Stipraus jo balso nesupainiosi su niekuo, bet kartais atrodo, kad K.Kerbedis – vienas labiausiai nesuprastų atlikėjų Lietuvos scenoje.
Apie jį sklando daugybė kalbų – neva šis artistas nesukalbamas, sudėtingo charakterio, neprognozuojamas. Galintis be skrupulų pasiųsti velniop, numesti ragelį. Manieringas ir nesiveržiantis bendrauti su bet kuo.
Tačiau prisėdus pasikalbėti su daugiau nei 30 metų scenoje esančiu dainininku įspūdis – visai kitoks.
Taip, jis nekantrus, ironiškas, kartais nesupranti, kada jis juokauja, kada kalba rimtai. Pokalbio metu Kastytis kelis kartus paprašė išjungti diktofoną. Ir tada papasakojo tokių dalykų apie Lietuvos pramogų verslo užkulisius, kurie, jei kada nors patektų į knygą, sukeltų tikrą sprogimą.
Tačiau stebina kitkas – kalbėdamas apie save K.Kerbedis yra stebėtinai savikri-tiškas. Gal net per daug, turint omenyje, kad į jo koncertų turą „Mano balsas“ susirenka pilnos didžiausios Lietuvos arenos.
Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose pasirodymus jau surengęs dainininkas kovo 8-ąją turą vainikuos koncertu Vilniaus „Siemens“, o kovo 25-ąją – Kauno „Žalgirio“ arenose.
Žiūrovai svaigsta nuo jo balso, o dabar atrodo labai keista, kad dar prieš porą metų K.Kerbedžio beveik nebuvo matyti scenoje.
Už sugrįžimą dainininkas dažnai dėkoja komandai. Pernai vadybininkai Lauras Lučiūnas ir Evelina Butkutė (dirbantys su Leonu Somovu ir Jazzu bei kitais žinomais atlikėjais) įkalbėjo jį surengti porą didelių koncertų po atviru dangumi – Klaipėdoje ir Trakuose.
Paaiškėjo, jog norinčiųjų jį išgirsti buvo tiek, kad visi net netilpo į koncertus. K.Kerbedis grįžo triumfuodamas, bilietų į jo pasirodymus nuperkama daugiau nei į ryškių užsienio žvaigždžių. Tik, kaip aiškėja iš pokalbio, kabinti sau medalių jis nelinkęs. Tai – tiesiog ne jo charakteriui.
– Toks ryškus jūsų sugrįžimas daug kam netikėtas. Juk keletą metų lyg ir buvote antrame plane, yra nustebusių, kad esate toks populiarus.
– Todėl, kad jie nėra matę gyvo Kerbedžio. Ir mano, kad Kerbedis trisdešimt metų dainuoja tą patį „Sustok, traukiny“. Kas yra Kerbedis, jie žalio supratimo neturi.
Įtariu, kad taip kalba pogrindininkai, baudžiauninkai, laikantys save pasikėlusiais ir kietais. Į tai man visiškai nusispjaut.
– Tai reiškia, kad buvote visiškai įsitikinęs šių koncertų sėkme?
– Visiškai ne. Dėl Dievo, aš išvis apie tai negalvojau. Negaliu sakyti, kad bijojau. Žinoma, jei į areną ateitų tik tūkstantis žmonių, nebūtų linksma. Bet aš tiesiog vykdžiau savo naujos valdžios valią, ir tiek žinių.
– O lengva žmogui, kuris tiek metų scenoje, vykdyti jaunų vadybininkų valią?
– Pirmą sykį taip nutinka. Ketverius metus mane su pasiūlymais atakavo visi, kas netingėjo. Ir kvailiukai, ir padorūs vadybininkai, kompanijos. Visiems sakiau – ne, ne, ne. Nežinau, kaip šitie mane sugebėjo paimti. (Juokiasi.)
Šie mano koncertai nebus diskoteka, lempučių šou. Šį kartą koncertai labai teisingai pavadinti – „Mano balsas“. Tai duoklė faktui, kad jau 35 ar 40 metų, jau nebesuskaičiuoju, aš šūkauju. Atseit dainuoju. (Juokiasi.)
O tokiam šou, kokio aš noriu, paruošti reikia poros metų. Kaip jis atrodytų? Žinau, įsivaizduoju, bet kodėl turėčiau atskleisti?
Tikiuosi, tokį dar padarysime. Savo valdžiai pasakiau – dirbsime ketverius metus. O po to spręsime – pratęsime dar porai metų ar užteks jau man, seneliui.
– Ne per anksti kalbėti apie pensiją? Jūs dar gana jaunas žmogus. „The Rolling Stones“ muzikantams – per 70, bet jie dar blaškosi po sceną.
– Aš – ne jie, realiai vertinu situaciją. Turiu puikią nuojautą. Eiti į sceną, kad žmonės pirštais badytų, – ne man. Kai reikės sustoti, vaikai man pasakys – tėvai, nebekvailiok.
Kitaip nei kai kurie kiti, kurie scenoje spazmuoja ir dar prisiaugina povo plunksnų uodegoje, aš buvau padaręs ketverių metų pertrauką. Ir nieko tokio, tai labai sveika.
Elgiausi nenormaliai – liepiau save iš-trinti iš viso radijo, televizijos eterio, sunaikinti įrašus. Žinoma, manęs niekas neklausė. (Juokiasi.)
– Kur tuo metu buvote dingęs?
– Kai nori, randi ką veikti. Patarčiau visiems, kurie neva šį tą jau pasiekė, susto-ti, čiuožti iš čia, pailsėti, pagyventi sau. Man taip buvo.
– Ir neniežtėjo matant, kaip scenoje karaliauja kiti?
– Seniai esu praradęs pavydo jausmą, norą konkuruoti. Ir kuo toliau, tuo labiau visa tai man juokinga. Nebeturiu to noro laimėti, būti populiariausias. Nevertinu to. Kai buvau dvidešimties, vertinau.
– Vis tiek keista, kai jau kalbate apie pensiją. Jūs rimtai?
– Visiškai. Po keleto metų, na, gal dešimties. Yra mano vienmečių, kurie juokingai atrodo scenoje, tad kam tempti?
Reikia atsistoti prieš veidrodį, pasiklausyti kompiuteriu neapdirbto savo balso. Negali būti apsidergęs, o vis dar manyti, kad esi gražus ir „fainas“. Nereikia.
Jau dabar mano balsas nėra toks kaip prieš 30 metų. Pasirodo, netinkamai su juo elgiausi, buvo padaryta klaidų. Gerai, kad Virgilijus Noreika gali ir 80-ies dainuoti, bet ne visi taip gali.
– Ir ką gi veiktumėte į tą pensiją išėjęs?
– Keliaučiau, anūkus auginčiau. Jų labai laukiu, jau seniai. Vyriausiam sūnui dėl to seniai ramybės neduodu. Pagaliau vasarą būsiu senelis.
Ir dar bus dvynukai – aš irgi turiu seserį dvynę. Nuostabu.
– Išėjus į sceną, kai dainuoja visa salė, vis dar apima jaudulys?
– Lipdamas į sceną jaudinuosi, tik puskvailis nesijaudintų. Bet tik iki pirmos dainos pabaigos, kai pajuntu – viskas, visi – mano. Tai net ne patirtis, tiesiog žinau tai.
– Yra dainų, kurių nieku gyvu nebesutiktumėte dainuoti?
– Yra. Manęs kiekviename koncerte prašo padainuoti „Sustok, traukiny“, bet kategoriškai atsisakau. Mane ta daina fiziškai erzina.
Vargais negalais išmaldavo, kad dainuočiau „Melodiją“. Klausykit, tai dainai – 36 metai! Ir jos visi nori. Tų, kurie stebisi, kad dabar aš dainuoju arenose, prieš 36 metus dar tėvelių užmačiose nebuvo. (Juokiasi.)
– Jūsų naujas albumas ir turas vadinasi „Mano balsas“. Lietuvoje girdite balsų, kurie jums patinka?
– M.A.M.A. apdovanojimuose patiko Daddy Was A Milkman. Visiška naujiena. Dar „Freaks On Floor“ – tokie pusangliai, bet kažką įdomaus turi.
Bet dabar išvis nebeaišku, kas yra dainininkas. Tokių, kuriuos dainininkais padaro kompiuteris, – milijonas, o iš tikrųjų dainuojančių – ne.
Balso neturi kokie 92,8 procento Lietuvos atlikėjų. Jie turi kažkokį tembrą, ir tiek.
Išgarsėti Lietuvoje su debiliška reklama, klounada yra paprasta. Bet kas iš to?
– Esate nepakantus nemokšiškumui?
– Anksčiau išvis nekreipdavau dėmesio. Bet žinote, man sakydavo – štai ši grupė viena populiariausių Lietuvoje. O aš girdžiu, kad jos lyderio dainavimas – net ne dainavimas, bet kažkoks Sankt Peterburgo rūsio bardų marazmatinis baubimas.
Jei nėra padoraus vokalo, kas iš tos grupės? Brązgintojų gitaromis – daug. Bet kaip be vokalo? Niekaip.
– Pramogų pasaulyje esate laikomas katinu, kuris vaikšto vienas, nesivelia į draugystes, nevaikšto į vakarėlius. Yra dainininkų, su kuriais gerai sutariate?
– Žinoma. Su Rosita Čivilyte, kurią vadinu „mamka“, Rūta Ščiogolevaite, kurią vadinu dukra. Visi pravardes turi. Bendrauju su tais, su kuriais esu susidūręs konkrečiai. Dažnai dar tais laikais, kai arenų nebuvo, o mobilieji telefonai buvo plytos dydžio.
Vaikščioti į restoranų atidarymus, maivytis ir bučiuotis su nepažįstamais – to reikia jauniems, kurie nori išgarsėti. Aš užaugęs kitoje epochoje, man tai neįdomu.
– Kaip nors ypatingai ruošiatės koncertams? Sporto salės, dieta, poilsis balsui?
– Norite sužinoti apie juodąją virtuvę? Ne, nėra jokių sporto salių. Rūkau? Taip, rūkau, bet ir Vladimiras Prudnikovas, ir daug kitų dainininkų rūko.
Bet, žinoma, saugausi. Baisu, kai klube per koncertą paleidžia dūmus, degintą alyvą. Po penkių dainų – balsui „šakės“. Tas pat, kas mašinos variklio dūmais kvėpuotum.
– Visada atrodote stilingai. Tai – dizainerių patarimai ar vidinis stiliaus pojūtis?
– Man tiesiog patinka gražūs daiktai. Nepatikti gali tik baudžiauninkams. Jei kam nors nepatinka – tam žmogui yra blogai. Vadinasi, gyvenime jis per daug vagų išakėjęs, per ilgai prie žagrės stovėjęs.
Bet nesu metroseksualas ar kaip ten jie vadinami, kur šešias su puse valandos prieš veidrodį stovi. (Juokiasi.) Kur ir apatiniai būtinai turi būti prabangūs. Nesu tiek nesveikas.
Apsiperku Los Andžele – ten viskas 60–70 procentų pigiau, o ir pasirinkimas didesnis.
Kasdien rengiuosi taip, kaip noriu, niekas nepataria. Žinoma, koncertams yra stilistai.
– Jūsų vaikai ateis į koncertus?
– Vilniuje visa šeima ateis. Net uošvė.
– Ir jūsų vyriausias sūnus Tadas, kuris gyvena Anglijoje?
– Ne, ne paslaptis, kad jis laukia šeimos pagausėjimo, birželio 1-ąją jau turėtų būti dvynukai. Tad jie niekur nebekeliauja. Gaila, kad anūkai žmoniškai nemokės lietuvių kalbos.
Sūnus su šeima grįžti į Lietuvą gyventi neplanuoja, gyvena Anglijoje jau dešimtmetį, turi kiemų tvarkymo, apželdinimo verslą.
Bet aš tikrai pavogsiu anūkus ir parsivešiu į Lietuvą. (Juokiasi.)
– Jūsų jaunėlė dukra Konstancija studijuoja muzikos vadybą. Nebandėte jos atbaidyti nuo šio kelio?
– Mano primadona M.K.Čiurlionio menų mokykloje baigė fortepijono specialybę. O tada pasakė – kai sukaks 18-a, man niekas nevadovaus. Taip ir daro, ginčytis neverta.
– Esate susituokęs, turite tris suaugusius vaikus, bet apie jūsų asmeninį gyvenimą sklando įvairių kalbų. Paklausiu tiesiai – ar jūsų širdis laisva? Gerbėjos gali turėti vilčių, bandyti jus medžioti užkulisiuose?
– Ne, to nebus. Tai nekultūringa. Gal ir nežinote, bet mes esame bajorai. Mano amžinatilsį tėvas buvo šį statusą įteisinęs, man irgi reikia tai padaryti.
Mano vadybininkai iškart tai pastebėjo. Nesu pogrindinis slunkius, mano stilius nėra eurovalkatos iš rūsio. Elgiuosi ramiai, pagal metus.
Bet jei klausiate apie širdį, pasakysiu jums pirmam. Mano širdis buvo tiek pridergta, prieš 20–30 metų mano gyvenime buvo tokių įvykių, kad nesijaučiu ją išvalęs.
Nesinešioju akmens užantyje. Jei myliu, galiu eiti aklai, kvailai, daryti avantiūras. Bet jei man nepatinka, jei su manimi negerai pasielgia, galiu būti labai baisus ir negailestingas.
– Esate kerštingas?
– Ne, tai dar baisiau nei kerštas.
– Minios gerbėjų, koncertai, dėmesys. Ar yra kas nors, ko Kastyčiui Kerbedžiui trūksta?
– Daug ko. Pinigų – ne. Bet trūksta daug pinigų. (Juokiasi.)
Visai kitas klausimas – o kam jų reikia? Neturiu jachtos, neturiu sodybos – nepakenčiu to reikalo. Man gyvenime jokių sodybų nereikėjo.
Nuvažiuoti pas ką nors į svečius, porą dienų pabūti – gerai, bet aš jau prisigyvenęs sodybose, rūmuose, privačiuose namuose. Per akis.
Sraigtasparnio neturiu, bet ir nereikia. Nevairuoju automobilio – turiu teises nuo 1990-ųjų, bet pamečiau jas ir nereikia. Neįdomu vairuoti. Nors geros mašinos man patinka.
Jei rimtai – man trūksta tiktai meilės. Noriu, kad mane mylėtų. Ir mylėti tuos, kurie mane myli. Visa kita man nerūpi.
