis man labai artimas ir aš juo didžiuojuosi. Tai provincijos vyrukas, toks kaip aš, tik truputį siauresnio mąstymo.
– Ar lengva po spektaklio išeiti iš vaidmens?
– Aišku, kad lengva. Kartais būna, kad personažas persekioja tave. Ypač tuomet, kai jį kuri. Bet mano spektakliai nėra trijų valandų veiksmo, kuriuose draskaisi, miršti ir prisikeli. Tada, aišku, sunku išeiti iš vaidmens.
Vis dėlto viskas priklauso nuo žmogaus, jo požiūrio į darbą. Labai nemėgstu to dramatizuoto ir perdėto maivymosi: „Įėjau į vaidmenį ir tiesiog nebegaliu...“ Esi visiškas kvailys, jei negali atskirti realaus gyvenimo nuo teatro. Truputį mažiau susireikšmink.
Jeigu paklaustumėte nusipelniusių didžiųjų aktorių, jie visi tą patį pasakytų: yra laikas būti scenoje ir laikas gyventi.
– Su Mantu Katleriu surengėte komedijos („stand-up comedy“) turą „ManTai vienodai“ po didžiąsias arenas. Kas per mada pastaraisiais metais atsirado, kad lietuviai pradėjo veržtis į arenas?
– Nežinau, kas kitiems nutiko, bet mes esame visai kitokie. Mes nesame dainininkai. Mes – komikai.
Reikia suprasti, kad pats žodis „arena“ – labai skambus. Mes tikrai nesiruošėme į areną sutraukti 15 tūkst. žmonių. Mūsų tikslas buvo 3–4 tūkst. Man atrodo, kad komikui sutraukti į areną 3 tūkst. žmonių Lietuvoje yra labai daug.
Nemanau, kad pasirodymų rengimas arenose yra bloga mada. Priešingai, Lietuvos žmonės labai nemoka mylėti savo atlikėjų. Spektaklio metu matai žmonių akis, matai, kiek jiems laimės suteiki, kiek jie juokiasi, kiek jiems malonu. Bet po spektaklio eini link automobilio, kur susiduri su tais pačiais žmonėmis, išeinančiais iš drabužinės. Jie nuleidžia akis arba demonstratyviai bando parodyti, kad manęs nepažįsta ir nežino. Būna, kad prieina, nusišypso, bet dažniausiai stengiasi neparodyti savo... silpnumo?
Tai drovus ir kvailas lietuvių būdas. (Juokiasi.) Štai visai neseniai sporto treneris man sakė, kad aktorius Danielis Craigas sportavo Vilniuje visą mėnesį, bet prie jo nepriėjo nė vienas lietuvis. Jei jau prie Holivudo žvaigždžių lietuviai neprieina, ko galime norėti mes, paprasti Lietuvos atlikėjai?
– Kokiomis temomis jums nepriimtina juokauti?
– Juokauti galima apie viską, svarbu juoko forma.
Man labai nepatinka juokauti apie žmones, apie kuriuos ir taip visi Lietuvoje juokauja. Labai nemėgstu pasirodyti kaip homofobas. Aišku, galima juokauti apie homoseksualus. Kodėl gi ne? Bet stengiuosi to nedaryti taip, kad juokas virstų šaipymųsi. Taip pat vengiu ksenofobiškų, rasistiškų juokelių. Vengiu to, ko vengia visi jauni normalūs žmonės.
O visos kitos temos... Religija, vaikai, net mano vaikai, galų gale mirtis – tai neišvengiami dalykai ir jie yra juokingi.
– Ar visada norėjote turėti vaikų?
– Visada norėjau ir visada žinojau, kad jų turėsiu. Nežinau, kam turiu dėkoti, – Dievui, sau ar angelams sargams, bet mano ir Indrės šeimoje yra taip: apie ką mes pasvajojame, tas ir išsipildo. Greičiausiai tai net ne svajonės, o vizija. Kai žinai, ko nori, pasąmoningai to sieki.
Pamenu, važiavome su Indre automobiliu ir įsivaizdavome, kad susituokę važiuojame didele mašina, gale sėdi berniukas ir mergaitė, o už lango – gražus ruduo. Po kelerių metų važiuojame aplankyti tėvų į Plungę: gražus auksinis ruduo, mašinoje sėdi du vaikai, mes laimingi. Viskas taip, kaip ir norėjome.
– Kaip, gimus vaikams, pasikeitė jūsų požiūris į Indrę ir moteris apskritai?
– Padarėte klaidą pavadindami šią rubriką „Stiprioji lytis“, nes moterys, o ne vyrai yra stiprioji lytis. Jei mes kalbame apie fizinę galią, tai esame kvailiai. Jei kalbame apie stipriąją lytį kaip apie atsakomybę, naštą ir išgyvenimus, tai turėtų būti moterys. Vyrai turėtų būti varomoji lytis, nes mūsų paskirtis gyvenime – daugiausia me-chaninė. Tai tiek ir pasikeitė požiūris į moterį.
Apskritai moterys yra nuostabios. Mes, vyrai, susigalvojame, kad reikia siekti karjeros, ir jos siekiame, tik kartais su vaikais pabūname. Labai retas tėtis prižiūri vaikus ir siekia karjeros aukštumų. Užtat dauguma moterų yra priverstos ir vaikus užauginti, ir karjerą padaryti. Tai ir yra stiprioji lytis. Nėra daugiau apie ką ir diskutuoti.
– Su Indre jus susiejo tarnybinis romanas. Kurio noru iš kolegų tapote mylimaisiais?
– Tai buvo elementari trauka. Kai žmonės mato mus, kaip mes sutariame ir kokie esame, jiems tampa aišku, kad esame du magnetai. Pamatėme vienas kitą ir supratome, kad kito tokio nusikaltimo partnerio gyvenime nesurasime ir nebereikia daugiau žvalgytis. Buvo kažkas panašaus į tai:
„Labas, tu būsi mano geriausia gyvenimo draugė.“
„Ačiū, malonu, einam daryti vaikų.“
– Kad viskas būtų taip paprasta!
– Bet ir buvo labai paprasta. Pirmasis mūsų pasimatymas įvyko, kai mes ilgai gėrėme vyną ir daug šnekėjomės. Po mėnesio ar dviejų mes pradėjome kartu gyventi. Taip ir baigėsi mūsų romantika.
Trumpai tariant, kovo 6 dieną susipažinome, gegužės 3 dieną aš jai pasipiršau. 2011-aisiais susituokėme, 2012-aisiais gimė Cecilija, 2014-aisiais Pranciškus, 2018-ai-siais gims... Juokauju, nežinau toliau.
– Negi išties kartu apsigyvenus dingo romantika?
– Staigmenų ir romantikos mūsų santykiuose netrūksta. Bet mes nesame tos saldžiosios romantikos mėgėjai. Nėra taip, kad negalime gyventi be sėdėjimo vienas prieš kitą ir seilėjimosi žvakių šviesoje. Man atrodo, tai net nėra romantika. Atsidaryti važiuojančio automobilio stoglangį, iškišti kojas ir rūkyti cigaretes – štai kas man yra romantika.
Romantikos reikia paieškoti, jos specialiai nereikia sintetinti. Kai paieškosi, suprasi, kad tos romantikos tavo gyvenime labai daug. Svarbiausia turėti tinkamą žmogų, su kuriuo tuos momentus galėtum gaudyti. Štai čia jau sunkiau.
– Jūs abu su Indre aštrialiežuviai. Jūsų nuomone, kuris esate šmaikštesnis?
– Indrė. Vienareikšmiškai. Žinote tą situaciją, kai vyras ir moteris dalyvauja kokiame nors pokylyje, ir vyras, išgėręs taurę, pradeda prie visų šnekėti, juokauti, o moteris jį vis ramina: „Na, ar baigsi?“ Tai man taip tenka Indrę raminti. Žinoma, aš per-spaudžiu, bet Indrė šmaikštesnė už mane.
– Ar dažnai vakarėliuose sulaukiate prašymo: „Papasakok anekdotą?“
– Labai dažnai ir tai yra nemaloniausias prašymas. Net per savo pasirodymus esu sakęs, kad santechnikui atėjus į vakarėlį jo neprašo eiti apžiūrėti vamzdžių. Tai būkite geri ir manęs neprašykite. Jei juokausiu, tai darysiu natūraliai.
– Šiemet prisidėjote prie Vaikų linijos projekto „Patyčių muziejus“. Atviravote, kad mokykloje pats kentėte patyčias. Ką darytumėte, jei sužinotumėte, kad jūsų vyresnėlė Cecilija tyčiojasi iš kitų vaikų?
– Jai būtų riesta. Jai būtų padaryta didžiulė gėda viešai, prieš visą klasę, prieš mokytojus, galbūt net prieš visą mokyklą.
Aišku, niekada negalima sakyti „niekada“, bet aš labai tikiuosi, kad ji nesityčios. Būtų labai didelė gėda man pačiam, jeigu mano vaikas tyčiotųsi iš ko nors, kai aš pats dėl to turėjau problemų mokykloje. Jai būtų riesta dėl to, ką ji daro ir kokią negarbę šeimai užtraukia.
– Indrė yra minėjusi, kad jūs – puikus kulinaras. Ar turite firminį patiekalą?
– Mano firminis patiekalas yra tas, kurį greičiausiai pavyksta pagaminti. Tai gerai brandinta jautiena, šiek tiek pakepta keptuvėje su šviežiomis daržovėmis. Labai svarbus komponentas – padažas „Ranch Sauce“. Jo Europoje neturime, todėl mano draugo Antano Kavaliausko žmona Amanda iš Teksaso vis parveža.
– Ar turite tokių būdo savybių, kurių pats nemėgstate ir norėtumėte atsikratyti?
– Esu didelis isterikas. Labai užsidegu. Visa komanda, su kuria dirbu teatre, labai nemėgsta šios mano būdo savybės. Jie žino: jeigu kas nors bus truputėlį ne taip, iš manęs gaus daug pylos.
Šios savybės norėčiau atsikratyti, norėčiau būti rimtesnis ir solidesnis. Jeigu su savo užsidegimu esu ką nors įskaudinęs, o žinau, kad esu, labai norėčiau atsiprašyti, nes po to man būna labai gėda. Tačiau toks jau esu – degtukas.
