Kvapą gniaužiantys nuotykiai, akistata su gyvąja gamta, paromis praleidžiamas laikas slėptuvėse laukiant vienintelio auksinio kadro – tokia yra gamtos fotografo kasdienybė, rašo žurnalas „Atostogos. Stilius“.
Daugiau nei pusę pasaulio apkeliavęs R.Anusauskas neseniai grįžo iš kelionės po Kosta Riką. Iš jos gamtininkas parsivežė ne tik tūkstančius nuotraukų, bet ir nemažai filmuotos medžiagos. Todėl artimiausiuose jo planuose – knyga ir filmas apie Kosta Riką.
Kai prieš daugelį metų R.Anusauskas ėmėsi fotografuoti gamtą, matyt, ir pats nenutuokė, kaip stipriai tai jį įtrauks.
„Aš, ko gero, esu vienintelis gamtos fotografas, gyvenantis iš savo pomėgio, kuris virto darbu, – iš parodų, knygų leidybos, pristatymų“, – sako žinomas fotografas.
Tačiau, nepaisant visų egzotiškų aplankytų šalių, gamtininkas neišsižada ir Lietuvos. Negana to, jai skiria bemaž daugiausia dėmesio.
Fotografas juokauja, kad ne egzotiškų šalių, o lietuviški vaizdai mūsų krašto žmonėms ir yra įdomiausi.
„Tarkim, į socialinį tinklą įkeliu puikų retą kadrą, darytą kur nors Azijoje, ir lietuvišką kiškį. Paradoksas, tačiau lietuviškas kiškis sulaukia gerokai daugiau dėmesio“, – juokiasi R.Anusauskas.
Tad duoklę gimtajai šaliai fotografas nuolatos atiduoda: išleistos jau trys knygos apie Lietuvą – „Mandarininė antelė“, „Gražuolė Lietuva“ ir naujausia, pasirodžiusi visai neseniai, „Čia Lietuva“. Be to, jau rudenį „Lietuvos ryto“ televizija rodys pirmąjį mano dokumentinį filmą „Keturi metų laikai“. Tai lietuviškas dokumentinis filmas apie laukinę Lietuvos gamtą, kuriame 56 scenos su rečiausiais paukščiais ir žvėrimis. Po to kursiu ir kitas serijas“, – pasakoja R.Anusauskas.
Po Lietuvą R.Anusauskas keliauja nuolat, nesvarbu orai ar metų laikas. „Išmaišiau visus kampelius ieškodamas to auksinio kadro. Noriu išfotografuoti, atrasti.
Mane domina ne tik gamta, bet ir medinis Vilnius, senos Lietuvos bažnyčios. Štai neseniai, ieškodamas barsukų, radau apleistas kapines. Norėčiau išsiaiškinti, kas tai per kapinės ir kas jose buvo laidojama“, – sako fotografas.
Tiesa, ėmęs fotografuoti gamtą menininkas ėmė daug galvoti ir apie jos paslaptis, apie senų žmonių istorijas: „Manau, kad tai labai vertingi kadrai, ateityje jie turės didžiulę reikšmę. Kartais filmuoju ir senų žmonių pasakojimus, fotografuoju jų portretus.“
Tačiau vienas kertinių fotografo tikslų – sudaryti Lietuvos gyvosios gamtos metraštį, kuris ateityje bus itin vertinga medžiaga.
„Lietuvoje matau didelį gyvosios gamtos nykimą. Nežinau, ką apie tai kalba ornitologai ar gamtininkai, bet pernai nuvažiuodavau į Merkio pievas šalia Vilniaus ir vienos kelionės metu matydavau per penkiasdešimt plėšrūnų, o dabar – vos vieną.
Ant kiekvieno krūmo šakelės būdavo daug mažų paukštelių, o dabar – ne. Manau, kad einu teisingu keliu ir ateityje ta medžiaga turės visai kitokią vertę. Man tos kelionės po Lietuvą – tai ir išminties ieškojimas. Juk sakoma, kad išminties galima semtis iš motinos, tėvo ir gamtos“, – sako menininkas.
Fotografo teigimu, įvairių nuotykių galima patirti ne tik egzotiškuose kraštuose, bet ir Lietuvoje. Štai neseniai Rusnėje R.Anusauską užpuolė spiečius uodų.
„Guliu, laukiu kiškio. Ir staiga ant savo rankos pastebiu maždaug centimetro sluoksnį uodų. Kiek gali iškęsti? Kiškis ar uodai? Ir bėgi į mašiną“, – juokiasi R.Anusauskas.
R.Anusausko fotoarchyve – apie pusantro milijono nuotraukų ir daugybė valandų filmuotos medžiagos.
Menininkas sako, kad dabar jam galvą apsuko Lietuvoje pastebėtas rudasis lokys. R.Anusauskas jau važiavo jo ieškoti ir tiki, kad retą gyvūną pavyks įamžinti.
Įspūdingiausi pastarojo meto kadrai – susitikimas su lūšimi gyvojoje gamtoje, nufotografuota juodojo gandro karalystė, erelis gyvatėdis.
„Nėra paprastų susitikimų su gyvūnais. Kai pavyksta pabūti nematomam, išvysti tokių keistenybių, kad jos bet ką gali sudominti ir sužavėti.
Naujausias pavyzdys – yra žmonės, kurie moka paukščių ir gyvūnų kalbą. Baltarusijoje sutikau žmogų, kuris sugeba prisikviesti labiausiai laukinį paukštį – kurtinį. Tai neįtikėtina vaizdo medžiaga, kai žmogus kalba paukščio kalba. Tas žmogus gimęs ir gyvena miške, jis nieko daugiau nematęs – tik mišką. Negalėjau patikėti tuo, ką matau.
Kalbėdamas su paukščiu jis sugeba jam sukelti skirtingas emocijas – pyktį, švelnumą. Kai kam nors apie tai pasakoju, netiki, kol nepamato filmuotos medžiagos.
Esu įsitikinęs, kad žmonių, mokančių gamtos kalbą, yra ir Lietuvoje. Labai norėčiau juos rasti“, – sako fotografas.
Tiesa, kuo labiau susipažįsta su gamta, tuo labiau mistinis ir paslaptingas fotografui atrodo gamtos pasaulis.
„Labai paprastas klausimas – kodėl ir kaip paukščiai grįžta į tą pačią vietą? Kaip jie randa kelią?“ – filosofiškai kalba R.Anusauskas.
Pasak fotografo, mokslas ir žmonija apie gyvąją gamtą dar nežino labai daug dalykų ir nežinia, kada mokslas įrodys, regis, paprastus, tačiau sudėtingus reiškinius.
Vienas lietuvis, pasakoja menininkas, yra prisijaukinęs kranklį, o šis paukštis sunkiai prijaukinamas. Be to, dauguma paukščių – itin baikštūs.
„Ateina tas žmogus su puodeliu, įdeda duonos, ir mes užkasame tą duoną į žagarų krūvą. Netrukus ateina kranklys, numėto žagarus, su snapu išsitraukia puodelį ir iš to puodelio išsiima maistą.
Pastaruoju metu pamėgau fotografuoti Baltarusijoje. Tai nėra toli ir šioje šalyje turiu puikius vedlius. Lietuvoje, deja, gamtininkai vienas nuo kito informaciją slepia.
Be to, pas mus labai saugoma paukščių ramybė, todėl fotografuoti retus paukščius reikia gauti leidimą. Tačiau aš niekaip negaliu suprasti – juk paukščius fotografuoji visiškai pasislėpęs ir tada, kai jie tavęs nei mato, nei jaučia. Tai kaip gali sutrikdyti jų ramybę? O jei sutrikdysi – jie paprasčiausiai nuskris.
Mes kažkur šalia girdime lakštingalą, tačiau ar pastebėjote, kaip sunku ją pamatyti? Arba griežlė, kurios skleidžiamas garsas girdėti, regis, už kelių metrų, tačiau ji – nematoma. Todėl ir nufotografuoti tokius paukščius nėra lengva. Juolab kad nuotraukos kokybė tiktų leidybai ir pats kadras būtų įdomus. Nuotraukoje turi matytis net paukščio blakstiena, akies rainelė.
Vienas mano kadrų, kuriuo labai džiaugiuosi, – retas Lietuvos paukštis žalvarnis, kurį pavyko nufotografuoti lengvame kylančio mėnulio fone. Dėl tokių kadrų gali nemiegoti, jų gali laukti paromis, savaitėmis, o kartais – net metais“, – kalba menininkas.
Fotografas juokauja – per tris jo gyvenimo dienas gali įvykti tiek, kad jei viską imtų pasakoti, būtų pavadintas plepiu. Blogų ar netinkamų orų fotografui tiesiog nėra.
Ilgiausiai paukščių slaptavietėje R.Anusauskas yra laukęs dvi paras – turėjo atskristi dvylika erelių, anksčiau matytų šioje vietoje.
„Tačiau jie taip ir neatskrido. Paukščiai gali jausti ir matyti, jei esi nepakankamai pasislėpęs“, – sako R.Anusauskas.
Menininkas prisimena ir pavojingus savo kelionių epizodus – Vietname jam teko eiti į urvą, kuriame gyvena karališkoji kobra.
„Vietiniai atvedė, parodė, kur gyvena. Galvoju, nufotografuosiu iš 20 metrų ir eisiu atgal. Tai pavojinga, nes ji spjauna iš 6 metrų atstumo, ir gana taikliai. Bet urve nieko nebuvo matyti, teko imti blykstę ir eiti kiek toliau. Išvydau maždaug pusšešto metro ilgio gyvatę, kuri jau ruošėsi pulti.
Kai norėjau išeiti iš urvo, už savęs pastebėjau dar dvi. Tai buvo sekundės dalis, per kurią reikėjo sugalvoti, ką daryti. Žinojau, kad fotoaparato blykstė trumpam apakina, todėl naudodamasis ta blykste iš urvo pagaliau išėjau. Tokiomis akimirkomis net neturi laiko bijoti.
Kodėl man to, kad urve yra ne viena, o kelios kobros, nepasakė vietnamiečiai vedliai, nežinau. Tačiau manau, kad budistai į mirtį žvelgia visai kitomis akimis“, – pasakoja fotografas.
R.Anusauskui teko įsmukti ir į pelkę, o Kosta Rikoje jis tik dėl laimingo atsitiktinumo potvynio bangos nebuvo nuneštas nuo didelio kalno.
„Jei bent vieną kartą esi girdėjęs artėjančią potvynio bangą, to garso nesupainiosi su jokiu kitu“, – sako R.Anusauskas.
„Neįdomių šalių nėra. Visos jos įdomios, tik žmogus turi žinoti, ko jis nori, ko ieško. Nors esu aplankęs daug vietų pasaulyje, Lietuvos neiškeisčiau į nieką. Man čia visada yra ką veikti, čia – mano kalba ir mano namai“, – sako fotomenininkas.
Savo istorijomis R.Anusauskas mielai dalijasi ir susitikimų metu – tai būna ir privatūs teminiai susitikimai, ir pokalbiai mokyklose. Mat menininkas turi dar vieną dovaną – sugebėjimą įtaigiai ir įdomiai pasakoti. Be to, savo pasakojimus jis iliustruoja nuotraukomis ar filmuota medžiaga.
„Man patinka pasakoti, patinka tomis istorijomis dalytis. Manau, kad apie gamtą kalbėtis būtina pirmiausia su vaikais. Tada jie augs kitokie, jiems nekils minties į gandrą mesti akmenį ar katinui už uodegos pririšti konservų skardinę“, – sako R.Anusauskas.
