Dėl savo degančios spalvos plaukų, strazdanų ir šviesios odos vienoje iš Jonavos mokyklų Gytis ne kartą patyrė patyčias. Tačiau išskirtinės išvaizdos vaikinas, vaikystėje svajojęs būti veterinaru, dabar žengia pasaulio podiumais ir pristato žinomų drabužių kūrėjų kolekcijas.
Tiesa, vos savaitei grįžęs į gimtąją Jonavą vaikinas sako net ir dabar miesto gatvėse nesijaučiantis jaukiai – replikų dėl savo išvaizdos jis sulaukia iki šiol.
Gyčio gyvenimas, aukštyn kojom apvirtęs tada, kai jam buvo vos šešiolika, primena pasaką, apie kurią tegali svajoti dauguma paauglių.
Klausytis Gyčio įdomu. Jei trumpam nusuki akis, ima atrodyti, kad girdi ne vos gyvenimą pažinti pradedančio dvidešimtmečio, bet mažiausiai jau trisdešimties sulaukusio ir gyvenimo išminties išmokusio vyro žodžius.
Gyčio namai dabar yra pasaulis. Netrukus po mūsų pokalbio jo laukė skrydis į Pietų Korėją. Pirma jis dirbo Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, jam teko pristatyti net ir „Versace“ mados namų kolekcijas.
Į mados pasaulį, kuriame konkurencija yra didžiulė, Gytis įėjo vienu plačiu mostu atvėręs duris – taip, kaip pavyksta vienam kitam.
„Kol kas nieko per daug neplanuoju. Gyvenu. Ir manau, kad bus taip, kaip likimas sudėlios. Tačiau, kaip matau iš savo patirties, likimas sudėlioja visai neblogai“, – sako G.Gedvilas.
Tai, kad yra kitoks nei visi, Gytis suprato dar būdamas vaikas. Ryškūs plaukai, šviesi oda ir strazdanos – tai ir buvo išskirtiniai bruožai, dėl kurių teko kęsti patyčias mokykloje, tačiau dėl kurių vėliau jam atsivėrė mados pasaulio durys.
Niekuo neišskiriančioje jonaviškių šeimoje augęs G.Gedvilas apie mados pasaulį neišmanė nieko.
Tačiau vieną kartą bendrame giminės susitikime jis išgirdo siūlymą, kad reikėtų išbandyti save mados pasaulyje. Kiek vėliau internete išvydęs „Mados infekcijos“ skelbiamą atvirą atranką Gytis pasiryžo nuvažiuoti į Vilnių.
Tačiau, išvydęs maždaug 500 žmonių minią, vienu metu šešiolikmetis pamanė, kad geriausia būtų net nemėginti ir grįžti namo.
„Kaip aš tuo metu jaučiausi? Gerai ir nepamenu. Ne savose vežėčiose. Niekas neaišku. Nori padaryti, ką reikia, bet nežinai, ką reikia padaryti. Nuvažiavau į atranką be jokio pasiruošimo“, – juokėsi G.Gedvilas.
Netrukus paaiškėjo, kad vaikino baimės buvo be pagrindo, – jį modelių agentūros pastebėjo iš karto. Maždaug po dviejų savaičių jis rankose jau laikė pirmąją savo sutartį, o dar po dviejų mėnesių išskrido į Milaną.
– Gyti, tuo metu dar mokėtės mokykloje?
– Taip, dešimtoje klasėje. Mokslai buvo pačiame įkarštyje. Kai ryžto yra, galima padaryti viską. Dėmesio, laiko šis darbas reikalauja labai daug.
Kai pradedi keliauti, pajunti laisvę, imi pažinti naujus žmones, o kai vėliau grįžti atgal į Jonavą, į tą pačią mokyklą, mokytis nėra noro. Iki tol buvau buvęs tik Jūrmaloje, o lėktuvu skristi neteko.
Prasidėjo kitoks gyvenimas. Mokslus derinau su darbu, o dvyliktoje klasėje nedirbau ir visą dėmesį skyriau mokyklai.
Dar liko vienas etapas – studijos. Kol kas niekur nestudijuoju, tačiau ateityje norėčiau. Bet kai tau tik 20, tu nepažįsti pats savęs ir nežinai, kuo norėtum būti. Sunku pasirinkti, o daug jaunų žmonių taip ir suklysta. Manau, kad kelionės ir darbas man – puikus laikas atrasti save. Pavyzdžiui, vaikystėje norėjau būti veterinaras. Tačiau dabar tokių minčių neturiu, nors gyvūnus labai myliu.
Žmonių gyvenimas kartais sukasi mažu ratu, o kai keliauji, atrodo, kad tau atsiveria visos durys. Tu augi. Būčiau kitoks žmogus, nei esu dabar.
Kai pradėjau dirbti modelio darbą, mano tikslas buvo pakeliauti, o ne fotografuotis. Kelionėse susipažįsti su labai skirtingais žmonėmis, daug pamatai, daugiau supranti, todėl pažiūrėjus atgal į savo kraštą norisi tarsi jį pastūmėti – kad žmonės pradėtų mąstyti atviriau.
– Tačiau kai tau tik šešiolika, atsiveria pasaulio durys, yra tikimybė, kad gali ir paslysti?
– Yra. Visada gali paslysti, nesvarbu, ką dirbti. Bet keliaujant yra daug daugiau aplinkybių. Esi veikiamas kitų, norisi išbandyti... Reikia atrasti savo vidinę sieną, kuri ir sustabdo.
Visada yra pagundų, nes tenka dirbti su žmonėmis, kurie laisvi. Jie turi daug pinigų, jie gali gauti, ko nori. Taip, yra daug pavyzdžių, kai žmonės nusirita.
Antra vertus, gal žmonėms ir atrodo, kad viskas rožėmis klota. Bet kai esi tik šešiolikos ir pradedi keliauti po pasaulį, išvažiuoji iš namų, palieki savo socialinį gyvenimą, savo draugus, šeimą – tai sunku. Sunku palikti ir sunku iškeisti.
Kartais pabundu ir pagalvoju, kad labiausiai dabar norėčiau atsikelti savo namuose, pamatyti mamą, jaunesnįjį brolį. Tačiau ir vėl – supranti, kad kitaip nebus. Ir žinai, kad reikia keliauti, reikia pamatyti. Ir užsidirbti. Tokią galimybę mažai kas gauna.
– Kada pats supratote, kad esate kitoks nei jūsų bendraamžiai?
– „Kitoks“ – plati frazė. Kad aš esu kitoks savo išvaizda, supratau būdamas labai jauno amžiaus, kai išgirdau pirmąsias replikas.
Vėliau – paauglystė, kai replikos perėjo į patyčias. Vadindavo tam tikrais žodžiais. Tai buvo tokie kvaili dalykai. Tačiau jie gali privesti prie savęs menkinimo.
Patyčių buvo, ir gana nemažai. Man ir dabar pasąmonėje užsilikę: reikia laikytis saugaus atstumo nuo žmonių.
– Tai skaudindavo?
– Žinoma, kad skaudindavo. Bet dabar žiūriu kaip į pamoką. Patyčios mane užgrūdino. Per pamokas jų nebūdavo, bet per pertraukas – taip. Manau, kad labai daug jaunų žmonių nuo to kenčia. Mums reikia dar mokytis priimti kitus žmones.
Aš esu šviesaus gymio, degintis saulėje negaliu dėl sveikatos. O dar raudonplaukis. Net ir dabar išgirstu replikų, bet į jas jau nereaguoju. Jų girdėti ir gatvėje iš pravažiuojančių automobilių.
Jonava nėra saugiausias miestas. Nors nejaučiu didelio pavojaus, pasąmonėje žinau, kad atsargumo reikia. Paauglystėje galbūt stengdavausi nekreipti dėmesio į savo išvaizdą, negalvoti apie ją. Taip buvo lengviau – negalvoti nieko.
– O mokytojai, tėvai žinojo?
– Kartą teko slėptis tualete, nes per pertrauką mane ruošėsi pagauti.
Manau, kad tai galėjo virsti smurtu. Tokios situacijos geruoju nesibaigia. Tada, pasislėpęs tualete, paskambinau mamai.
Mokytojai žinojo ir manau, kad suprato, kas vyksta. Jei nebūtų žinoję, būtų gaila. Aš nežinau, kaip to galima nematyti. Mano auklėtoja žinojo. Buvo teikiama ir pagalba, pokalbiai su socialiniais darbuotojais. Bet iš jų jauti ne šimtaprocentį ryžtą padėti. Atrodo, kad visi mano – tai praeis.
Vėliau, jau kitoje mokykloje mane labai palaikė mano klasės draugė. Apie tokius dalykus ne visada gali papasakoti tėvams.
– Mokyklą baigėte, išaugote ir dirbate darbą, apie kurį anksčiau net nesvajojote. Gyti, o kiek jums pačiam dabartiniame jūsų gyvenime svarbi mada?
– Nesivaikau garsių vardų. Rengiuosi paprastai.
Pamenu, kartą teko demonstruoti drabužius, kurių vertė – apie 50 tūkstančių eurų. Kartais net baisu į sumas pažiūrėti.
– Kokie, jūsų akimis, mados pasaulio užkulisiai?
– Ten chaosas! Kartais atrodo, kad visi svarbiausi naujos kolekcijos darbai vyksta likus dviem valandoms iki pristatymo. Visi laksto, triukšmas, ką nors reikia taisyti.
Modeliui geriausia tada ramiai stovėti ir laukti, kol viskas baigsis.
O prie scenos, šviesų, žmonių, dėmesio turbūt niekada neįprasiu – adrenalino būna visą laiką.
Tačiau man šis darbas patinka todėl, kad jis suteikia galimybę keliauti. Tai didžiausia vertybė.
– Tačiau vertybė yra ir kiti dalykai. Tarkime, šeima, pagaliau – meilė, jausmai.
– Kol gyvenu tokį gyvenimą, man būtų sunku palaikyti artimus santykius su mergina. Aš galbūt senamadiškas, bet nieko neieškau – man svarbu gyvas bendravimas, žmogaus akys. Turbūt nesirinkčiau draugės iš mados pasaulio, dirbančios tokį pat darbą.
Man pavyzdys yra mano tėvai, kurie jau dvidešimt metų kartu. Jie kartu žengė per visas problemas, per sunkumus. Problemų sprendimas ir padaro santykius daug stipresnius.
Nežinau, kas bus. Neplanuoju. Kol kas gyvenu ir keliauju. Dabar išvykstu į Pietų Korėją.
– Bilietas į vieną pusę?
– Taip, nes nežinau, kur keliausiu po to ir kur likimas nublokš. Lietuvoje per metus būnu kelias savaites.
Modelių gyvenimas – tai ir atrankos, kur randi darbą. Tas darbas yra ir loterija.
Pradžioje man finansiškai padėjo tėvai, nes viskas kainuoja – kelionės, pragyvenimas.
Dabar išlaikau pats save. Noriu susikurti finansinę ateitį.
Tiesa, idėjų yra, ateities planų irgi. Bet dabar keliauju – jaučiu, kad pats savęs dar gerai nepažįstu. Ir nežinau, kur mane toks gyvenimas gali nuvesti.
Bet galimybės yra beribės.
