Kadaise ant vaikinų su snieglentėmis burnojo daugelis Vilniaus gyventojų. Laiptų turėklai, vamzdžiai, stogas ar sofa vidury gatvės – tai šešerius metus gyvuojančios komandos „Hate Hard“ nariams pakeičia puikiai parengtas trasas.
Gatvėje snieglentėmis atliekamus sudėtingus ir techniškus triukus komanda įamžina trumpuose filmuose ir juos žiū-rovams pristato kino teatruose. Bet iki šlovės akimirkos ir trumpo žiūrovų aiktelėjimo – begalė treniruočių, bandymų ir skaudžių traumų, kurios, pasirodo, tik reiškia, kad tobulėji.
„Būtum tikrai kvailas, jeigu išsidaužtum dantis ir daugiau nebegrįžtum ant snieglentės. Pargriuvęs ir vėl atsistojęs supranti, dėl ko taip aukojiesi. Kai buvau mažas, pasižadėjau, kad būsiu geriausias snieglentininkas“, – šypsosi P.Morkūnas, pirmą kartą ant snieglentės atsistojęs būdamas trylikos metų.
– Tikriausiai mamai ašarų jau nebeliko.
– Juk visos mamos taip pat reaguoja! Jos tikrai dažnai norėdavo, kad baigtume save žaloti. Dabar jau nieko nebesako ir supranta. (Šypsosi.) Netgi pataria, kad reikia iš naujo bandyti atlikti nepavykusį triuką.
– Kaip susibūrė snieglentininkų komanda „Hate Hard“?
– Prieš mus Lietuvoje buvo populiari snieglentininkų komanda „Possible“. Jie mus, jaunesnius, mokė triukų. Idėja buvo atsiskirti nuo vyresnių, nes jie jau ketino nebevažinėti, o mes buvome auganti karta. Nusprendėme suburti komandą.
Ilgai rinkomės pavadinimą, bet galų gale nusprendėme: kad ir kokį pasirinksime, vis tiek aplinkiniai mus pašieps ar patrauks per dantį („Hate Hard“ – „Stipriai nekęsti“). Norėjome tiems nekentėjams užbėgti už akių, todėl taip pasivadinome.
Šiuo metu komandoje didesnė dalis yra užsieniečių – iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Ispanijos. Lietuvių yra penki, tačiau ir pusė jų yra traumuoti arba išvykę.
Visi nuo pat mažens buvome snieglenčių mėgėjai. Bet nauja susidomėjimo banga kilo, kai pradėjome kurti filmukus apie šį sportą. Jaučiame, kad tai daug ką įkvėpė pradėti čiuožti. Artimiausiu metu norime nufilmuoti penktą ilgą filmą, surinkti kiek įmanoma didesnę tarptautinę komandą.
– Koks turi būti žmogus, kad jūs pakviestumėte prisidėti prie savo komandos?
– Mūsų komandoje nėra aktualu tobulai čiuožti. Jeigu nuo vaikystės būtume turėję „Snow areną“, gal būtume pasiekę dar aukštesnių rezultatų. Kad ir kaip keistai skambėtų, jau nebe tas amžius ir nebe tos galimybės – juk čiuožti reikia mokytis dar nemokant vaikščioti. Dabar jau viską darome dėl pomėgio. Visą laiką norime praleisti su savo draugais, nes su jais linksma. Į komandą tikrai nepriimtume žmogaus, kuris labai gerai važinėja, bet nėra mūsų bendramintis. Tai turi būti vienodų interesų, panašių idėjų turintys žmonės.
– Ar dar turite baimės jausmą?
– Jeigu nebijai, vadinasi, tau kažkas blogai. Visi pasaulio profesionalai bijo. Tik jų komforto zona daug platesnė. Mes nebijome paprasčiausių triukų, o jie lygiai taip pat nebijo daryti kaskadinių triukų.
Iš pradžių mums norėjosi atkartoti panašius į amerikiečių vaizdo įrašus, įkeltus į internetą. Paskui supratome, kad didesnį malonumą jaučiame tada, kai triuką atliekame rizikuodami. Sniego parke nėra tiek daug baimės – juk čia viskas būna sutvarkyta, nėra laiptų. Gatvėje visai kitaip.
Kai nusifilmuojame, vakarais prieš miegą pažiūriu ir analizuoju, džiaugiuosi, kad ta diena buvo tokia sėkminga. Vieną triuką bandome padaryti daugybę kartų ir vis nesėkmingai. Galų gale kai pasiseka, rezultatas ir labai malonios emocijos viską atperka.
– Kokių savybių reikia, kad įstengtum daryti, regis, nesuvokiamus triukus?
– Užsispyrimo, valios, kantrybės ir atsidavimo šiam sportui. Kaip ir bet kuriame kitame sporte, negalima važiuoti į varžybas nepasirengusiam. Tavęs neleidžia treneriai. Mūsų atveju patys esame treneriai, todėl patys nusistatome, ar esame pasirengę.
Turiu mokinių, kurie kartu nori eiti filmuotis. Leidžiu tik tada, kai tikiu žmogumi. Kai matau mokinį, kuris tūkstantį kartų darė tą patį triuką ir nė karto pavojingai nepargriuvo, abejonių nelieka.
– Ar per ausinukus klausoma muzika padeda labiau susikaupti?
– Dešimt metų važinėjau vien su ausinukais. Dabar jau antri metai, kai jų atsisakiau. Negali važinėti ant vamzdžio klausydamas klasikinės muzikos. Aš klausydavausi repo. (Juokiasi.). Supratau, kad muzika, kurios klausydavausi, – pikta. Jeigu tą dieną nesiseka, tampu piktas ir nervingas. Be muzikos štai juokiuosi, bendrauju, matau aplinką. Nereikia tokių blogų minčių, labiau reikia pozityvių. Kai džiaugiesi ta diena, galvoji, kad viskas pavyks, ir pavyksta.
– Treniruojatės Vilniaus kiemuose. Kaip žmonės, matydami skaudžius kritimus, į tai reaguoja?
– Anksčiau dažniau susidurdavome su policijos pareigūnais, dabar rečiau. (Juokiasi.) Policiją įtikinti gana lengva – dauguma supranta, kad mes nieko blogo nedarome. Bet ją iškviečia vyresni žmonės. Jie bijo, kad mes sau ką nors pasidarysime, arba mano, jog sugadinsime turėklus, vamzdžius. Bet tikriausiai tai, ko nesupranti, ir baugina.
Nuo mažens esame išmokyti, kad filmuojantis gatvėje reikia elgtis mandagiai, nes visada į tą pačią vietą grįžtame. Su žmonėmis susitariame, kad visada nuvalysime sniegą, o ką pastatėme – nugriausime.
– Ką veikiate vasarą?
– Rengiamės sezonui. Vieni važinėja riedlentėmis, kiti vaikšto į sporto klubą, treti važinėja į „Snow areną“ treniruotis. Aš su keliais draugais užsiimu kovos menais, kad būtų geresnė koordinacija ir fiziškai sustiprėtume.
Per metus ilsiuosi tris mėnesius – nuo pavasario pabaigos iki vasaros vidurio.
– Ar esate ir vandenlenčių, jėgos aitvarų sporto mėgėjai?
– Manau, jog geriau susikoncentruoti į vieną veiklą. Kiek esame šias sporto šakas bandę, nė vieno nepatraukė. Tai labiau mados reikalas, žmonės kiekvieną sezoną turi naujos veiklos. Taip kiekvienas gali patirti didelį adrenalino antplūdį.
Prie kiekvieno triuko reikia pratintis pamažėle, negali peršokti net mažo laiptelio. Mane labiausiai užveda mintis, kad išėjęs pačiuožinėti niekada nežinai, kas gali nutikti. Per sezoną išsikeliu tikslą ir kryptingai to siekiu.
– Jau šešeri metai, kai jūsų kuriami drabužiai graibstomi iš parduotuvių lentynų. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Tuo metu Lietuvoje nebuvo mums tinkamų drabužių. Norėjau, kad visa komanda būtų panašiai apsirengusi ir išsiskirtų iš kitų. Sukūrėme džemperius be gobtuvų, o raidė H visiems labai patiko. Tada prasidėjo pirkimo banga. Tuos drabužius labai vertinu ne vien dėl to, kad čia mano darbas ir vienas pragyvenimo šaltinių.
Mūsų kuriami rūbai turėjo daug įtakos snieglenčių populiarumui. Dauguma mūsų filmų buvo peržiūrėti ne snieglenčių gerbėjų, nes jų nėra daug, o būtent žmonių, kurie žino mūsų drabužius. Ir vienareikšmiškai puiku, kad bent iš filmukų sužinoma apie čiuožimą gatvėje.
Kuriame kokybiškus marškinėlius, treningus, striukes, džemperius, snieglenčių pirštines, vasarines ir žiemines kepures. Idėjos paprastos – nieko neišgalvosi. Viską žmonės yra matę ir sunku nustebinti. Aš kokį nors drabužį pamatau internete ir jį pakeičiu taip, kaip patinka. Pirmiausia kuriu sau, o tai patraukia ir kitus. Smagiausia kurti kepures. Jau supratau, kokia spalva gražiausiai atrodo, kokia medžiaga geriau laikosi, kuri nusidėvi, koks modelis patogesnis.
– Esate snieglenčių instruktorius. Ką patartumėte pradedančiajam?
– Pasisamdyti instruktorių, kad vėliau nebūtų bėdų čiuožinėjant. Vienaip ar kitaip, žmonės atsiduria pas jį – ateina pasimokyti technikos. Jei žmogus pažengęs, siūlau susirasti arba būrelius, arba draugus, su kuriais galėtų čiuožinėti. Snieglentės netinka vienišiams. Čiuožiant snieglente svarbu turėti draugų, kurie kartu važinėja. Niekada negali važinėti sniego parke vienas, nes negali žinoti, kada tau prireiks pagalbos.
– Kaip manote, ar snieglenčių sportas jau populiarus tarp lietuvių?
– Pastebiu, kad moterys, penkiolika metų šliuožusios slidėmis, ateina pas mus mokytis čiuožti snieglentėmis.
Snieglenčių sportas pradeda įsitvirtinti. Tai ne tik mada. Žinoma, kaip ir visose sporto šakose, mums trūksta vieno ar dviejų talentų, kurie galėtų iškovoti prizines vietas užsienyje. Tuomet susidomėjimas dar labiau išaugtų. O iki to laiko viskas priklausys nuo mūsų mėgėjų sportininkų, kuriems bus įdomu mokyti kitus, rengti varžybas.
Neturime jokios asociacijos, kuri vienytų visus, padėtų tai populiarinti, bet turime daug iniciatyvių žmonių, pavyzdžiui, patyrusį snieglentininką Artūrą Morauską-Benzą, kuris vaikams suteikia galimybę čiuožti užsienyje.
