Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro medicinos entomologei Mildai Žygutienei tokios liaudies legendos kelia šypseną. Bet ne itin linksmą – tokie neteisingi įsitikinimai gali būti net pavojingi. Visų pirma, erkė iš viso neturi galvos. O straubliukas, kuris lieka nevykusiai ją ištraukus, kelia kur kas mažesnį pavojų, nei ilgiau prabuvusi prisisiurbusi erkė, nes per ilgesnį laiką padidėja tikimybė į žmogaus organizmą patekti erkių platinamų ligų sukėlėjams.
Ir tepti ar lašinti aliejaus, kad erkė „uždustų“ ir pati atsikabintų, nereikia – visų pirma, gaištamas brangus laikas, antra – taip padaras tik labiau suerzinamas ir į organizmą išskiria daugiau savo skysčių.
Šiemet dėl šiltos žiemos ir anksti atėjusio pavasario erkės tapo aktyvios labai anksti – kai kurios atbudo jau vasario pabaigoje. Tad einant pasidžiaugti pavasariu į gamtą ar tiesiog pasivaikščioti į miesto parką svarbu nepamiršti pavojaus ir vadovautis ne mitais apie erkes, o tikromis žiniomis.
– Kokia šiemet situacija su erkėmis? Ar anksti prasidėjęs, šiltas pavasaris joms sukūrė geresnes sąlygas? – paklausėme M.Žygutienės.
– Jau dvejus metus iš eilės turime panašią situaciją, kai paskutinės aktyvios erkės būna aptinkamos gruodžio mėnesį, o pirmosios – pernai buvo aptiktos kovo pradžioje, o šiemet – netgi vasario pabaigoje. Reikia konstatuoti, kad mūsų klimato pasikeitimas, šilto periodo išsitęsimas daro įtaką erkių aktyvumui. Labai sutrumpėjęs laikas, kai jų aktyvių gamtoje nebūna.
Tiesa, vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį erkių nebūna labai daug. Bet pavienės erkės jau atbudusios ir atitinkamose vietose pro šalį einant gali įsikabinti. Tas laikas nėra pavojingas dėl erkių gausos, bet jis pavojingas dėl susilpnėjusio žmonių budrumo.
– Kaip erkės žiemoja? Ar joms nėra būtinas tam tikro ilgumo ramybės laikotarpis?
– Ramybės laikotarpis yra, tai vadinama diapauze. Visiškai neaktyvios erkės būna, kada būna neigiama temperatūra ir sniegas. Mes tą turėjom nuo gruodžio pabaigos iki vasario pabaigos. Kai kurios erkės į diapauzės būseną įeina anksčiau, kitos vėliau. Dėl to ankstyvą pavasarį erkių gausos nėra, tiktai pavieniai atvejai.
– Kada prasideda didysis erkių aktyvumas?
– Didysis aktyvumas prasideda balandžio – gegužės mėnesį. Šiuo metu – tas laikas, kai jau reikia pradėti galvoti apie apsaugą. Oras intensyviai šyla, tuoj atsiras pirmoji augmenija. Turime išskirtinį ženklą: kai pasirodo pirmosios žibutės, su tuo laiku sutampa erkių aktyvumas.
Tuo pačiu, kai gamta tampa malonesnė, žmonės aktyviau lankosi miškuose, pievose, soduose. Jie eina į gamtą su įvairiais reikalais.
Šiuo metu, kai dar nėra labai šilta, žmonės apsirengę teisingai – niekas nevaikšto išsirengęs. Bet erkė, jeigu jau krebžda kokioje nors prišildytoje vietelėje ir laukia aukos, pirmiausiai prisikabins prie rūbų ir paskui ieškos vietos, kaip patekti prie kūno. Jeigu rankogaliai yra palaidi, prie kaklo atviresnės vietos – erkės labai stipriai reaguoja į šilumą, tai joms padeda susirasti atvirą vietą ir patekti prie kūno. Ten jau ieško, kur įsisiurbti, kur plonesnė oda.
– Kokie rūbai turi būti einant į mišką?
– Vienas iš pagrindinių būdų apsisaugoti nuo erkių – teisinga apranga. Rūbai turi būti šviesūs, kadangi erkė yra tamsios spalvos, ir ją ant šviesių rūbų lengviau pamatyti. Einant į mišką, turėtų būti užsegti rankogaliai, kelnių klešnės sukištos į batus arba į kojines, viršutinė rūbo dalis sukišta į kelnes arba apjuosta diržu.
Miške patartinas ir galvos apdangalas – ypač tai svarbu vaikams. Erkė pakyla maždaug iki 1,5 m aukščio, populiariausias aukštis – apie metrą. Jos gyvena viršutiniame dirvos sluoksnyje, o pasilypėjusios augalais ieško ir laukia aukos.
O vaikai kaip tik ir yra tokio ūgio. Todėl labai dažnai pasitaiko, kad erkės vaikams įsisiurbia į galvą – už ausyčių, į plaukuotą dalį. O plaukuotoje dalyje erkė yra nematoma, tai ypač blogai. Ten ją galima pastebėti nebent tik plaunant galvą, ar kai ji pasimaitinusi suerzina odą ir paniežti.
– Pavasarį erkės aktyvesnės ir pavojingesnės, nei kitu metų laiku?
– Pavasaris – tas laikas, kai visos erkės, kurios sėkmingai peržiemojo žiemą, išlenda, ir joms būtina pasimaitinti krauju. Pavasarį ne tik stebima didelė erkių gausa, bet ir didelis kraujo poreikis – kraujo reikia, kad erkė galėtų vystytis toliau, kad patelė subrandintų kiaušinius. Tai joms – gyvybiškai būtina „procedūra“.
– Ką reiškia „sėkmingai peržiemojo“? Ar daug erkių žūsta šaltą žiemą, ir kaip tuomet, jeigu žiema nebuvo šalta?
– Erkių reprodukcija yra labai didelė – kiekviena patelė padeda kelis tūkstančius kiaušinių. Jeigu jos visos išgyventų – būtų baisu. Tačiau taip nenutinka, erkių išgyvenimas – labai sudėtingas. Jos nesugeba toli nukeliauti, smulkus sutvėrimas neįveikia ilgų atstumų. Gali būti taip, kad ji atsidurs netinkamoje vietoje ir nesuras, kuo pasimaitinti. Kraujo nebuvimas erkes veikia pražūtingai. Jeigu ji laiku negaus maisto – sustos vystymasis, erkė žus.
Pasitaiko, kad erkės atsiranda gana sausoje vietoje. Jas išnešioja gyvūnai – pasimaitinusios erkės nukrenta kartais į visai nepalankią aplinką. Erkei reikalinga ne mažesnė kaip 80 proc. drėgmė – priešingu atveju ji žūsta.
Taigi, erkių žūsta labai daug. Bet Lietuvos sąlygos joms yra labai geros – pakanka ir drėgmės, ir tinkamų buveinių, ir maitintojų. Pas mus didelės paukščių, miško žvėrių, smulkiųjų graužikų populiacijos.
– Ar įmanoma pasigauti erkę ne miške, o pievoje?
– Jeigu tai pamiškė, aukšta žolė – erkėms ten visiškai gerai, drėgmės pakanka. Todėl labai raginame parkuose, šalia takų, vietose, kur dažnai lankosi žmonės, būtinai pjauti žolę nuo ankstyvo pavasario ir neleisti jai užaugti aukštesnei kaip 10 cm.
Atrodytų, viskas paprasta – bet bent jau Vilniuje, kiek matau, tai nėra daroma. Dažnai pirmą kartą žolę nupjauna birželio mėnesį. Ji jau būna aukšta, ties juosmeniu – joje visiems gerai, ir graužikams, ir erkėms.
Bet jeigu vilnietis išeina į Vingio parką ir ten vaikšto asfaltuotais takais – joks pavojus jam negresia.
– O nuo medžio erkė nenukris?
– Ne – čia yra labai klaidinga nuomonė, kad erkės krenta nuo medžių. Jos gali pakilti tik žoliniais augalais ar krūmais, tokiais, kaip avietės, iki metro – pusantro, bet į medžius tikrai nesulipa.
Kartais žmonės supainioja erkes su briedmusėmis – pastarosios gali nusileisti ant galvos grybaujant ar uogaujant.
– Ar Vilniuje daug erkių?
– Nebūtina eiti į mišką, kad pasigautum erkę, užtenka parko. Vilniaus mieste prieš kelis metus buvo įvertinti parkai – visuose juose aptinkamos erkės ir netgi Laimo ligos sukėlėjai. Vilnius – labai žalias miestas, daug parkų ir miškingų vietų.
Turime pakankamai augintinių, prižiūrimų ir neprižiūrimų. Katytė nuėjo į mišką peliauti, prisiurbė erkė, po savaitės pasimaitinusi nukrito kiemo žolėje. Jeigu ten pakanka drėgmės, erkė gali sėkmingai išsivystyti ir sudėti kiaušinius. Vilniaus mieste, ypač ten, kur arti yra žalios zonos, erkių yra. Panašiai ir kituose miestuose.
Visoje Lietuvoje erkės yra paplitusios. Nėra tokio administracinio rajono, kur nebūtų erkių ar nebūtų iš jų išskirtas erkinio encefalito arba Laimo ligos virusas. Mūsų teritorija – labai endeminė šitų ligų atžvilgiu. Galima nudažyti visą Lietuvos plotą raudona spalva, ir niekuo neapsiriksime.
– Erkių vienodai yra visose Lietuvos vietose?
– Gausa skiriasi. Erkės labiau mėgsta mišrius ir lapuočių miškus – jie dominuoja vidurio Lietuvoje. Juose didesnė erkių gausa. Pajūryje jų mažiau – ir erkių platinamų ligų atvejų pajūrio zonoje registruojama mažiau. O Utenoje – pakankamai daug registruojama.
Prieš 10 metų buvo įvardijamos trys apskritys – Panevėžio, Šiaulių ir Kauno, – kur buvo didžiausias sergamumas erkiniu encefalitu. Pastaraisiais metais stebime tendenciją – Šiaulių apskrityje erkinio encefalito atvejų mažėja, o Vilniaus apskrityje – daugėja.
– Ar galima erkę pasigauti, pavyzdžiui, turguje, kur parduodamos miško gėrybės?
– Iš miško su krepšiu grybų arba su vaistažolėmis erkę tikrai galima parsinešti. Yra buvęs atvejis, kaip neįgali, iš namų neišeinant moteris susirgo Laimo liga. Vaikai buvo pririnkę grybų ir atnešė jai į namus, ji juos tvarkė. Tai – labai reti atvejai, bet jų pasitaiko.
– Kuo galima atbaidyti erkes?
– Repelentais – kitaip tariant, purškalais. Reikia skaityti instrukciją, ar jie skirti uodams, ar erkėms, ar ant odos purkšti, ar tepti, kiek laiko veikia. Kartais mažai skiriame dėmesio tiems produktams, kuriuos naudojam.
Reikia rinktis tokius, ant kurių nurodyta, kad jie – prieš erkes. Nes ta pati veiklioji medžiaga, naudojama visuose repelentuose, tinka ir prieš uodus, mašalus, ir prieš erkes – bet skiriasi koncentracija. Erkei atbaidyti reikia didesnės koncentracijos, o uodą gali nubaidyti ir tiesiog aštrus kvapas.
– O kas pritraukia erkes?
– Pritraukia šiluma ir anglies dvideginis. Mes prakaituojame, skleidžiame šilumą, gyvūnas, bėgdamas per mišką, skleidžia šilumą – tai erkei yra traukos objektas. Ji neturi galvos, todėl ir sugalvoti nieko negali – bet turi specialų receptorių priekinės kojų poros letenėlėse, reaguojantį į šilumą ir anglies dvideginį. Tas letenėles kaip lokatorius erkė iškelia į viršų ir laukia aukos. Tuo receptoriumi erkė susiorientuoja, kuria kryptimi jai geriau judėti.
– Jeigu erkė įsisiurbė – kaip ją teisingai ištraukti?
– Nereikia nieko tepti, nieko lašinti – taip tik dar labiau erkę suerziname, ir ji pradeda intensyviau skirti žmogui į organizmą savo skysčius, o jei juose yra ligų sukėlėjų – tai ir juos.
Pamačius erkę, reikia kuo skubiau ją šalinti staigiu judesiu į viršų. Greitas erkės ištraukimas padeda apsisaugoti nuo Laimo ligos. Reikia ilgesnio laiko tarpo, kad erkė „atpiltų“ Laimo ligos sukėlėją žmogui į žaizdą – apie dviejų parų. Erkė kraują siurbia pompavimo principu – atiduoda dozę savo organizmo skysčių ir pasiima dozę kraujo. Dėl to reikalingas ilgas laiko tarpas. Jeigu laiku apsižiūrėsime ir ištrauksime – tai net jeigu erkė buvo infekuota, bus per mažai laiko praėję, kad ji galėtų užkrėsti.
– O per kiek laiko erkė užkrečia encefalitu?
– Per pirmąsias 10 minučių perduoda sukėlėją. Jis lokalizuotas seilių liaukose, o seiles erkė leidžia tam, kad galėtų siurbti kraują – tai įvyksta labai greitai.
– Informaciniuose lapeliuose rašoma, kad geriausia erkę traukti pincetu. Bet jeigu pamatome ją gamtoje, ką tik įsisiurbusią, ir neturime su savim tokio įrankio – ką daryti?
– Jūs mažiau žalos padarysite traukdami erkę netinkamu įrankiu, nei gaišdami laiką ieškodami pinceto ar medicininio punkto, kur galėtų jums ją ištraukti. Jeigu kūną nutrauksite, o dalis erkės liks – vis tiek apsikeitimo skysčiais ir krauju procesas sustos.
Nieko baisaus, jei ištrauksite ne visą – paprastai lieka erkės straubliukas. Jį lygiai taip, kaip rakštį, organizmas gali pats išstumti. Jeigu labai erzins – dės estetinių paskatų vėliau galima kreiptis į medikus, kad jį išimtų.
