Tautos didvyriu pernai tapęs profesorius L.Mažylis pokalbio pakviečia į Vytauto Didžiojo universitetą, kur dirba tiriamąjį darbą ir dėsto studentams.
Dėl pastaruoju metu ypač intensyvaus kauniečio grafiko mūsų susitikimas suplanuotas ankstų rytą.
Brėkštant priėjus prie Kauno centre esančio universiteto pastato į akis krinta prie stulpo prirakintas vienišas ne pirmos jaunystės dviratis.
Net nekyla abejonių, kad jis tikrai ne kokio nors studento. Pažįstant L.Mažylį, šimtu procentų galima garantuoti, kad tai – garsiojo profesoriaus dviratė transporto priemonė. Ja kone kasdien jis raižo Laisvės alėją ir miesto centrą, nesvarbu, koks metų laikas ar orų sąlygos.
Savotišką humoro jausmą turintis profesorius laukia savo kabinete tarp knygų ir kompiuterių. Sutikdamas atvirauja, kad tai vieta, kur jam ištirpsta laikas. Jeigu nėra susitikimų, reikalų ar paskaitų, čia dirbdamas jis gali praleisti valandų valandas.
Kalbą L.Mažylis suka apie naujausią veiklą – dalyvavimą Lietuvos televizijos projekte „Šiandien prieš 100 metų“, kuriame rekonstruojami svarbiausi įvykiai, nulėmę Lietuvos valstybės atkūrimą 1918-aisiais. L.Mažylis tapo dokumentinių laidų ciklo vedėju.
– Televizijos ekrane matome visai kitokį Liudą Mažylį, nei esame įpratę. Ar jums pačiam priimtinas skrybėlėto pono įvaizdis?
– Aš turiu skrybėlę. Ją nešiojau ir anksčiau. Gal kiek kitokią nei ta, kurią esu užsidėjęs filmuojant laidas. Projekte matote dizainerių ir stilistų, kuriais pasitikiu, parinktą įvaizdį. Man jis tinka ir patinka.
Žinau, kad yra daugybė žmonių, kurie pasigenda manęs tokio, kai neturėdamas kostiumo iš Berlyno parskridau į Vilnių vilkėdamas megztinį su ant pečių užmesta kuprine.
Dažnai girdžiu patarimus, kad turėčiau vaikščioti su tuo megztiniu ir kuprine. Bet 100 metų įvykius perteikiantis šiandienis profesorius vaikščiodamas po Kauną, Stokholmą, Ženevą ir Berlyną, kur atsispindi dokumentinių apybraižų ciklo įvykiai, turi išsiskirti.
– Negaliu nepasmalsauti apie tą daugeliui į akis kritusį jūsų spalvingą gana jaunatvišką megztinį, kurį vilkėjote jau kaip tautos didvyris išlipęs iš lėktuvo, parskraidinusio jus iš Berlyno į Vilnių. Ar jis megztas specialiai jums?
– Ne. Jis nėra rankų darbo. Megztinis pirktas pernai vasarį Sicilijoje, kur su kolega buvome mokslinėje konferencijoje. Vaikštinėdami po miestą užėjome į vieną parduotuvę ir žiūrime, kad drabužių kainos ten nematytos visoje visatoje. (Garsiai juokiasi.) Pamačiau, kad spalvingas megztinis kainuoja 6,99 euro. Man pasirodė, kad jį reikia griebti. Tuomet net neįtariau, kad pirkinys taps kultinis.
– O kuo vilkintį jus galima pamatyti vaikštantį kasdien?
– Dvejopai. Kai skaitau paskaitas, nejauku prieš auditoriją stovėti vilkint megztinį. Tuomet velkuosi švarką ir būtinai pasirišu kaklaraištį. Daugybė dėstytojų visame pasaulyje rengiasi kur kas paprasčiau ir laisviau, bet man atrodo, kad švarkas labiau dera su tokiu statusu.
– Jūsų veidas televizijoje matomas itin dažnai. Apie jus pastaruoju metu netrūksta įvairių reportažų. Debiutavote ir kaip laidos vedėjas. Šis pasirodymas – didelis iššūkis?
– Kaip laidos vedėjas televizijoje pasirodau pirmąkart. Tačiau į anuometinės Lietuvos televizijos ir radijo studiją pirmąkart nuvykau 1964 metais būdamas dešimtmetis.
Tuomet mokiausi muzikos mokykloje, kurios moksleiviai pastatė vaikišką operą apie saulę. Visi važiavome į televiziją Vilniuje ir tą operą nufilmavome, o vėliau ji buvo rodoma per televizorių. Vaidinome gyvūnus ir gėles. Aš buvau varlių dirigentas.
Kitoje laidoje dalyvavau kaip chemikas Linksmųjų ir išradingųjų klube. Kova vyko tarp įvairių Lietuvos miestų. Pusfinalyje mes nugalėjome Vilnių, tačiau finale pralaimėjome Klaipėdai. Iki šiol jaučiu nuoskaudą.
Vesti laidą – labai didelis iššūkis. Tokio tikrai nesitikėjau. Maniau, kad būsiu tiesiog laidos vedėjas – pasakotojas, kurio kalbą kas nors iškarpys, patrumpins, pataisys. Bet, pasirodo, tekstą reikia išmokti atmintinai, kaip mokykloje eilėraštį. Be to, reikia sklandžiai kalbėti, svarbios formuluotės. Man tai visiškai nauja patirtis.
Tekstus rengia komanda, žinoma, ir aš joje. Tačiau ne visuomet sutinku su tuo, kas man diktuojama. Kartais pareiškiu, kad vieno ar kito žodžio tikrai nesakysiu. Be to, keliose vietose atsisakiau filmuotis.
– Galbūt išduosite, kur?
– Nesakysiu. Todėl ir nesifilmavau, kad niekas nesužinotų. Pasakysiu tik tiek, kad tai buvo užsienyje.
– Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas – knyga. Kokį puslapį dabar rašote?
– Tame puslapyje – knyga, kuri jau turi pavadinimą „99 metai po įvykių“. Tai – detektyvinis veiksmo romanas. Jame daugybė išgalvotų ir ne mažiau tikrų faktų, dokumentikos. Fantastika susipynė su realybe.
– Tikriausiai dabar nėra pasaulyje lietuvio, kuris nežinotų L.Mažylio. Ar jūsų netrikdo ir nevargina visuomenės dėmesys? Juk anksčiau gyvenote ramiai, o dabar su visa Lietuva ir pasauliu tenka dalytis gyvenimu.
– Kartais girdžiu, kad iki radinio Vokietijoje buvau visiškai nežinomas. Tačiau atsakydamas jiems vis pacituoju vieną klasiką, kuris sakė: „Ne toks jau ir nežinomas.“ Esu dėstytojas, todėl mane pažįsta mokslo bendruomenė. Esu žinomas ir kaip rimtas filatelininkas, esu Kauno kolekcininkų klubo narys.
2014 metais pasirodžiau su pirmąja pašto ženklų, vokų kolekcija, Pirmajam pasauliniam karui skirta paroda, o po to pradėjau dalyvauti rimtose filatelijos parodose.
Klausiate, ar nevargina žinomumas? Ne. Priešingai, man smagu. Tačiau labiausiai patinka ne tai, kad mane pamato, o tai, jog turiu galimybę susitikti ir bendrauti su žmonėmis, kurių tikriausiai kitomis aplinkybėmis nebūčiau sutikęs ir pamatęs.
Be to, vis dažniau girdžiu padėką už tai, kad atvažiavau į vieną ar kitą vietą. Žmonės tikina, kad mano atvykimas padeda vienyti bendruomenes. Ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Tai įdomu ir prasminga.
– Ne visiems duoti išskirtiniai gabumai, talentas, protas. Tai kaip tuomet nusipiešti ar susikurti prasmingą ir įdomų gyvenimą?
– Netikėtas klausimas. Kiekvienas tai turbūt gali padaryti savaip. Abstrakčiai atsakant, profesiją keisti Lietuvoje beveik visai nebūdinga, tačiau Jungtinių Amerikos Valstijų kultūroje ši kaita labai įprasta. Pavyzdžiui, inžinierius padirbo 7 metus, po to paskaitė kur nors internete, kad labai garbinga slaugytojo profesija, ir savanorystės pagrindais ėmė slaugyti ligonius. Pajutęs, kad ši saviraiška jau išsemta, vėl keičia sritį.
– Bet juk tam reikia didvyriško ryžto?
– Reikia. Aplinka taip pat ne itin palanki tokiems drastiškiems pokyčiams.
– Ir vis dėlto jūs – vienas iš nedaugelio savo kartos atstovų, kuris ne kartą ir ne du pakeitė profesiją: chemikas, spaudos žurnalistas, politikas, istorikas, dabar dar ir televizijos laidos vedėjas. Iš kur tiek drąsos ir polėkio?
– Natūraliai pajunti, kad tai, ką darai, – nieko naujo. Pradedi jausti, kad apniko rutina. Tada ir pačiam toks gyvenimas pradeda nusibosti. Vienas didžiausių iššūkių kaskart būdavo įtikinti aplinkinius savo pasiryžimu. Tam, kad laužytum visą ligtolinę karjerą, atidėtum į šalį tą įdirbį ir imtumeisi ko nors visai naujo, reikia stiprių motyvacinių dirgiklių. Tačiau tai atveria naujų potyrių, supratimą, naujas kūrybines erdves, o kūryba – stipri paskata.
Pirmiausia pradėjau lankyti muzikos mokyklą, bet muzikantas iš manęs taip ir neišėjo. Po to perėjau į paprastą vidurinę mokyklą, kurioje chemijos mokytojas mane sudomino šia sritimi. Chemijai atidaviau 25 metus – dalyvavau chemikų olimpiadose, baigiau Vilniaus universitetą, apgyniau disertaciją, vėliau įgyvendinau žurnalistines ambicijas – buvau dienraščio „Kauno laikas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, dalyvavau savivaldos lygmens politikoje eidamas deputato pareigas Kauno miesto taryboje.
Pagaliau atėjau į taikesnę profesiją dėstyti politikos mokslų Vytauto Didžiojo universitete. Ir gyvendamas tą ramų gyvenimą nukeliavau į Berlyną – vėl viskas apvirto aukštyn kojomis. Dabar stačia galva pasinėriau į televiziją.
– Jūsų gyvenimas pastaraisiais metais gerokai pasikeitė. Nuolat esate kviečiamas į susitikimus, televizijos laidas, daug keliaujate. Kokia jūsų kasdienybė?
– Išeidami paklauskite universiteto budėtojo, kas paskutinis palieka šiuos rūmus arba kas juose lankosi šeštadieniais. Darbe man patinka, nes rūmai naujoviški, erdvūs ir puikūs, dažnai tiesiog užburia. Kartais pro jų langą miestą matau tokį gražų, lyg prieš akis laikyčiau atviruką ar knygą.
Būna dienų, kai tenka daug važinėti ir susitikti su žmonėmis, tuomet į darbą ateinu vakare arba savaitgalį.
– O namuose jaukiai susirangyti ant sofos prie televizoriaus ar su knyga rankose laiko lieka? Smalsu ir tai, ar jus galima išvysti besisukinėjantį virtuvėje.
– Žinoma, randu laiko ir knygai, ir buičiai, ir virtuvei. Džiaugiuosi, kad man yra tekę padėti tokioms virėjoms kaip mano močiutė, mama, vėliau žmona. Todėl ir pats šį tą išmokau ruošti. Galiu patiekti įdarytų kiaušinių ar pagaminti paštetą.
– Priblokškite pasakydamas, kad Liudas Mažylis gali paruošti kokį nors skanų desertą. O gal net iškepti pyragą.
– Aukščiausias mano kulinarinis pasiekimas – „Napoleono“ tortas. Kepu jį kelis kartus per metus ypatingoms progoms. Man, kaip chemikui ir kartu konditerininkui, labai svarbu, kad lakštams kepti būtų tinkama temperatūra, kad jie neprisviltų, kad iškiltų. Kitaip nebus purūs ir skanūs.
Kol kas nesėkmių būta mažai. O ko dar reikia konditerininkui, kurio iškeptas tortas giriamas? Duktė artėjančio 30-ojo gimtadienio proga panoro, kad būtent aš iškepčiau „Napoleono“ tortą. Ji paprašė, kad atidėčiau filmavimus, kitus darbus ir iškepčiau. Prižadėjau.
– Kalbėdamas apie savo pomėgius dažniausiai pradedate žodžiais: „Esu azartiškas kolekcininkas“, „Turiu ne vieną kolekciją“. Kuri iš jų labiausiai malonina širdį?
– Kolekcijų yra įvairių: pašto ženklų, vokų. Mano senelio Prano Mažylio archyvas atiteko man, kita dalis – mano seseriai, dar ir pusseserei.
Mano pasididžiavimas – unikalūs signatarų parašai. Iš 20 turiu 7. Dar tiek daug trūksta. Didžiausias galvos skausmas – kaip juos gauti. Tačiau žinau, kad didžiausia drama bus, kai neturėsiu kurio nors vieno ir neįsivaizduosiu, kaip jį gauti.
Guodžia tai, kad visi rimti kolekcininkai žino, kaip išsisukti iš tokios padėties, – pradeda rinkti ką nors kita. Ir vėl džiaugsmas.
– Norint atitrūkti nuo darbų ir pasisemti energijos bei stiprybės reikia poilsio. Kur jums pavyksta pailsėti? Ar tuomet leidžiate sau būti ne mokslininku ar svarbaus dokumento radėju, o tiesiog paprastu žmogumi?
– Smagiausias poilsis prie Latežerio ežero, Dzūkijoje. Ten stengiamės su visa šeima praleisti kuo daugiau laiko, ypač vasarą. Pernai taip pat paežerėje pavyko pabūti ne vieną savaitę. Atostogos buvo išskirtinės, nes kartu su mumis buvo ir pernai gimusi mažoji anūkė. Jaučiausi laimingas, kad duktė patikėdavo man ją pavežioti ežero pakrante. Būdavo, miega Marcelė valandą, neprabunda, o aš džiaugiuosi, kad ją taip gerai prižiūriu.
– Šiuo metu esate dėmesio centre. Jus supa daugybė įvairių žmonių. Kaip atsirenkate sau brangius žmones? Ką vadinate savo draugais?
– Brangius parenka gyvenimas. Mane supa penkios pačios svarbiausios moterys. Kaip visada, pradedu nuo uošvės Aldonos. (Juokiasi.) Po to žmona Aldona, duktė Liucija, sesuo Rimgailė, anūkė Marcelė.
O draugai mano kelyje yra atėję iš įvairių gyvenimo tarpsnių – vienas ar du iš mokyklos, keli – iš studijų laikų, dar keli – iš darboviečių.
– Esate žinomų Lietuvos šeimų palikuonis. Jūsų senelis – tarpukario inteligentas, Lietuvos akušerijos sistemos kūrėjas Pranas Mažylis. Prosenelis Jonas Bliūdžius – Marijampolės krašto knygnešys ir visuomenės veikėjas. Didžiuojatės savo šaknimis?
– Senelis Pranas man buvo ir iki šiol išliko didžiausias autoritetas. Mane žavi jo vertybės, iš jo sklidusi energija, gyvenimo pasiekimai. Kai jis mirė, man buvo 12 metų. Tačiau jį puikiai prisimenu, ypač žūties aplinkybes: jis gavo traumą ir 7 savaites pragulėjo mirties patale.
– Dažnai pagalvojate, kad esate, ko gero, vienas paskutinių Mažylių giminės mohikanų?
– Mano tėtis medicinos profesorius Jonas Mažylis turėjo 30 pusbrolių ir pusseserių iš gausios Bliūdžių giminės. Mažylių mūsų giminės šakoje liko vienetai. Istorijoje ne kartą yra buvę, kai net valdovai neturėjo sūnų, todėl sostai dingo.
– Atvirai sakote, kad jus supa penkios brangios moterys? Ar lepinate jas išskirtiniu dėmesiu?
– Manau, kad moterys mane lepina.
– O jūs jas?
– Istorija nutyli, kaip vyrai lepina žmonas, o žmonos vyrus. Aišku, kad lepinu. Viskas vyksta abipusiais pagrindais. Nors dabar mes visi džiaugiamės mažąja anūke. Kai ūgtelės, aišku, kad ją labai lepinsime. Juk visi seneliai lepina.
– Kolegos ir studentai jus dažnai pavadina netipišku profesoriumi, net per paskaitas nevengiančiu laidyti šmaikščių anekdotų. Daug jų žinote?
– Anekdotai yra rimtas dalykas. Nebūtinai tai koks nors lėkštas juokas. Bet koks vaizdžiai papasakotas gyvenimiškas įvykis ar nutikimas jau yra anekdotas.
Tarp jų užaugau ir gyvenau. Mano tėvas ir jo sesuo, o mano teta Liūda Mažylytė-Rasteikienė mokėjo perteikti istorinius įvykius taip, tarsi patys būtų juose dalyvavę. Matyt, perėmiau iš jų tą pasakojimo galią.
– Jeigu paprašyčiau dabar papasakoti anekdotą ar kokią nors gyvenimo istoriją, kokia ji būtų?
– Galite parašyti, kad tai nepatvirtintas faktas, tačiau kai dar buvau chemikas, Nemune buvo sprogdinamas natris. Esu tipiškas šios specialybės atstovas, kuriam turbūt nėra nieko malonesnio, kai pats ar kas nors kitas sugalvoja, kad jau laikas baloje ar kitame vandens telkinyje pasprogdinti natrį. Ši medžiaga reaguodama su vandeniu šnypščia, kartais užsidega ar ištrykšta fontanu.
Chemijos fakultete būdavo įprasta, kad kas nors iš mūsų sprogdina, o visi studentai ir dėstytojai stovi prie langų ir stebi, kaip tas natris sprogsta. Nesvarbu, kad žmonės suaugę, net žili, bet vis tiek su didžiausiu susidomėjimu įnikę į šį žiūrėjimo procesą.
Seniai to jausmo nepatyriau, bet prisiminti smagu. Pasiilgau jo.
