Daugiau kaip 700 solinių koncertų atlikęs ir per pusšimtį vaidmenų sukūręs pirmo ryškumo operos atlikėjas savo studentams negaili patarimų, kaip susitvarkyti su stresu.
Vieni svarbiausių V.Noreikos pamokymų – prieš pasirodymą griežtai nevartoti alkoholio ir negerti net kavos, nes tai tik dar labiau padidintų nerimą.
V.Noreikai didelio jaudulio nekėlė tiktai pats pirmasis jo pasirodymas scenoje – būdamas vos septynerių jis Šiaulių dramos teatre pastatytoje pjesėje „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ vaidino nykštuką.
„Vaidinau jį vienintelis, be dublerių, ketverius metus – dieniniai spektakliai vykdavo kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį. Ateidavau anksčiau, kai scenos darbininkai statydavo dekoracijas, o aš repetuodamas jiems savo eilėraščius ir pasakas pildavau lyg žirnius.
Prieš raganos atskridimą jie pagriaudėdavo kaip perkūnas, sėdėdavo ir kikendavo iš artisto“, – prisiminimais dalijosi nuo mažens scenos nebijojęs V.Noreika.
Tačiau būdamas Lietuvos konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studentas V.Noreika patyrė didžiosios scenos jaudulį: „Baisiai jaudindavausi – man visada prakaituodavo delnai, virpėdavo kojos. Turėdavau visąlaik sekti delnus, juos sugniauždavau.
Kaip šiandien prisimenu: jei kuri koja pradėdavo virpėti, įremdavau ją tvirčiau į grindis, tada nustodavo. Tuomet kita imdavo virpėti, ir tą stipriai įremdavau.
Visa tai – dėl balso. Tačiau buvau užsispyręs ir tik įgijęs daugiau sceninės patirties išmokau suvaldyti stresą“, – pasakojo maestro.
Tenorui jaudulį prieš publiką išprovokuodavo atsakomybė – apimdavo baimė, kaip tuo metu skambės balsas, kaip jį suvaldys. Tik gerokai vėliau jis išmoko pažaboti nervinimąsi.
Dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos dainavimo pedagogas savo mokiniams dažnai sako, kad jaudulys turi būti. Jeigu atlikėjas nesijaudina, vadinasi, jis – amatininkas.
Pedagogo įsitikinimu, tuomet solistas atlieka savo partiją mechaniškai, apie ją mažai galvodamas. Profesionalui atlikėjui publikos sukeltas jaudulys turėtų tik padėti susitelkti į dainavimą.
„Man publikos dėmesys net padeda susikaupti – aš prašau, kad salėje būtų palikta šviesa. Mažesnių miestų koncertų salėse tai neįprasta, bet aš visada paprašau palikti filharmoninį apšvietimą – noriu matyti, kaip reaguoja į mano dainavimą susirinkę klausytojai.
Visos publikos neaprėpiu žvilgsniu, bet ta jos skleidžiama energija sklinda į mane. Tai sukelia tam tikrą jaudulį, tačiau šiuo metu jis nebėra toks stiprus, besiribojantis su panika kaip anksčiau“, – juokdamasis pasakojo iškiliausias šalies tenoras.
Didelę patirtį sukaupęs operos atlikėjas išmoko valdyti stresą: „Nusiraminu, ir viskas.“ V.Noreika nusiramina scenoje nuo pirmų minučių – daugiau galvoja apie kūrinio atlikimo techniką, tekstą.
Žinoma, solistas nervinasi, kai jaučia, kad nėra pačios geriausios formos. Kartais balsas liejasi – taip būna, kai balso stygos pailsėjusios, senokai dainuota.
O kartais V.Noreika priverstas galvoti, kokią techniką panaudoti, kaip formuoti garsą, kad padainuotų sunkesnius kūrinius, aukštesnes gaidas, ir kaip nuraminti kaklo raumenis.
„Solisto instrumentas – ne armonika, jos nepatampysi. Dainuoja visas kūnas, todėl daug kas priklauso nuo to, kaip pailsėjai, kokia buvo kelionė, daug plepėjai ar mažai. Mikrofonas man nepadės, nes daugumą kūrinių atlieku be jo.
Esu dainavęs salėse, kuriose – 4200 vietų, o jose jokių mikrofonų nėra, priekyje groja šimto žmonių orkestras, kurį reikia kokybiškai įveikti savo balso tembru ir kiekvienu žodžiu“, – apie nelengvą savo darbą pasakojo V.Noreika.
O kur dar tykantys nenumatyti atvejai, kainuojantys daug nervų. V.Noreika ne juokais prisiminė Giuseppe Verdi operoje „Rigoletas“ atliktą Hercogo partiją, kuri įvarė didžiulį stresą.
Į Maskvos Didžiojo teatro sceną lietuvis turėjo žengti vos tik nusileidus lėktuvui – V.Noreika užkulisiuose atsidūrė likus dešimčiai minučių iki spektaklio, kai jau buvo grimuojamas kitas solistas Hercogo vaidmeniui atlikti. Tačiau lietuvis nesutriko – jį per 10 minučių nugrimavo, perrengė ir jis laiku žengė į sceną.
Solistui yra tekę dainuoti keturis vakarus paeiliui ir vis skirtingose šalyse: vieną dieną spektaklis buvo Kaune, antrą – Maskvoje, trečią vėl teko grįžti į Kauną, o ketvirtą dainuoti Sankt Peterburge.
„Atšaukti spektaklį tokiuose teatruose kaip Maskvos Didysis – baisus skandalas.
Todėl skridau ir dainavau“, – prisimena V.Noreika, kuris kartais nerimą malšindavo tik valerijonais.
Tenoras sakė, kad niekada nėra dainavęs paveiktas alkoholio, nes jis galėtų sudrumsti protą. „Valerijonai nuramindavo širdį, tuomet galėdavau šaltai protauti. Tai būdavo nedažnai, bet prasidainuodamas prieš spektaklį jaučiu, ar man reikės valerijonų, ar ne“, – neslėpė V.Noreika, kuriam sceninis jaudulys niekada stipriai nepakišo kojos.
