Šviesiaplaukį, gilių mėlynų akių aukštaūgį, einantį Briuselio gatvėmis, nužvelgia kone kas antras praeivis. Jis niekur neskuba, greičiau jau svajingai žingsniuoja ant valiūkiškos šukuosenos užsimaukšlinęs didžiules baltas ausines. Minioje, žinoma, nepaskęsta, nes yra keliomis galvomis aukštesnis už kitus praeivius. Muzika jo ausyse dabar skamba nuolat, o mintys jau seniai nuo oranžinio kamuolio nuskriejo kūrybos link.
Beveik prieš porą metų Belgijoje įsikūręs lietuvis dar visai neseniai buvo vadinamas perspektyviu krepšininku, kopusiu tarptautinės karjeros laiptais, bet dabar kamuolį į rankas paima vis rečiau, užtat gali ištisoms valandoms užsidaryti garso įrašų studijoje, kurti muziką arba stovėdamas prie didžėjaus pulto garsių Europos naktinių klubų lankytojus versti iki paryčių linguoti į taktą.
Kad Deividas nuo mažų dienų turi sportuoti, nusprendė jo tėvai – profesionalūs sportininkai. Tinkamiausias aukštaūgiui pasirodė krepšinis. Šešiolikos jis jau žaidė Vilniaus mėgėjų lygoje, dar po dvejų metų debiutavo LKL, netrukus pasirinko legionieriaus kelią ir atsidūrė Talino „Kalev“ komandoje. „Viskas Estijoje priminė gyvenimą iš anekdotų apie lėtus ir gana šaltus estus“, – juokiasi D.Nazarovas.
Tačiau netikėta trauma jį privertė padėti kamuolį į šalį, rimtai susimąstyti ne tik apie legionieriaus duoną šiaurietiškoje tėvo gimtinėje (Deividas – estų sportininko ir trenerio Andrejaus Nazarovo sūnus), bet ir apie ateitį. Klausiu, ar tikrai negąsdino mintis išsižadėti antrosios lietuvių religijos, ir jis pirmąkart per mudviejų pokalbį nustumia juokelius į šalį.
„Supratau, kad legionieriaus karjera labai trapi, nes tu niekam nerūpi, svarbi tik tavo statistika. Kol rezultatai geri, tol esi reikalingas, jei kas nors pakrypsta ne pagal planą, atsiduri už ribos. Net patyrus traumą Taline pas medikus teko vykti su tėvais, nes treniruočių metu ten nebuvo mediko.
Vėliau laukė gydymas, reabilitacija ir... suvokimas, kad kiekvieną dieną tampu vis mažiau įdomus. Sunku buvo mąstyti apie rytdieną, kai dabartis buvo liūdna. Todėl krepšinis ėmė tolti savaime. Pradėjau galvoti, ką dar, be jo, galėčiau veikti“, – atvirai prisipažįsta lietuvis, dėl gerų genų turintis puikius duomenis, o tėvų užsispyrimas jam įskiepijo tvirtą valią bet kokia kaina siekti rezultatų.
Deividas nuoširdžiai svajojo apie karjerą NBA, o kuris gi sportininkas netrokšta asmeninių pergalių ir kuris nenorėtų maudytis milijonų upėse, kaip tai daro laimingieji? Deja, oranžinio kamuolio dievu, kalančiu auksinius dolerius, jis netapo.
„Tie milijonai vieną dieną ėmė tolti, – prisipažįsta. – Ir kaip apie juos galvoti, kai mėnesio pabaigoje suki galvą, kaip pragyventi iki algos? Tokia dažno žaidėjo realybė! Juk jie nei spaudos, nei tautos herojais netampa, prabangiais automobiliais nevažinėja, milžiniškuose namuose neįsikuria. Puikiai supratau, kad nebekylu aukštyn, o įstrigti per vidurį buvo ne man.“
Jaunas vyras ieškojo naujų kelių. Mąstė apie verslą, tačiau galvoje vis labiau ėmė kirbėti mintis apie muziką – dar vieną aistrą, po krepšinio suteikdavusią jam laimės pojūtį. Rytą, kai nubudęs suprato, kad oranžinis kamuolys liko praeityje, jį užvaldė užtikrintumo jausmas. Lyg ir nebuvo jokio konkretaus plano, pažadų, kad nauja veikla jam pavyks, tačiau muzikos pasaulis atrodė ne tik perspektyvus, bet ir kupinas nepanaudotų galimybių. Taip prasidėjo naujas Deivido gyvenimo etapas, kuriame vietoj perspektyvaus krepšininko titulo greta jo vardo atsirado malonūs ausiai kreipiniai – prodiuseris, didžėjus, muzikos kūrėjas.
„Mano teta Eglė gavo darbą Briuselyje, aš tuo metu bendravau su keliais muzikos pasaulio atstovais iš Belgijos ir Olandijos, mąsčiau apie galimybes įsitvirtinti Europoje, todėl tetos pasiūlymas su jos šeima kuriam laikui vykti į Briuselį buvo labai laiku ir vietoje“, – pasakoja Deividas, iš pradžių apie gyvenimą svečioje šalyje galvojęs kaip apie laikiną stotelę trims mėnesiams. Tačiau trys mėnesiai virto pusantrų metų ir, atrodo, geru tramplinu į jo išsvajotą pasaulį, kuriame niekada nenutyla muzika.
Dave Nazza – taip jį šiandien vadina populiarių vietų Europos klubinėtojai. Jam patinka gyvenimas be griežto grafiko, kai gali bet kada ilgiau užtrukti Briuselio parkuose, vos panorėjęs traukti prie treniruoklių, nes sportas visada liks jo kraujyje, o sulaukęs dėmesio verto pasiūlymo šokti į automobilį ar sėsti į traukinį, užsidėti ausines, pasiimti ištikimiausią savo pakeleivę labradorų retriverių kalytę Ani ir drauge leistis į kelią.
Belgijos sostinė – ideali vieta muzikanto karjerai. „Taip, žmonės čia tokie pat šalti kaip ir Estijoje, jiems labiau už viską rūpi karjera, bet tai tobula vieta žmogui, kuriam per kelias valandas reikia atsidurti Amsterdame, Paryžiuje ar Vilniuje“, – dėsto Deividas.
Jis jaučia, kad Briuselis tikrai bus tapęs jo planu „go BIG“ (tapti didžiam. – Red.). Matant nesibaigiantį Nazzos užsidegimą nė nekyla abejonių, kad jam pavyks. Juk ne veltui jau buvo įvertintas tokių garsenybių kaip DJ Afrojack.
„Jonas Valančiūnas taip pat neseniai paklausė, kuo čia dabar pradėjau užsiiminėti, po to parašė, kad klausosi mano kuriamos muzikos ir jam patinka, vadinasi, ji tikrai gera“, – didžiuojasi draugų palaikymu, tačiau neslepia, kad pagrindinė jo kritikė ir vertintoja iki šiol yra mama Remigija.
Nors pats iki šiol neišmoko planuoti savo ateities, Deividas dėl to nė kiek neišgyvena, bet prasitaria, kad su juo dirbančią komandą tai „varo į kapus“. Ateityje vyras norėtų ne tik užkariauti radijo stočių grojaraščius savo kuriama muzika, ja versti pakilti virš žemės naktinių klubų lankytojus, bet ir padėti įsisukti jauniems talentams. Prodiuserio darbas buvusį krepšininką jau dabar verčia vis dažniau sugrįžti į Lietuvą, stebėti mūsų televizijų laidas ir ieškoti gabių žmonių, neabejingų muzikos garsams.
Įstrigti ilgam Briuselyje jis taip pat neketina. Neseniai lankėsi Niujorke ir jis be proto sužavėjo lietuvį: „Šis miestas niekada nemiega. Jei nori pavalgyti ar apsipirkti naktį, ten turi visas galimybes. Man tenykštis tempas labai patiko. Didžiajame Obuolyje (taip vadinamas Niujorkas) yra visos galimybės įsitvirtinti žmogui, kuris žino, ko nori ir kur nori judėti. Aš dabar noriu savo gyvenimą sieti su muzika.
Kai buvau krepšininkas, buvau komandos dalis, nes krepšinyje viskas priklauso nuo komandinio žaidimo. Dabar atėjo metas, kai viskas priklauso nuo manęs.“
