Pernai po patirto insulto grįžęs iš ligoninės E.Strasevičius į namus parsivežė mažą voveriuką. Rado jį medyje prie Kauno klinikų. Gyvūnas elgėsi keistai – mielai įsitaisė delne ir, regis, nieko nebijojo. Tiesa, voverė namuose ilgai neužsibuvo – maždaug po pusmečio sugrįžo ten, kur ir buvo jos vieta. Į laisvę. Nes laisvė, sako Elegijus, yra voverės prigimtis.
„Voveriukas suteikė daug džiaugsmo“, – ramiu judesiu gesindamas smilkstančią cigaretę šypteli atlikėjos Džordanos Butkutės vyras.
Į laisvę maždaug prieš dvylika metų grįžo ir pats E.Strasevičius. Neseniai penkiasdešimtmetį atšventusio Elegijaus gyvenimas tam tikra prasme primena ratą ir voverę – tarsi nuolatinis sukimasis.
Antra vertus, tai kalnų perėjos, nuolydžiai, pakilimai, keteros. Ir viršukalnės. Dar – laisvė, kuri taip pat yra prigimtis.
Apie laimę E.Strasevičius kalba kaip apie autostradą, apie praeitį – be nuoskaudų.
„Jau rudenį ruošiamės naujam koncertiniam turui po Lietuvos arenas. Tai bus koncertai, skirti Džordanos jubiliejui, – 30 metų didžiojoje scenoje. Ruošiamas ir naujas albumas. Darbo labai daug. Kai leidome albumą „Kryžkelės“, pats sėdėjau studijoje – po 7–8 valandas. Tai sunkus darbas“, – sako E.Strasevičius.
Maždaug prieš trisdešimt ketverius metus dar sovietiniame Kauno senamiestyje prasidėjusi E.Strasevičiaus jaunystė nekvepėjo nei muzika, nei meile. Nebuvo ten ir didelių siekių – noro studijuoti, įgyti profesiją, vėliau – sukurti šeimą ir auginti vaikus.
Aštuonias klases baigęs Elegijus pasuko į gatvę. Nors paauglys augo tvarkingoje šeimoje, laisvas gyvenimas, pavojų ir nuotykių kvapas buvo tokie stiprūs, kokie stiprūs tegali būti prisiminimai. Atrodė, kad auga sparnai ir kad visas pasaulis – tavo ir tau.
„Bet tiek ir buvo tos jaunystės. Mane greitai supakavo“, – ramiu veidu ir, atrodytų, be jokių emocijų sako E.Strasevičius.
Dar būdamas paauglys Elegijus pradėjo vartoti narkotikus. Gamino juos patys, senamiesčio vaikai. Iš aguonų. Elegijus juokauja – tai buvo ekologiški narkotikai.
Kas yra narkotikai, nusakyti neįmanoma. Ir to sulyginti nėra su kuo. „Žinai, jei bandyčiau lyginti su seksu, tai pojūtis yra maždaug šimtą kartų stipresnis“, – į tuščią tašką akis įremia E.Strasevičius.
Kai į daugiabučio kiemą įsuka didžiulis „Hummer“, nejučia pagalvoji, kad tokį automobilį vairuoti gali išskirtinis vyras. Kitoks savo vertybėmis, kitoks kasdienybės supratimu. Automobilis yra dalis žmogaus charakterio.
Interviu paskyręs beveik puspenktos valandos E.Strasevičius, atrodo, neskuba. Jo žodžiai ir mintys šokinėja tarsi per vaikišką šokdynę, sukamą dideliu greičiu.
Aukštas ir, atrodo, skvarbaus žvilgsnio. Dvelkiantis gerais kvepalais. Paprašo arbatos ir sako, kad gerai jaustųsi, jei nereikėtų nusiauti batų.
Visi pašnekovui paruošti klausimai subyra kaip nelygiame paviršiuje pastatytas kortų namelis. Arba lyg į klausimus būtų įsisukęs cunamis. Jo nereikia klausti – jo reikia tik klausyti, jei tai yra laikas, kai Elegijus pats nori kalbėti. Bet taip būna retai.
„Užkimau, – sako atsisveikindamas. – Seniai tiek nekalbėjau.“
Lauke ima temti. Ir išskirtinis „Hummer“ lėtai išsuka iš automobiliais apstatyto kiemo.
„O jei nesusirinks žmonės?“ – prieš pirmuosius didelius koncertus Elegijaus klausė Džordana.
„Kaip tai nesusirinks?“ – kilstelėjo antakius jos sutuoktinis.
Kalbėti apie muziką ir koncertus Elegijus gali valandomis. Idėja organizuoti Džordanos koncertus arenose taip pat buvo jo. Ir rizika. Jo sumanymas – ir drąsūs, dėmesį į save atkreipiantys turų pavadinimai.
„Aš nuo pat pirmo impulso žinojau, kad viskas bus gerai“, – šypteli vyras. Tačiau netrukus pripažįsta – tai buvo didžiulė finansinė atsakomybė. Neteisingi sprendimai galėjo padaryti nuostolių mažiausiai su trimis nuliais skaičiaus gale ir trimis skaičiais priekyje.
Tiek Dž.Butkutė, tiek E.Strasevičius daug laiko leidžia studijoje – rengiamas naujas muzikinis albumas.
„Aš nežinau, kas yra ta klausa. Aš turbūt jos neturiu. Bet su muzika susiduriu iš profesionaliosios pusės, tada ateina ir supratimas. Kol nėra suvestas garsas, girdžiu jovalą, bet tame jovale išmokau rasti tvarką.
Aš visas naujas Džordanos dainas žinau nuo pat jų gimimo. Bet klausytojas juk to nežino. O mes norime padaryti idealų variantą. Jei aš sakau, kad skamba blogai, vadinasi, aš nepasakau nieko. Visada turi siūlyti sprendimus, kad būtų gerai“, – kalba E.Strasevičius.
Jubiliejinius koncertus Elegijus vėl imsis organizuoti pats. Jokių rimtų žinių apie verslą neturėjęs vyras daugelį dalykų daro tiesiog intuityviai.
Idėjų Elegijus turi ir daugiau. Tačiau kartu su intuicija žengia ir matematika – negali padaryti to, kas kainuoja per didelius pinigus.
E.Strasevičius daug dėmesio skiria visumai, o svarbi tos visumos dalis yra detalės. Kartą, prieš pirmąjį koncertą „Nesudeginta ant laužo“, E.Strasevičius pastebėjo, kad kreivai susiūtas tentas.
Maždaug daugiabučio namo dydžio tento siūlė buvo nukrypusi į šalį. Nors nuėjus penkis metrus toliau broko nebuvo matyti, E.Strasevičius nurodė kitiems koncertams jį ištaisyti.
„Įsivaizduok, jei tau remontuoja butą ir kreivai padaro lubas? Taip ir čia. Nesvarbu, kad žiūrovas to nematys. Bet aš tai žinau, aš matau. Ir kai kartu dirbanti komanda supranta tavo požiūrį į detales, į visumą, viskas tampa aišku“, – kalba E.Strasevičius.
Todėl kai po pirmojo Džordanos sugrįžimo koncerto arena ištuštėjo, aptarnaujantys turą technikai suvyniojo milžinišką tentą ir išvežė susiūti iš naujo.
„Tu manęs klausi, kas yra laimė? Aš nežinau. Nes laimė nėra autostrada. Ji nėra lygi“, – sako E.Strasevičius.
Laimė yra posūkis arba tavo gyvenimo etapas. Laimė yra pojūtis. Laikas, kurį tu pats susikuri. Ir jokiu būdu laimė nėra pinigai. Pinigai yra gerai tada, jei turi fantazijos.
Kai žmogus pabunda, sako Elegijus, jis pabunda joks: nei laimingas, nei nelaimingas. Todėl daugelis dalykų priklauso tik nuo mūsų.
„Žinoma, aš nekalbu apie situacijas, kai tenka laidoti artimą žmogų, – tai yra sielvartas. Kai stovėjau prie mamos karsto, pats sau galvojau – o ką žmogus pasiims su savimi? Nieko. Lieka tik prisiminimai ir tai, ką gyvenime padarei gero ar blogo. Nieko daugiau. Mano mama buvo labai veikli ir net sirgdama dirbo. Bet išeidamas žmogus negali pasiimti nieko“, – sako Elegijus.
Kartą, kai buvo kuriamas „Kryžkelių“ albumas, o Elegijus daug dirbo su būsimuoju CD, prie jo, sėdinčio su ausinėmis, priėjo Džordana. Ji norėjo pasikalbėti.
„Aš pasakiau, kad neturiu laiko. Paskui pagalvojau – atėjo mano mylimas žmogus, o aš sakau, kad neturiu laiko. Gal kartais reikia tik apsikabinti“, – sako Elegijus.
Kalbėtis su E.Strasevičiumi – tarsi skaityti kelias skirtingo turinio knygas vienu metu. Viena jų – apie meilę, kita – apie kriminalinį pasaulį, dar kita – apie pasaulio matymą.
Nei paveikslai, nei jaukios pagalvėlės namuose nesukuria jaukumo. „Mes galime sėdėti kur nors sename name, kur aplinkui laksto žiurkės. Bet jaukumą sukursime savo žodžiais, – sako Elegijus. – Man buitis nėra svarbi. Į buitį žiūriu gana paprastai. Kam man daiktas, kuriuo aš nesinaudosiu? Mėgstu tai, kas funkcionalu. Juk didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau ten, kur nėra jokios buities, – kalėjimuose.“
Pirmą kartą Elegijus buvo nuteistas dar būdamas nepilnametis. Vienas jo įkalinimų galėjo baigtis ir tragedija – bandė bėgti iš įkalinimo įstaigos, bandė nušokti nuo stogo ir krito. Lūžo kojos, o padarinius vyras jaučia iki šiol.
Vėliau kalėjimai tapo nuolatiniu gyvenimo etapu – iš viso E.Strasevičius yra teistas keturis kartus: dėl vagysčių, plėšimų, pasipriešinimo pareigūnams, narkotikų.
„Gerai, kad mano biografijoje nėra žmogžudysčių. Nes gyvenant tokį gyvenimą, kokį gyvenau aš, jos kartais būna neišvengiamos. Tiesiog taip nutinka“, – ramiai sako vyras.
Elegijaus biografijoje nėra ir brutalių nusikaltimų – jis nėra apiplėšęs vienišų vienkiemiuose gyvenančių senukų, užpuolęs moters.
Buvimą įkalinimo įstaigoje E.Strasevičius priimdavo kaip neišvengiamybę: „Įsivaizduok – jei tu nusikaltimus darai vieną po kito, ateina laikas, kai tave sučiumpa. Ir tai yra visiškai natūralu.
Tuomet tu keliauji į įkalinimo įstaigą, o tie, kurie „dirba“ laisvėje, rūpinasi, kad tau kalėjime nieko netrūktų. Po to tu išeini ir vėl darai nusikaltimus.
Tada tokios buvo mano vertybės. Tai buvo mano darbas. Apie vertybes – atskira diskusija. Galėtume ilgai kalbėtis apie žmonių vertybes. Pavyzdžiui, ir apie politikų.“
Seniau kalėjimuose buvo romantikos, o vėliau prasidėjo pinigų era. Tu esi svarbus tiek, kiek turi pinigų. Kasdienybė kalėjimuose pasikeitė – kaip keičiasi laikai.
Paskutinį kartą E.Strasevičius buvo nuteistas Latvijoje, ten atliko ir laisvės atėmimo bausmę. Dar būdamas už grotų vyras ėmė galvoti, kad kalėjime jam jau tiesiog nepatinka. Todėl išėjęs į laisvę patraukė tiesiai į Kauną, į mamos namus.
„Supratau, kad grįžti atgal nenoriu“, – pasakojo E.Strasevičius.
Netrukus jam paskambino bičiuliai iš Latvijos. Sakė, kad yra paruošta „darbo vieta“ ir laukia jo sugrįžtančio. Nors mobiliųjų telefonų nebuvo, sėbrai jį susirado paskambinę laidiniu mamos telefonu. Elegijus pasakė, kad atgal nebegrįš.
Netrukus iškilo problema – abi kišenės buvo tuščios. Vienoje paprastai būdavo cigaretės, kitoje – piniginė. Tačiau nei cigarečių, nei pinigų nebuvo: „Pagalvojau, kad vogti nenoriu. O ką daryt?“
Pirmą kartą Elegijus bandė darbintis prekių išvežiotoju, tačiau atlygis buvo labai menkas.
Vėliau brolis jam pasiūlė pasidomėti taksisto darbu. Nors iš karto ši idėja Elegijui atrodė nepriimtina, netrukus persigalvojo. Kauną gerai pažįstantis vyras sėdo prie taksi automobilio vairo.
„Kelkis, tau į darbą“, – vieną rytą Elegijų pažadino mamos balsas.
„Palauk, aš tik pataisysiu sveikatą.“
„Vaikeli, jau dešimtą dieną tu taisai sveikatą“, – atsiduso mama.
Pradėjęs naują gyvenimo etapą Elegijus negalėjo atsispirti alkoholiui. Kai nedirbdavo – jis gerdavo. Kai išblaivėdavo – atidirbdavo už visas pragertas dienas. Alkoholis tapo dar viena E.Strasevičiaus „įkalinimo įstaiga“ – nuopuolio ratais ir sunkiausia devintąja banga.
Tai buvo emocinis pragaras ir negalėjimas suvaldyti savo įpročių.
– O kaip reagavo mama? Į viską – į kalėjimus, narkotikus, alkoholį? – jaučiu, kad negaliu susilaikyti nepertraukusi Elegijaus pasakojimo.
– Turbūt kaip ir visos mamos. Jai buvo sunku. Bet ji niekada manęs neišsižadėjo.
Minesotos programą, tapusią slenksčiu ir atspirties tašku, Elegijui pasiūlė taip pat mama. „Aš būčiau ėjęs bet kur, daręs bet ką, nes jaučiausi priėjęs ribą“, – prisipažįsta Elegijus.
„Aš – Elegijus. Aš esu alkoholikas“, – sulig šiais pirmą kartą ištartais žodžiais Elegijaus gyvenimas ėmė keistis. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kurie pirmąsyk baigę programą nebeatkrito – alkoholio Elegijaus gyvenime tiesiog nebeliko.
Baigęs dvylikos žingsnių programą vyras grįžo į darbą ir toliau keleivius vežiojo taksi.
Netrukus į jo vairuojamą taksi įlipo Džordana.
„Aš supratau, kad nuolat apie ją galvoju. Ėmiau savęs klausti – kodėl? Ir pats sau radau atsakymą“, – prisimena Elegijus.
Džordanos ir Elegijaus draugystė nebuvo greita – pora savo santykių neskubino. Viskas, sako Elegijus, vyko natūraliai. Tik po antrojo jų susitikimo taksi automobilyje vyras suprato, kad prieš jį – moteris, kurią jis buvo matęs per televizorių ir žinojo kelias jos dainas.
Tačiau pradėjus planuoti bendrą ateitį ir apsigyvenus kartu porai teko dar vienas išbandymas – Džordanos priklausomybė nuo alkoholio: „Aš nuo visko buvau pavargęs, ji – irgi. Taip gyventi nebuvo galima.“ Todėl Elegijus savo mylimai moteriai taip pat pasiūlė išbandyti Minesotos programą. Džordanai pavyko. Ji irgi neatkrito. Pirma žinoma atlikėja dėl alkoholio vartojimo lankėsi ir pas būrėjas, ir pas ekstrasensus. „Manau, kad ji taip pat buvo priėjusi savo ribą“, – sako E.Strasevičius.
Elegijus šypsosi prisiminęs, kaip Džordana ruošėsi dvylikos žingsnių programai. Moteriai teko kuriam laikui išvykti iš namų, mat programa – Vilniuje.
„Džordanai labai svarbu susikurti namus bet kur, todėl ji iš namų pasiėmė faktiškai viską – paliko tik virtuvės įrankius. Jos daiktus į reabilitacijos centrą vežiau per du kartus“, – juokiasi E.Strasevičius.
Už lango – prieblanda. Elegijus pasuka ranką ir žvelgia į laikrodį. Ant kairės jo rankos net iš tolo matyti tatuiruotė.
– Kas ten parašyta?
– Visada taip nebus.
Kai pasuku ranką lyg žiūrėčiau į laikrodį, matau tuos žodžius.
Gerai, kai mes esame savo komforto zonoje. Jei įvyksta kas nors, kas gadina tą komfortą, būna negerai. Bet juk pasaulis nėra nei geras, nei blogas. Viskas vyksta taip, kaip turi būti. Pasaulis yra toks, kokį mes jį priimame.
– Klausytis tavęs labai keista – pagauni save galvojant, kad tiki kiekvienu tavo pasakytu žodžiu.
– Nes aš nemeluoju.
