Baltapūkis garbanius iš Lietuvos veržiasi po krepšiu vejamas vienos aistros – nugalėti!
Bet ir juodą nesėkmės minutę sugeba nusišypsoti savo plačia, nuoširdžia šypsena.
„Kuzia! Kuzia!“, – skandavo jam Lietuvos ir Europos sirgaliai. „Kuz, Kuz!“, – šaukia NBA žaidėjui Niujorko komandos „Knics“ aistruoliai.
– Na jau ne! – kvatodamiesi Saulius ir Mindaugas Kuzminskai pasipriešina, kai pasiūlau jiems fotografuotis prie vaikystės sūpuoklių. – Draugai krepšininkai mus užjuoks!
Taip pat linksmai, bet tvirtai Mindaugas nusprendžia, kad pasikeis stilingus kasdienius rūbus į džinsus ir marškinėlius, nors įkalbinėju to nedaryti.
– Ne, būsiu kaip brolis, su džinsais! – pareiškia ir išsitraukęs džinsus iš bagažinės, persirengia čia pat, užlindęs už mašinos brolio namo kieme. Taip pat mandagiai, bet tvirtai jis nubrėš ribą, už kurios durys į asmeninį pasaulį užsiveria.
Iškart supratau, kad ir mūsų pokalbio vadeles jis šypsodamasis, bet tvirtai laikys savo rankose. O kai prireiks, perleis žodį vyresnėliui Sauliui. Taip, kaip jie įpratę nuo vaikystės.
Du broliai, du draugai, du artimiausi bičiuliai. Vienas kumštis.
– Mindaugai, atvykęs į Lietuvą pasakėte: „Šį sezoną padariau, ką galėjau. Dabar reikia padaryti sau pačiam.“ Turėjote galvoje savo vestuves, kurias pats ir organizuojate?
– Ne, nesakyčiau, kad vestuvės specialiai suplanuotos dabar. Atėjo metas tam tikriems sprendimams. Ir arba ryžtiesi jiems, arba ne.
Tik laikas parodys, ar viskas buvo laiku. Aš tikiuosi, kad taip. Labai gražu kalbėti apie meilę, nuostabius santykius, bet manau, kad kai kurias akimirkas reikia pasilikti sau. Ir geras, ir blogas.
– Prieš mėnesį atostogavote Havajuose. Galėjote susituokti ten, kaip dabar madinga. Būtų gražių nuotraukų – jūs ir Eglė su gėlių vainikėliais, basomis ant auksinio smėlio... Bet panorote tuoktis tik Lietuvoje, švęsti su giminėmis ir draugais. Jums svarbi gimtinė, tradicijos, šeimos ryšiai, nors jau 10 metų jūs – pasaulio pilietis?
– Labai. Esu lietuvis, patriotas, ir Lietuvos niekada kita šalis neatstos. Man pasisekė, kad žaidžiau nuostabaus grožio šalyse, miestuose. Bet kai paklausiu savęs, ar norėčiau likti, atsakau – namai yra ten, kur mano namai.
– Jei paklausčiau, kas jums yra šeimos pavyzdys, turbūt atsakytumėte: tėvų šeima.
– Tikrai taip.
– Ar jūs pats įžiūrite kokių pavojų savo santuokoje? Gal tam tikros išminties suteikė ir kitų NBA žvaigždžių, jūsų komandos draugų, patirtis? Varžybos kas antrą dieną, išvykos. Ar čia neslypi tos santuokų seklumos?
– Manau, kad tų pavojų neįmanoma įvardinti.
Taip, aš mažai būnu namie. Vieniems reikia su žmona nuolat būti kartu, kitiems – ne. Svarbu, kad mes abu turime veiklos, kuri mums patinka, ir galime prie to prisitaikyti.
Yra krepšininkų, kurie turi gražias šeimas. Yra, kuriems nepasisekė. Kitiems būna, kad sportuojant su šeima viskas gerai, o baigus karjerą viskas žlunga.
– Ar pasikalbate apie tai?
– Su komandos draugais bendrauji gal metus, dvejus, per juos tampi gal gerais pažįstamais ir tik kelis gali pavadinti draugais.
Sezono metu ir taip yra daug streso, niekas nenori apkrauti kitų savo problemomis.
– NBA krepšinio žvaigždės JAV – beveik dievai. Moterys turbūt krinta jiems po kojomis. Ar teko jums ne sporto salėje atlaikyti ir tokių atakų? Ir kaip ginatės? Į priekį stumiate Eglę kaip skydą? Atstokit, vilioklės, aš jau turiu savą!
– Aš patekau ten jau 27-erių. To dėmesio buvo jau ir Europoje. Žinojau, kad to bus ir Niujorke. Jei būčiau pakliuvęs iškart po mokyklos, būtų buvę sunkiau susitvarkyti. Kalbu ne tik apie dėmesį, bet ir finansus – sunku jauniems juos suvaldyti be gero patarimo.
Tad man jokių problemų nebuvo. Vėl akcentuočiau tėvų auklėjimą šeimoje, savo paties supratimą, atsakomybę. Beveik viskas gyvenime priklauso nuo tavęs.
– Mindaugai, jūs mylimas sirgalių kaip retas sportininkas. Už nuolatinę šypseną, už kuklumą, inteligentiškumą, už atsakomybę ir tą saugumo jausmą, kurį suteikiate, kai lemiamu momentu kamuolys jūsų rankose. „Kuzia!“ – šaukiame jus tuo švelniu vardu, kuriuo kaime vadinami darbštūs arkliukai. Kaip jums pavyksta pelnyti tokią sirgalių meilę? Gal ne tik įmestais taškais?
– Manau, kad ši pravardė yra labiau susijusi su mano pavarde, kuri man labai graži.
Man patinka mano pravardės, turiu jų daug. JAV šaukia: „Kuz, Kuz“, „Smaily“.
Manau, kad ir mano, ir brolio toks elgesys aikštelėje yra dėl auklėjimo šeimoje. Taip išauklėjo tėvai, ir viskas vyksta natūraliai. Specialiai tikrai savo įvaizdžio neformuoju. Gal ir galima ištempti pusmetį su nenatūralia šypsena, bet aš jau žaidžiu 10 metų ir neįmanoma tiek metų apsimetinėti. Ypač po nesėkmių. Tavo tikrą veidą sirgaliai greitai pamato.
– Ar vyresnis brolis Saulius buvo jums vaikystėje pavyzdys? Kad ir kaip jaunėliai demonstruotų, jog jie taip pat „dideli“ ir turi savo galvą, kada nors ateina laikas prisipažinti, kad vyresnieji buvo ir jų patarėjai, ir ramstis, ir užuovėja?
– Tikrai taip. Saulius man buvo jau praskynęs kelius, praėjęs juos kaip žvalgas, pirmas, kai aš pradėjau sportuoti. Galėjau pasimokyti iš jo sprendimų, gerų ar blogų, ir daug kas man buvo paprasčiau.
– Jūsų ir brolio Sauliaus šypsenos – jūsų neatsiejama dalis. Paveldėjote jas iš mamos, močiutės, gal ir gimęs šypsojotės jau iki ausų: „Labas. Štai ir aš, Kuzminskas, būsima NBA žvaigždė!“?
– Net nežinau. Kai buvau vaikas, atvirkščiai, daug verkdavau ir mane brolis vadindavo verksniu. Išsiverkiau, matyt, vaikystėje ir po to liko tik šypsena.
– Sauliau, ar tekdavo dažnai paauklėti savo broliuką, kuris, kaip pasakojo mama, buvo ir didelis nenuorama? – klausiu Sauliaus, jau sugrįžusio su arbatos puodeliais ir besiklausančio brolio.
– Tekdavo, tekdavo. Buvo ne tik nenuorama, bet ir lepūnėlis, nes pats jauniausias visoje mūsų giminėje. Kas kaltas, kas nekaltas, bet Mindaugėlis visada nekaltas! Sudraudi jį, o jis pribėga prie mamos, apsikabina jos kojas ir patenkintas šypsosi klausydamasis, kaip mama man skaito pamokslą: „Tu gi vyresnis, protingesnis, gėdykis...“ Ir kaime, kai tėvai nuveždavo seneliams padėti, man tekdavo visi darbai, nes mažiukas tai – visų deimančiukas. O dabar dar ir NBA žaidžia! Ir jį myli visa Lietuva, ne tik giminė, – kvatojasi Saulius.
– Girdėjau, kad net keiktis mažąjį norėjote atpratinti, įrašęs jo keiksmus į diktofoną ir pažadėjęs duoti paklausyti tėvams.
– Mes vienas kito neskųsdavome. Mažas vaikas greitai kieme prisigraibo žodžių, kurių reikšmės net nežino. O dėl auklėjimo... Būdavo visko.
– Ko to „visko“? Tėvai sako, kad iki šiol jiems nesatę atskleidę savų paslapčių. Ypač jiems būdavo smalsu, kas vykdavo per jūsų gimtadienio baliukus jų sode.
– Taip, jau po pirmo gimtadienio mama pasisodino, gal net saldainių padėjo. Iškart įtariau klastą. Na, kas ten per Sauliaus balių buvo? – juokiasi Mindaugas.
– Užtat, kad tylėdavo, broliukas ir gavo nuolatinį abonementą į mano gimtadienius. Nieko tokio ten baisaus nevykdavo, – ginasi Saulius.
– Vykdavo! – tuoj paprieštarauja Mindaugas ir vėl abu užsikvatoja. – Atsimenu, man buvo gal 10–11 metų. Ir jau turėjau naudos iš Sauliaus gimtadienių, nes manęs prašydavo fotografuoti, duodavo gal 20 litų už tai.
– Turbūt daugiausia jis mokėjo už nuotraukas, kurias paprašydavo sunaikinti? – bandau išpešti iš Mindaugo.
– Ne, ne, – juokdamasis prieštarauja, matyt, vis dar saugantis vaikystės paslaptis.
– Kieme buvo krepšinio stovas. Į gimtadienius susirinkdavo ir daug komandos draugų, visi norėdavo pamėtyti kamuolį. Mindaugėlis jau tada dažnai laimėdavo ir vėl užsidirbdavo pinigų, nes niekas nesitikėdavo, kad tas mažius primėtys.
– Taip, aš pradėjau jau užsidirbti iš krepšinio, – konstatuoja NBA žvaigždė, kurio metinės sutarties „Knicks“ komandoje vertė yra apie 3 mln. JAV dolerių.
– Bet krepšinį vienu metu buvote metęs, Mindaugai? Galėjote ir nenueiti šiuo keliu?
– Visai metęs nebuvau, gal šiek tiek nusivylęs, kad čia nepasieksiu aukštumų. Dar moksleivis baigiau teisėjų kursus, gavau licenciją. Jau ir teisėjaudavau, užsidirbdavau. Iki šiol tebeturiu pilkus teisėjo marškinėlius, jie man gerokai virš bambos.
– Sauliau, o jūs brolio netempėte atgal į aikštę?
– Vėliau aš žaidžiau Šiaulių komandoje, o Mindaugas žemesnėje, Nacionalinėje lygoje. Atvažiavau pasižiūrėti jo varžybų, o jis net nežaisdavo, sėdėdavo ant suoliuko, treneris neleisdavo.
Mes važiavome su Šiaulių komanda į Kiniją, o Mindaugą komanda pasiėmė kaip atsarginį. Niekas iš jo nesitikėjo, kad jis taip gerai sužais.
– Gyvenime daug lemia sėkmė – kur ir kada tu atsidursi. Gavau galimybę Kinijoje, užsikabinau, ir mane priėmė į komandą. 2008–2009 metais su Sauliumi kartu žaidėme „Šiauliuose“. Pirmą ir vienintelį kartą su broliu – linksmai pasakoja Mindaugas.
Iš to, kaip broliai, vos pažvelgę vienas į kitą, vėl plyšta juokais, kaip jie ploja vienas kitam per petį, matyti, kad jie susiję tvirtais ir brolystės, ir bičiulystės, ir tarpusavio supratimo jausmais.
Taip, tie metai buvo mums labai įdomūs ir brangūs. Nes mes buvome drauge nuo ryto iki vakaro. Pusryčiauji, treniruojiesi, laisvą dieną pas tėvus kartu.
Klubas mums nuomojo 3 kambarių butą, reikėdavo patiems ir tvarkytis, ir maistą gamintis, – prisimena Saulius.
– Paprastai teisybės nėra, vienam kuriam tenka tos namų ruošos daugiau. Įdomu, kuriam? – klausiu, nors ir taip suprantu, siurbčiodama Sauliaus užvirtą arbatą.
– Teisingai supratote, – juokiasi broliai.
– Na, nebeslėpsiu savo nuoskaudų. Aš ir valgyti padarydavau, ir dar indus už jį išplaudavau. Mindaugas visur išmėtydavo savo rūbus ir batus.
Namuose surinkdavo, išplaudavo mama, Šiauliuose aš, o dabar tau turbūt surenka Eglė? – pabaksnoja jaunėlį Saulius.
– Ne, ne, aš dabar labai tvarkingas! – dievagojasi Niujorko „Knicks“ žaidėjas. – Viską pats moku. Ne veltui tiek velnių gaudavau nuo brolio.
– Kai matome jus kartu, net sunku suprasti, kuris jūsų vyresnis. Abu labai panašūs, tokiomis pat plačiomis šypsenomis, beveik vienodo ūgio (Sauliaus ūgis – 210 cm, Mindaugo – 205 cm), abu baltapūkiai. Jus lengviausiai galime atskirti tik iš šukuosenų. Kaip tos Mindaugo garbanos susisuko?
– Aš ir pats nesupratau. Net Niujorke kartais fotografas pasako – eik susišukuok! Kad aš jau susišukavęs!
– Mindaugai, jūs daug investuojate į jaunus krepšininkus. Jau keleri metai pajūryje veikia jūsų krepšinio stovykla vaikams. Saulius dirba kaip vaikų treneris ir Vilniuje, ir stovykloje. Ar tai jūsų veiklos Lietuvoje kryptis?
– Į stovyklą gali užsirašyti visi norintys. Mus ypač remia „Nike“, mano rėmėjai „Knicks“ komandoje.
Kai aš augau, stovyklos buvo tik gabiems vaikams. O kiti, norintys žaisti krepšinį, neturėdavo kur važiuoti. Taip yra ir dabar. Todėl aš noriu, kad ir tie vaikai žaistų. Juk nežinai, kada geras treneris suras tą deimančiuką.
– Taip, kaip surado jus, Mindaugai?
– Kai man buvo gal 15–16 metų, Lietuvoje į stovyklą suvažiavo talentingi Europos jaunieji krepšininkai. Aš jiems padavinėdavau vandenį ir rankšluosčius. O kur jie dabar, net nežinau. Niekada nereikia nukabinti nosies.
– Mindaugai, pasakysiu turbūt daugumos sirgalių nuomonę. Į jus labai malonu žiūrėti aikštelėje. Nevaidinate, nesiginčijate su teisėjais, susikaupęs, ramus. Ir Saulius buvo toks. Inteligentiškas krepšininkas dabar retenybė, kai žaidimas darosi vis agresyvesnis.
Kaip galima NBA lygoje išlikti ir dar taip kovingai žaisti, kai dauguma žaidėjų yra kaip torpedos?
– Nelengvas klausimas. Juk daug kas tokį mano žaidimą vertina kaip blogą dalyką. Bet juk nėra tokio mygtuko, kurį paspaudus taptum agresyvus. Be to, turi suvokti, kad žaidi ne tik tą minutę ir ne tik sau. Mato daug žiūrovų ir galbūt vaikų. O jie žiūri kaip į pavyzdį. Jei elgsies kaip chamas, jiems atrodys, kad taip reikia.
Visi ginčai aikštelėje yra labiau šou dalis ir sueikvoja daug energijos. Geriau ją skirti žaidimui.
– Mindaugo šou dalis yra jo šukuosena, – sako Saulius, ir abu broliai užsikvatoja.
– Mindaugai, kokia buvo jūsų pirmoji diena klube? Atėjote į drabužinę: sveiki, aš naujokas, neištariama pavarde ir vardu. Girdėjau, kad priimdami į tą komandą savininkai žaidėjus renkasi ir atsižvelgdami į jų intelektą.
– Tai tiesa, man pasisekė. „Knicks“ yra labai draugiška komanda, visi mandagūs, stengėsi man padėti, pamokyti. Labiausiai nustebino, kaip priėmė pasaulinės, daug metų ekipoje žaidžiančios žvaigždės. Jau pirmoje treniruotėje priėjo Carmelo Anthony: „Sveikas, mačiau, gerai žaidei olimpiadoje. Kaip gyvena Linas?“ Su L.Kleiza jie yra kartu žaidę. Buvo malonu, kad toks žaidėjas, kuris dėl populiarumo negali be apsaugos išeiti į gatvę, skiria naujokui tiek dėmesio.
– Ar jūsų komanda turi kokių nors savų ritualų, tradicijų?
– Visos komandos turi, ypač naujokams. Vienur naujokai privalo atnešti į treniruotę kavos ir spurgų. Kitur naujokas privalo metus nešioti juokingą kepurę ar kuprinę. Mūsų komandoje naujokas turi parūpinti maisto į lėktuvą, kai skrendame į rungtynes. Bet man teko tik kelis kartus.
– Jums, Mindaugai, 27-eri. Priekyje dar ilga karjera, bet ji kažkada baigsis?
– Taip, bet šiais laikais ji prasitęsė iki 35 metų, jei išvengi traumų, kitokia medicina, labiau laikaisi režimo, labiau investuoji į save.
Aš puikiai suprantu, kad karjera baigsis ir tas žinomumas, sirgalių meilė išblės. Krepšinyje pas mus tik Sabonis visada išliks Saboniu.
– Reikia suprasti, kad daug kas pasikeičia, kai baigi karjerą. Nebetenki ir kai kurių draugų. Sunku tai sau pripažinti, susitaikyti, bet tai natūralu, – neslepia ir Saulius, prieš kelerius metus baigęs sportininko karjerą.
– Jūsų patirtis pramynė kelią ir Mindaugui. Jam gal lengviau ateityje bus tai išgyventi?
– Taip, o man po karjeros labai padėjo tai, kad Mindaugas liko didžiajame krepšinyje. Aš kaip ir gyvenu jo gyvenimą, tos pačios krepšinio stovyklos, jo varžybos, ir gal nejauti to krepšinio ilgesio, atotrūkio. Šįryt sportavome kartu.
– Ir brolis mane apžaidė! – prisipažįsta Mindaugas.
– Jūsų tėvai parodė vieną kambarį namuose, skirtą ir jų pačių, ir jūsų pergalėms. Bet su broliu nesate pasiekę vienos pergalės – taip dar ir nelaimėjote nė vienos stalo teniso partijos prieš savo tėtį, daugkartinį Lietuvos teniso čempioną Vladą Kuzminską.
– Čia tai gerai mus prigavote! Tikrai ne. Gal turėsime šansą įveikti tėtį, kai jis priartės prie 80-mečio, – kvatodami pažada broliai Kuzminskai. – Tad turime dar dėl ko sportuoti!
– Paskutinis mano klausimas jums abiem labai lengvas. Pabandykite keliais žodžiais apibūdinti vienas kitą.
– Kur tau, nelengvas! Sauliau, tu, kaip vyresnis, pradėk, – tuoj pasinaudoja jaunėlio teise Mindaugas.
Saulius: Mindaugas yra geraširdis, užsispyręs ir daug ko neimantis į galvą, optimistas.
Mindaugas: Saulius yra rūpestingas, atlapaširdis, dėl visko labai išgyvenantis, pats geriausias brolis. Dar pridurčiau – nevėluojantis. Nes aš pats nevėluoju tik į lėktuvą ir rungtynes, – nusijuokė Mindaugas.
Tikėkimės, kad jis po kelių dienų nepavėluos į savo vestuves.
