Savo kurtomis unikaliomis gitaromis „Lava Drops“ jis stebina ne tik Lietuvos muzikantus, bet ir profesionalus iš viso pasaulio, rašo žurnalas „Stilius“.
Aktorių ir tapytojų šeimoje užaugęs Rapolas vaikystėje buvo atradęs paišymo džiaugsmą, tačiau bėgant metams paniro į muziką, o vėliau – į daiktų dizainą. Vos pradėjęs skambinti gitara tapo šio instrumento fanatiku. Dabar jis pasauliui siūlo stilingų elektrinių gražuolių, pagamintų iš kiečiausio laivų statybai naudojamo medžio, lėktuvų konstrukcijoms naudojamo aliuminio ir net lavos gabalėlių.
Šių kūrinių kaina nemenka, tad daugelis muzikantų tik varvina seilę. O Rapolas įsitikinęs, kad jo lietuviškas instrumentų ženklas ateityje reklamuos ne tik jį, bet ir Lietuvą.
Pats su gitara vaikinas susipažino būdamas trylikos – paskatintas artimųjų pradėjo lankyti gitaros pamokas. Pirmąją „Fender“ gitarą jam tėvas atvežė iš Amerikos. O pirmuoju vaikino mokytoju tapo grupės „Pelenai“ gitaristas Romas Asmolkovas.
„Mano tėtis tapytojas Audrius Gražys visada labai mėgo muziką: dievino senąjį roką, tokias grupes kaip „Led Zeppelin“, „Rolling Stones“. Būdamas mažas klausydavausi daug muzikos, žiūrėjau MTV, stebėdavau muzikinius klipus.
Atsimenu momentą, kai penkerių pamačiau „Queen“ klipą, kuriame sukosi žmogaus statula su gitara už galvos. Man labai įstrigo šis momentas. Matyt, taip ir užsiprogramavo gitarų pomėgis“, – šypsosi R.Gražys.
Nuo tada Rapolas pradėjo groti ir intensyviai domėtis, kas per daiktas yra gitaros ir kaip jos kuriamos.
– Kodėl nesiekėte muzikanto karjeros?
– Dar mokyklos laikais teko groti keliose grupėse. Su grupe „High Definition Music“ buvome vieni pirmųjų, pasirodžiusių Gatvės muzikos dienose. Šiuo metu groju sau ir per gitarų pristatymus, mat tenka aplankyti daugelį parodų. Kartais pasikviečiu profesionalų ir su jais organizuojame gitarų bandymo, muzikavimo vakarus.
Yra tekę groti ir didžiojoje scenoje. Tačiau niekada nebuvau tikras muzikantas, kuris kvėpuoja tik tuo.
Įnikau į daiktų dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Baigiant mokslus mano studijų katedros vedėjas Juozas Brundza pasiūlė sukurti gitarą. Vis svaigdavau, kad noriu geresnės gitaros, kol supratau, kad galiu ją pasigaminti pats. Industrinio dizaino studijos ir nuvedė prie to.
– Esate iš menininkų šeimos: mama – aktorė Monika Bičiūnaitė, močiutė – grafikė, dailės mokyklos įkūrėja Jūratė Stauskaitė, senelis – tapytojas Rimas Bičiūnas, kiti seneliai – aktoriai Bronius Gražys ir Nijolė Narijauskaitė, o tėtis Audrius Gražys – taip pat tapytojas. Nejutote moralinio įsipareigojimo sekti šeimos pėdomis?
– Iš pradžių tai jutau. Bet ir pats nuo mažumės kūriau. Kai buvau ketverių, tėtis net surengė mano darbų parodą Vilniaus mokytojų namuose.
Bet tapti tapytoju nenorėjau. Visada ką nors konstruodavau, domėjausi įdomiomis medžiagomis. Norėjau kurti daiktus, kurie padeda žmonėms, yra kitokie.
– Kuo jūsų gitaros kitokios?
– Pirmiausia tai išskirtinis dizainas. Studijavau ir magistrantūroje, stažavausi Kopenhagos karališkojoje menų akademijoje kartu su architektais. Įsigilinau į skandinavišką stilistiką, tuomet ir supratau, ką tikrai noriu daryti gyvenime. Grįžęs gitarų gamybos ėmiausi rimtai ir išplėtojau visą liniją.
Kuriu trijų skirtingų formų gitaras – kiekviena jų pasižymi išskirtinėmis savybėmis: tiek grojimo specifikos, tiek garso, tiek patogumo grojant.
Kai kūriau pirmąją beskirsnę, vadinamąją beladę (be grifą suskaidančių skirsnių), gitarą, norėjau sukurti instrumentą, kuris atveria daugiau galimybių: elektrinę gitarą paversti smuiku arba kontrabosu. Su šia gitara galima išgauti ir violončelės garsą.
Instrumento prototipas buvo naudojamas dar senovės kinų, indų, iraniečių. Būtent tada naudoti tokie instrumentai kaip sitaras ir rebabas buvo be skirsnių, su trimis ar keturiomis stygomis. Šie instrumentai buvo naudojami grojant pasidėjus ant kelių, horizontaliai.
Šiais laikais elektrinėmis gitaromis visi groja stygas kilnodami į viršų, o grojant mano gitara styga reikia slysti horizontaliai – taip išgaunamas mikrotoninis garsas.
Aš bandau derinti ir ergonomiką, ir kitokią gitaros išvaizdą, ir skambesį.
– Kaip atsiranda jūsų instrumentai?
– Gitaras dabar kuriu pats, bet turiu nedidelę kelių žmonių komandą. Detalės nėra gaminamos vienoje vietoje, tačiau visos – rankų darbo. Mediena atkeliauja iš viso pasaulio: Afrikos, Amerikos, Europos šalių. Naudojame raudonmedžio, juodmedžio arba klevo medieną. Kietas medis būtinas, kad būtų galima pagauti tikrą natos skambesį, ilgai išlaikyti garso vibraciją – tai labai svarbu muzikantui. Visos gitaros yra išpjaunamos iš vieno medienos lakšto, kad dar labiau sustiprintų natos skambesį. Be to, instrumento korpusas ir grifas nėra sujungti varžtais.
– Ar lietuviai muzikantai domisi jūsų kūriniais, jų įsigyja?
– Tokių nėra daug, bet susidomėjimas auga. Kai kurie muzikantai tiesiog pasiskolina gitaras koncertams, tačiau vienas kitas nori įsigyti – varvina seilę.
Užsienio rinkai sukūriau „Kick Starter“ kompaniją. Taip gitarų jau įsigijo žmonės iš skirtingų pasaulio šalių: JAV, Šveicarijos, Vokietijos. Jų įsigyja tiek profesionalai, tiek mėgėjai.
Vienoje parodoje susitikau su garsenybe Gregu Howe, buvusiu Michaelo Jacksono gitaristu. Jis mano gitaras įvertino labai teigiamai, kaip ir Alexas Hutchingas, dirbantis su „Roland“ produkcija, bei modernaus džiazo atstovas Billas Frisellas. Pastarajam pamačius mano gitarą net akys ant kaktos iššoko, klausė: „Kas čia per kosmosas?“
Gaila, kad daugelis garsių muzikantų jau atstovauja didelėms kompanijoms ir privalo groti tik jų gaminamomis gitaromis. Svajoju, kad ateityje tai galėsiu įgyvendinti ir aš. Juolab kad Lietuva neturi jokio garsaus muzikos instrumentų prekės ženklo.
Žinoma bent jau tokia asmenybė kaip Tony Zemaitis, gyvenęs Anglijoje. Jo kurtais instrumentais grojo ir Jimis Hendrixas, ir Ericas Claptonas, tačiau šio gitarų kūrėjo tik šaknys buvo Lietuvoje. Anglai jį laikė saviškiu, o vėliau jo sūnus kompaniją pardavė japonams.
– Ko gero, dabar jūsų, menininkų, šeima jumis labai didžiuojasi?
– Senelis iš pradžių į mano gaminio idėją žiūrėjo skeptiškai, tačiau jau sulaukiau jo pagyrų. Tiesą sakant, visi tikėjo ir džiaugėsi, bet manė, kad tai nerimta.
Dievinu tai, ką darau, tai mano pomėgis, o ne pragyvenimo šaltinis. Viską, ką uždirbu iš dizaino projektų, investuoju į gitarų gamybą.
– Iš kokių projektų gyvenate?
– Kasdien kuriu kitus daiktus, produktus, užsiimu įmonių įvaizdžio kūrimu. Pavyzdžiui, esu sukūręs modulines lentynas „Audžiu“ lietuvių liaudies kūrybos motyvais.
Iš vieno modulio galima sudėlioti kokios tik nori formos lentynas, o jungtys sukurtos pagal senovės lietuvių metodą. 2013-aisiais šis gaminys laimėjo Gero dizaino prizą Lietuvoje, o vėliau mano idėja pasklido po pasaulį ir kiek plačiau.
Taip pat esu laimėjęs „Electrolux“ konkursą, kai sukūriau pykčio gėlės koncepciją: elektroninės gėlės modelis reaguoja į žmonių pyktį ir skleidžia ultragarsą, kuris slopina neigiamas emocijas.
– Kalbate apie Lietuvos vardą, lietuviškas tradicijas. Taip išreiškiate meilę šaliai?
– Esu kosmopolitas, daug keliauju po pasaulį, esu daug matęs nuo mažens. Tačiau esu patriotas – priklausau Lietuvos skautijai, esu skautas Vytis. Tai – didelė bendruomenė, kuri mane nuo mažų dienų išmokė savarankiškumo, turėti garbės, pilietiškumo, atsakingumo jausmą. Tai gyvenime derinu su muzika, dizainu.
Be to, Lietuva – labai patogi šalis plėtoti kūrybą, produktą. Lietuviai moka daryti daug darbų: vienas žmogus gali pasigirti daugiau nei vienu gebėjimu ir visus turimus labai gerai ištobulinti – tai mane veža. Taip lengva sukurti kompaniją ar prekės ženklą nuo nulio.
