-Papasakokite apie save: antsvoris kamavo nuo vaikystės, o gal radosi tik pagimdžius? Ar teko laikytis dietų ir kokių bei koks buvo jų poveikis?
-Iki 6-erių metų buvau normali mergaitė, kaip visos. Tačiau nuo mažens mano regėjimas buvo silpnas, tad greit tapau mažai judančia, stambia pradinių klasių mokine su ilgomis kasomis ir akiniais. Prisimenu, kad mane nuolat kamuodavo alkis ir mintys apie valgį. Didėjant svoriui, artimieji mane mėgindavo stabdyti.
Tačiau paslapčia nuo jų nešdavausi į kambarį duonos, dešros ir vis valgiau. Maistą slėpdavau išradingai. Būdavo, išgirstu, kad kas nors ateina į kambarį, ir metu produktus ant spintos. O pati sėdžiu atseit nekalta, tik savaime storėju. Pelės ant spintos neužlipdavo, tad kartą mama ten aptiko tokį dešros, duonos ir kitų produktų sandėlį – žiauru. Du mano vyresnieji broliai sakydavo, kad baigčiau tiek daug valgyti, bet buvau visų mylima, jauniausia šeimoje, lepinama.
Net kaimynė pastebėjo mano pomėgį gardžiai užkąsti. Kai ateidavau, iškart klausdavo, gal noriu valgyti. O aš sakydavau, kad noriu. Ir vis lėkdavau per gatvę pas ją į svečius, nes žinodavau, kad pavaišins. Todėl būdama 16 metų jau svėriau apie 100-105 kilogramus.
Besimokydama vidurinėje mokykloje pradėjau laikytis latvio gydytojo Levo Chazano dietos. Nevažiavau į Latviją, mačiau apie jį televizijos laidą, apie metodiką sužinojau iš knygų. Prisimenu, kaip sverdavau kiekvieną duonos riekę prieš suvalgydama. Nuo sausio iki gegužės, vos per 5 mėnesius, tada atsikračiau 45 kilogramų.
Buvau tokia liekna, kokia lig tol tikriausiai niekada nebuvau buvusi, o gal ir nebūsiu. Tačiau toks svoris išsilaikė tik kelis mėnesius. Juk tai – tik dieta. Kiek dietų laikysiesi, tiek ir būsi lieknas, tai yra, kol pakaks valios. Tad ir man, kol maitinausi pagal L.Chazano metodiką, svoris neaugo, o kai atleidau vadžias, visa iki tol netektų kilogramų chebra grįžo ir dar draugų atsivedė. Tai yra, svoris grįžo su kaupu.
Dar esu laikiusis delčios dietos, skysčių dietos, net 18 dienų gėrusi tik skysčius. Bet kiek svorio numesdavau, tiek grįždavo, ir net dar daugiau. Padariau išvadą, kad laikytis dietų yra didžiulė klaida. Juk dieta nėra gyvenimo būdas. Trumpalaikė dieta, mano nuomone, net žalinga: jau vien nuolatinis odos traukimasis ir plėtimasis kaip gadina išvaizdą!
Tiesa, nuolat laikantis įvairių dietų, man pavyko kurį laiką išlikti stambia, bet ne kalnu. Antsvorio turėjau beveik visą gyvenimą. Tačiau kai ištekėjau ir susilaukiau sūnaus, vėl prasidėjo pūtimasis. Taip išsiplėčiau, kad ėjo iš rikiuotės sąnariai, venos. Dirbau su vaikais darželyje, įtampos daug, o skanaus maisto visada buvo po ranka.
-Kaip atsitiko, kad pasiekėte maksimalų savo svorį ir koks jis buvo didžiausias?
-Būdama 25-erių svėriau 120 kilogramų, tačiau tai nebuvo riba. Baigusi studijas aukštojoje ir įgijusi dailės mokytojos specialybę, išvykau į Daniją. Čia iš pradžių gavau tik fizinio darbo, ir šiek tiek kilogramų nukrito.Esu svėrusi apie 140 kg. Nutiko taip: 2008 metų rugpjūtį pagimdžiau dukrą, o gruodį ar sausį svėriau 140 kilogramų. Užlipusi ant svarstyklių apstulbau taip, kad labai negražiai save pavadinau.
Po gimdymo per kelis mėnesius priaugau daugybę kilogramų, nes aš ne valgiau, o rijau. Mano nuotaika dažniausiai būdavo prasta: verkdavau, nenorėjau nieko matyti, man buvo prasidėjusi pogimdyminė depresija. Todėl nerimą ir mėginau sutramdyti daug valgydama. Kimšau į save maistą lyg į šiukšlių dėžę ir negaliu paaiškinti kodėl: juk ir antrasis mano vyras, už kurio ištekėjau Danijoje – puikus žmogus, ir dukrelė – puiki.
-Ar pajėgėte save mylėti apkūnią? O gal veidrodžiai melavo? Kalbama, kad drabužių parduotuvėse naudojami žmones šiek tiek „liekninantys“ veidrodžiai. O apkūniam žmogui ir namų veidrodžiai kartais meluoja: tiesiog mėgstama apgaudinėti save, kad kūno vaizdas visai neblogas, nors iš tiesų žmogus net paplūdimyje ar sporto salėje bijo nusirengti, vaikšto apsivilkęs palapinės dydžio – per laisvus – drabužius, bet atkakliai kartoja sau, kad viskas gerai.
-Veidrodžiai man sakė tiesą. Esu labai savikritiška. Gal jie dabar, kai sulieknėjau, meluoja, nes vis dar manau, kad daug sveriu. O tuo metu žiūrėdavau į veidrodį ir atrodydavo, kad tai, ką matau, yra baisiau negu baisu. Vyras apkabindavo ir sakydavo: „Žiūrėk į save mano akimis, nes man tu – graži“. O aš verkdavau.
Tiesa, gyvenimas Danijoje turi savų privalumų. Visuomenė labai natūraliai, net šiltai ir be jokių pašaipų priima tokius žmones kaip aš. Lietuvoje sunku būdavo įsigyti didelių drabužių, o Danijoje rasdavau visko, ko širdis geidžia. Žmonės drąsūs, atviri, laisvi, tolerantiški. Jei sverdamas gerokai virš šimto kilogramų tu eini apsiavęs džinsus ir tau gerai, tai nekliūva ir kitiems.
Į paplūdimį nesiryždavau eiti, nebent – prisidengusi skraiste. Lietuvoje iš tiesų vilkėdavau palapinės dydžio drabužius, nes tokie slepia kūno linijas, o Danijoje linijų slėpti nereikėjo, drįsau avėti net džinsus. Ir vyras man padėjo keisti stilių į drąsesnį, labiau jaunatvišką.
-Bloga sveikata, o gal meilė ar kitos priežastys lėmė pasiryžimą radikaliai keisti valgiaraštį? Papasakokite apie pirmąjį ryžtingą žingsnį sveikatos ir grožio link.
-Kai svėriau 140 kg., manęs jau niekas negalėjo įtikinti, kad esu graži. Tada parašiau Šarūnui Navickiui laišką, nes buvau jį mačiusi per TV. Galvojau, kad šiam nepažįstamam žmogui esu niekas, šiek tiek bijojau kreiptis. Bet pamaniau, kad jei pasiųs tolyn, tai pasiųs – rizikuosiu.
Kūno gerovės specialistas sutiko padėti. Pirmiausia paaiškino, kad reikia viską susidėlioti galvoje, pradėti nuo mąstymo keitimo. O keisti tikrai buvo ką. Juk buvau iš tų, kurie sako, kad nieko nevalgo. O apimtys didelės, nes stambūs kaulai ir dar nežinau kas ten stambūs.
Sveikata buvo apgailėtina: kamavo nugaros skausmai, sunku pabėgėti net keliolika metrų paskui autobusą. Labai greit apimdavo nuovargis, uždusdavau. Kirto per psichiką, nes kai jautiesi baisiausia, ryji dar daugiau. Intymumas – tik tamsoje, po antklode. Kiek toks gyvenimas galėjo tęstis? Reikėjo sau pasakyti, kad nuo šiol viskas bus kitaip.
– Kaip pradėjote keisti valgiaraštį? Kokiam maistui teikėte pirmenybę ir kodėl? Ko visiškai atsisakėte?
-Labiausiai vengiu angliavandenių. Dažniausiai valgau mėsos, daržovių, vaisių. Nors Š.Navickis ir dietologai prieštarautų, bet pati nusistačiau tvarką – nevalgyti po 18 valandos vakaro.
Tada rytą atsikeliu kur kas energingesnė, lengviau prabundu. Kalorijas skaičiuodavau tik iš pradžių, kai pradėjau mesti svorį. Dabar valgau ką noriu ir kiek noriu. Neatsisakiau kavos, jos išgeriu labai daug ir tai mano didelė nuodėmė, kurios neįveikiau. O štai dėl kito savo mėgstamo maisto kokybės negaliu skųstis: mėgstu labai daug salotų, į kurias beriu grūdų, moliūgų sėklų, saulėgrąžų.
-Kas sunkiausia kelyje į sėkmę ir kokią reikšmę norintiems turėti gerą figūrą turi sportas, fizinis aktyvumas?
-Dabar žinau: numesti svorio gali kiekvienas, tačiau visų sunkiausia yra reultatą išlaikyti pastovų. Po viešnagės per Kalėdas Lietuvoje tuoj ant kūno pajutau artimųjų vaišingumo pasekmes.
Tačiau nerimauti neturiu pagrindo, nes žinau: kaip vienas kitas kilogramas užauga, taip ir nukris. Juk dabar aš ne dietos laikausi, o pakeičiau gyvenimo būdą. Ir tai dariau lėtai, niekur neskubėdama, bet nuosekliai ir atkakliai.
Pirmoji Šarūno Navickio užduotis buvo lengva: per mėnesį nepriaugti nė kilogramo svorio, bet ir nenumesti, o tuo pat metu mažinti suvartojamų angliavandenių kiekį. Fizinis krūvis atėjo tik po gerų 1,5 metų nuo darbo su Šarūnu pradžios. Mat kai ima kristi svoris ir glebti oda, tenka eiti į sporto klubą.
Būdavo, nuvedu vaiką į darželį ir su kuprine ant pečių – į sporto klubą. Tiesa, kai Danijoje dirbau socialine darbuotoja, man teko daug važinėti dviračiu. Kadangi rajonas, kurio žmones turėjau aplankyti, didelis, tai krūvio netrūko, ir sporto klubo nereikėjo. Dabar studijuoju, ketinu tapti sveikatos asistente, tad daugiausia tenka sėdėti, paskui – sėdimas darbas. Traukinyje, autobuse, kuriais keliauju parsivežti vaiką iš mokyklos bei namo, irgi sėdžiu. Drauge ruošiame pamokas – sėdžiu.
O namų ruoša nėra pakankamas krūvis išlaikyti gerą formą, todėl vėl ketinu grįžti į sporto klubą. Kai sportavau, kūnas buvo stangresnis, jaučiausi kur kas geriau ir labiau sau patikau. Tačiau svorį numečiau tikrai ne sportuodama, o sutvarkiusi maitinimąsi. Jei sportuosi ir be saiko rysi – nieko gera nebus. Svarbiausia yra teisingai ir sveikai maitintis, o antroje vietoje – fizinis aktyvumas. Bet jis man labai svarbus ir malonus. Kai sportuodavau, nors lašinukų buvo, jaučiausi visai kitu žmogumi. Sportuoti, svoriui mažėjant, yra ne prievolė, o malonumas. Ir dabar mane sporto salė tiesiog šaukte šaukia.
Svėriau 140 kg, liko 90 kg. Atsikračiau 50 kilogramų. Kadangi jie nukrito per beveik trejus metus, tai ir rezultatas stabilus, lyginant su dietų periodu. Norisi numesti dar 10 kilogramų ir toks svoris mane tenkins. Labai gerai jaučiuosi ir noriu dar geriau jaustis.
Šarūnas primena mano kadaise sau iškeltus tikslus ir abu iš jų pasijuokiame. Juk sverdama 140 kg. norėjau atsikratyti tik 10 ar 15 kilogramų. Bet kai pamatai, kaip kūno riebalų kiekis sėkmingai tirpsta, kaip kinta drabužių dydžiai ir reikia vis mažesnių, norisi lieknėti dar ir dar – iki normalaus kūno svorio.
-Apkūnūs, o ir svorio atsikratę žmonės gali sulaukti patyčių: pirmieji – dėl per didelių apimčių, antri – dėl suglebusios odos ar kitų problemų. Ar jums teko susidurti su tokiomis bėdomis?
-Kai buvau maža, iš manęs tyčiodavosi vaikai, vadindami keturake (nešiojau akinukus). Šaipydavosi ir dėl to, kad buvau apkūni. Laimė, kad turiu du vyresnius brolius.
Jie apgynė, patyčios liovėsi. O artimi žmonės kaip mylėjo, taip ir tebemyli. Jei ir kritikuodavo dėl didelio svorio, tai tik apie mano sveikatą galvodami, nes rūpinosi manimi. Lieknesnis žmogus yra sveikesnis. O pažįstamos močiutės vis garsiai pastebėdavo: „Tai pastambėjai, tai suplonėjai“. Bet kad tik tokios problemos gyvenime būtų...
O komplimentai visai malonus dalykas. Malonu lieknėjant keisti garderobą. Tačiau prisimenu daug puikių akimirkų ir iš to laikotarpio, kai buvau labai apkūni. Kartą Lietuvoje nusipirkau raudoną suknelę, važiavome automobiliu, už lango – gražus ežeras.
Vyras sakė: „Sustok prie ežerėlio, nufotografuosiu, kokia tu gražuolė“. O aš pozavau ir galvojau: meilė – akla. Juk svėriau gerokai per 100 kilogramų. Bet nemanau, kad, jei mano vyras sustambėtų, aš jį palikčiau. Vadinasi, meilė yra kur kas daugiau nei žiūrėjimas į kūno formas ir jų vertinimas...
Aš ir dabar nesijaučiu tobula. Pagal Danijos įstatymus, kai numeti daug svorio ir rezultatą išlaikai pusę metų, gali kreiptis į medikus, kurie nemokamai pakoreguos išvaizdą, pašalindami odos perteklių. Bet vyras sakė, kad nereikia man operacijų, aš jam esu graži.
Jei būčiau danė, turbūt eičiau apsivilkusi aptemptą suknelę trumpomis rankovėmis, neslėpdama nuo rankų karančių laisvos odos „sparnų“. Nes čia žmogus jaučiasi laisvas ir gali būti savimi, nesulaukdamas įžeidimų. Bet mano, kaip dailininkės, labai išvystytas estetikos pojūtis, ir nesvarbu, kaip laisvai ir nevaržomai jaučiasi apkūni moteris su aptempta suknele, iš po kurios pūpso 9 mėn. nėštumą primenantis pilvas. Man tai neatrodo žavu. Todėl nedėviu aptemptų rūbų, nemėgstu trumpų rankovių.
Tačiau tai smulkmenos, ir man svarbiausia, kad jaučiuosi gerai ir esu sveika. O kiti gali rengtis kaip patinka – danų kultūra man labai sava. Man padėjo ne dieta, o naujas gyvenimo būdas, kai supranti, kad visa, ką darai, tu darai ne dėl kaimynų, ne dėl žmonių nuomonės, kad jie pagirtų (nors komplimentų sulaukti malonu), net ne dėl vyro, o dėl vienintelio žmogaus –savęs.
-Ką galėtumėte patarti toms ir tiems, kurie meta svorį ir vėl pilnėja, vėl meta ir vėl priauga ir taip be galo?
Jei valgai agurką, o pavydi kitam, kuris tuo metu šveičia duoną su sviestu ar kepsnį – net nepradėk. Kai laikiausi Chazano dietos, buvau labai nelaiminga. Galvodavau, ko man eiti į giminių vestuves ar kitą susibūrimą, jei negalėsiu valgyti. Jei taip jautiesi ir tu, nepradėk – dar ne tavo metas.
Tu dar viduje nesubrendai rimtiems gyvenimo ir išvaizdos pokyčiams, ir nieko gero iš to nebus. Noriu patarti moterims: jei vyras sako, kad „numesk svorio, arba paliksiu“, „pasididink krūtinę, arba paliksiu“ – nedarykite ko jis prašo. Pirmiausia palikite tokį vyrą pati, o tada padarykite viską dėl savęs. Tik dėl savęs pačios! Ar dėl savo vaikų, kuriuos norite užauginti būdama sveika ir energinga bei netapti jiems našta.
Kalbino Daiva Sakalė
