Genovaitė Meškelienė susiveržė diržą seniai. Ne dėl pinigų trūkumo. Pusę metų Amerikoje, o kitą pusę Lietuvoje gyvenanti Vilniaus Pilaitės sveikuolių klubo „Gilužis“ pirmininkė nežino, ką reiškia sirgti, o būdama 63-ejų jaučiasi lyg keturiasdešimtmetė. Sveikuolės patarimai pravers norintiems atsikratyti antsvorio ir ieškantiems jaunystės recepto.
Apvalių kūno formų asmenys nori neįtikėtinų dalykų: gauti figūrą tobula padarančių stebuklingų tablečių. Įsigyti treniruoklį, panašų į sofą, ant kurio gulint galima „sportuoti“ (pavyzdžiui, reguliariai tiesti ranką link skanėstų prikrauto dubens ir spaudyti nuotolinio valdymo pultelį) – o svoris kris.
Dėl savo per didelio svorio dažnas kaltina laiko ir pinigų trūkumą. Laiko nepakanka sportuoti, o pinigų – taisyklingai maitintis.
Maistui per mėnesį – 85 eurai
Prieš kelerius metus Genovaitė triūsė vienoje iš „Iki“ tinklo parduotuvių, o jos atlyginimas atitiko šalies vidurkį. Išlaidų maistui moteris neskaičiuodavo, tačiau visada žinojo, kad skrandžio reikalams teko tik nedidelė dalis jos biudžeto. Paprašyta suskaičiuoti kelių mėnesių išlaidas, pranešė: per mėnesį maistui Lietuvoje vidutiniškai išleisdavo 300-350 litų (nuo 85 eurų).
Tokia suma susidarydavo, pietaujant mieste. Sveikuolė tvirtino, kad jei pietus gamintųsi namie, išsiverstų su dar mažesne suma. Genovaitė paprašė, kad savo išlaidas suskaičiuotų ir įmonėje „Sodra“ dirbusi jos kolegė sveikuolė, kuri įpratusi skaičiuoti namų ūkio išlaidas. Ji valgiui šaltuoju metų laiku išleisdavo dar mažiau: apie 70 eurų (250 litų). Šiai sveikuolei taupyti padeda vyro pomėgis žvejoti ir galimybė sodo sklype užsiauginti daržovių.
Genovaitė kolektyviniame sode užsiaugindavo obuolių, kurių užtekdavo iki pavasario. Vasarą visuomet turėdavo salotų, ridikėlių, agurkų, pomidorų, svogūnų. Kitais metų laikais natūralių vitaminų šaltinio ieškodavo parduotuvių daržovių skyriuose.
Tad 70-85 eurų per mėnesį vieno žmogaus maistui pakanka, kad žmogus ne tik puikiai atrodytų, bet ir būtų stiprus bei sveikas. Kadangi pastaruosius kelerius metus moteris nuo rudens iki pavasario gyvena ir dirba Amerikoje, maistas kainuoja gerokai daugiau. Už Atlanto moteris per mėnesį maistui turi skirti apie 300-350 dolerių.
Ką Genovaitė valgo, gyvendama Lietuvoje? „Alkoholio nevartoju, stengiuosi valgyti daug daržovių, leidžiu sau vartoti pieno produktų, tačiau mėsos užsinoriu retai, – sveikatos ir geros figūros išsaugojimo paslaptimis dalinosi moteris. – Labai mėgstu gaminius iš kruopų: išsiverdu grikių košės, įdedu aliejuje apkepintų morkų su svogūnais – ir pigu, ir sveika, ir man skanu. Košių nesūdau, nes beveik nevartoju druskos.
Į košes nededu troškintos mėsos ar spirgų“. Makaronų košes ji pagardina svieste apkeptais svogūnais. Kadangi, sveikuolės nuomone, žmogui būtinai reikalinga sriuba, ji dažnai išsiverda „lengvų“ sriubų.
G.Meškelienės taisyklė – prieš kiekvieną valgymą išgerti arbatos puodelį: „Arbatą geriu net tada, kai po jos ketinu vartoti sriubą. Jokių kompotų po valgio, jokių „kokakolų“ negeriu. Kadangi vartoju daug skysčių, esu rami dėl vidurių: jie niekada neužkietėja, žarnynas veikia idealiai. Daržovių valgau kasdien. Žiemą sutarkuoju kopūstų, morkų, įsidedu skiltelę česnako ir truputį aliejaus. Majonezo vengiu, o iš aliejų vartoju ne tuos pigiuosius, neaišku iš ko ir kaip pagamintus, o, pavyzdžiui, šalto spaudimo alyvuogių aliejų. Mėsą pakeisti gali riešutai, todėl jų įsigyju nuolat“.
Sveikuolės namuose netrūksta vynuogių, nusiperka pamelo vaisių, apelsinų ir kitų gamtos gėrybių. Vaisiams negaili pinigų ir jų sąskaita netaupo.
Gyvendama Amerikoje, Genovaitė maitinasi šiek tiek kitaip, nes tenka atsižvelgti į tenykštes sąlygas. Rytą būtinai išgeria arbatos su medumi. Arbatą ruošia iš Lietuvos, iš savo sodo, atsivežtų džiovintų melisų, ramunėlių.
Po to – dubenėlis košės arba sumuštinis su juoda duona. „Keletą kartų per dieną kramsnoju obuolių, vynuogių, kriaušių. Pietums pasigaminu mėsos, bet – tik paukštienos. Su mėsa valgau labai daug salotų, vartoju grikių, ryžių. Mėgstu Briuselio kopūstus. Kartais paukštieną pakeičiu žuvimi. Pavakariams pasitiekiu džiovintų datulių ar riešutų.
Vakare kartais po darbo išsikepu bulvinių blynų. Beje, Amerikoje retas juos kepa. Vakare dar smaližiauju braškių ir melynių. Arbatą geriu su citrina ir imbieru, kuris labai sultingas (pas mus imbieras kažkodėl labiau „gyslotas“. Nors gyvenu Niujorke, kur žiemos būna vėsios, vaisių ir daržovių įsigyti galima bet kuriuo metu – jų ten pilnos parduotuvės. Juk netoli Florida, kur visus metus vasara, ir daržovių užauga tikrai gausiai“.
Judėjimą laiko gyvybės pagrindu
Be saikingo maitinimosi, Genovaitė turi dar vieną sveikatos išsaugojimo taisyklę – daug juda. „Jei nori būti sveikas, daug dirbk, prastai valgyk (tai yra ne saldžiai ir ne riebiai), kietai miegok ir visada šypsokis, – sako pašnekovė. – Gerai yra gultis su vištomis, o keltis su gaidžiais. Kitaip tariant, gerai išsimiegojęs žmogus rytą pakyla žvalus ir pailsėjęs“. Lietuvoje sveikuolių klubo pirmininkė rytais bėgioja krosus.
Tai daro sau tinkančiu ritmu, lėtai. Iš Moluvėnų kaimo, kuriame gyvena greta ežero, nubėga iki Vilniaus priemiesčio Grigiškių ir atgal. Susidaro apie 10 kilometrų. Bėgiodavo dažniausiai 3 – 4 kartus per savaitę. Kai būna Lietuvoje, moteris žiemą ir vasarą maudosi ežeruose, dalyvauja įvairuose žygiuose pėsčiomis, dviračiais ar baidarėmis.
Vandenyje jaučiasi it žuvis: gali nerti į gelmę nuo 3 metrų aukščio tramplino. Dažnai dalyvauja dviračių žygiuose, kurių metu netgi per Varėnos ar Merkinės miškų smėlynus numina po 50 kilometrų. Jei dviračių žygiai vyksta asfaltu, gali nuvažiuoti beveik dvigubai daugiau.
Žiemomis, kai gyvena Amerikoje, maudytis vandens telkiniuose tenka retai, mat vandenynas gana toli. Tačiau tinguliui ir svetimoje šalyje moteris nepasiduoda. Nors tvirtina, kad dienomis sunkiai dirba, slaugydama Amerikos turtuolius.
„Amerikiečiai sportuoja, bėgioja pavieniui, bent aš nemačiau tokių klubų kaip mūsų „Gilužis“, – įspūdžiais dalinosi moteris. – Aš dalyvauju Amerikos lietuvių renginiuose, rengiu žygius „Už sveiką ir blaivią Lietuvą“. Tiesa, norinčių juose dalyvauti nedaug. Dažniausia atsisakymo priežastis: „Žiema, šalta, nenoriu“. Pavasarį ir rudenį tiek amerikiečiai, tiek Amerikos lietuviai aktyvesni. Gal todėl gatvėse daug nutukusių, net jaunimo, ir ypač – tarp juodaodžių.
Pastebėjau, kad amerikiečiai valgo labai daug, o greito maisto restoranuose savaitgaliais eilės – ypatingai ilgos. Amerikiečiai mėgsta hamburgerius (kurių aš visai nevalgau), geria daug kokakolos, valgo traškučių. Neatkreipiau dėmesio, ar mėgsta vaisius ir daržoves, tačiau sąlygos tam puikios. Šviežių braškių ten būna ištisus metus, ir net citrinos skanesnės už parduodamas Lietuvoje“, – patirtimi dalinosi G.Meškelienė.
Sveikuolių klubo „Gilužis“ pirmininkė teigė neatsimenanti, kada turėjo temperatūros. Ilgokai pamąsčiusi, pridūrė, kad „gal prieš kokius 25-erius metus“. Ji pamiršo, kas yra gripas. Net sloguoja labai retai ir trumpai. Sveika gyvensena, pasak jos, tikrai daro stebuklus. Todėl moteris rekomenduoja daugiau būti gryname ore, stengtis daug vaikščioti pėsčiomis, o jei sveikata leidžia – bėgioti. Valgyti daugiau daržovių ir košių, mažiau mėsos.
„O jei žmonės sakys, kad šiais laikais sportas yra prabanga? Tai laiko nėra, tai sporto klubas toli ar paslaugos brangios, tai firminės aprangos neturi?“ – pasiteiravau. Genovaitė tokių atsikalbinėjimų nepateisina: „Reikia turėti valios, o ne tingėti ir lepintis lovoje. Baseiną lankyti galima, jei netoliese nėra nei upės, nei ežero. Niekad gyvenime neišleidau pinigų treniruokliams, brangiai sportinei aprangai ir nežadu viso to pirkti. Mano sporto salė – gamta, bėgimo treniruoklis – miško takelis, baseinas – ežeras ar upė“.
Kai žmogui per penkiasdešimt, sakoma, jog jis miręs, jei atsibudus nieko neskauda. Net ir tarp jaunesnių įprasta skųstis, kad svaigsta galva, skauda sąnarius, širdis sustreikuoja. „Ačiū Dievui, nežinau, ką reiškia geliantys sąnariai, galvos svaigimas, o mano širdis stipriai plaka tada, kai, tarkime, Trakų pusmaratonyje nubėgu penkis kilometrus.
Ir kvėpavimas padažnėja, bet šie rodikliai greit grįžta į ramybės būseną, – pasakojo Vilniaus Pilaitės sveikuolių klubo „Gilužis“ vadovė, sveikuolišką gyvenimo būdą išpažįstanti nuo 1995-ųjų. – Tais metais įstojau į Kauno jungtinį sveikatos klubą. Vilniuje „Gilužį“ įsteigėme 2002 metais. Susibūrėme dešimt sveikuolių ir įsteigėme. Tai buvo mano iniciatyva“.
Turint bendraminčių sveikai gyventi lengviau
G.Meškelienę sveikai gyventi paskatino jos draugai iš Kauno, pakvietę į sveiko maisto šventę Palangoje, vėliau pakvietę bėgti su visos Lietuvos sveikuoliais į Anykščius, į tradicinį „Laimės žiburio“ renginį.
„Sunku imti ir staiga, sėdėjus ant sofutės, pradėti bėgti tokiame renginyje kaip Anykščiuose? – paklausiau. – Dabartiniai keturiasdešimtmečiai dažniau sėdi prie TV ar kompiuterio, nei eina į sporto salę“. G.Meškelienė, prieš įstodama į Kauno sveikuolių klubą, dalyvaudavo meno saviveikloje, mėgo šokti. Vasaromis kaime pas tėvus grėbdavo šieną, ravėjo daržus, padėdavo mamai melžti ūkio karves. Tad užsisėdėjusia ar tingine savęs nelaiko. Tačiau išbandymas „Laimės žiburiu“ vis tiek buvo nelengvas.
Ponia Genovaitė pasakojo: „Vienas pažįstamas sveikuolis mane nusivedė pas visoje Lietuvoje žinomą sveikuolę gydytoją Janiną Vaizgielienę į namus. Sako, einam, rinksis visi, planuojantys bėgti į „Laimės žiburį“, matuosimės sportinę aprangą, kurią užsakė pasiūti Vaizgielienės vyras. Dar išlikusios nuotraukos: balti berankoviai marškinėliai ir dryžuoti šortai. Išsirinkau pagal savo dydį... O po kelių dienų laukė startas.
Štai ką reiškia gera bičiulių iniciatyva, kolektyvo, kitų sveikuolių įtaka. Beje, tas bėgimas labai įdomus, nes bėgome etapais. Kai vieni ilsėdavosi autobuse, kiti bėgdavo. Kiti daug iki tol buvo bėgioję, tai iki Anykščių sukorė po 50-60 kilometrų, o aš įveikiau tik 15 kilometrų. Buvau lig tol nebėgiojusi, kur man su jais lygintis? O paskui labai patiko jų veikla ir prilipau. Gyvena blaiviai, daug juda, sportuoja – kas galėjo būti šauniau?“.
2001 metais iš Kauno dėl šeimyninių aplinkybių persikėlusi gyventi į sostinę, Genovaitė jau po metų čia buvo subūrusi sveikuolių branduolį ir įkūrė sveikatingumo klubą. Mėgsta turizmą ir aktyvų poilsį: keliauja dviračiais, baidarėmis, dalyvauja pėsčiųjų žygiuose ir juos organizuoja. Moteris, regis, kasmet eina jaunyn ir stipryn.
Prieš kelerius metus pradėjo dalyvauti naujame ekstremaliame renginyje „Bebro kelias“, kur pelkėmis, įbridus iki kaklo į purvą, tenka nuklampoti po kelis kilometrus. Šiemet ji vėl sėkmingai įveikė rugpjūčio mėnesį organizuoto „Bebro kelio“ distanciją. Sunkią, į kurią priimami tik medikų pažymas apie nepriekaištingą sveikatą pateikę ir pasirašę, jog už savo sveikatos būklę atsako tik patys, asmenys.
„Vieną koją trauki – kita klimpsta į tirštą košę, kartais purvas taip spaudžia, kad vos gali judėti į priekį, aplink pilna kitų dalyvių, natūralių gamtos sukurtų kliūčių – vos išsikapanojom, – įspūdžiais dalinosi sveikuolė, tvirtindama, kad visas įdomumas ir yra sunkumai, su kuriais tenka susidurti. „Sveikatos problemų tikriausiai dar neturiu todėl, kad aktyviai judėdama stengiuosi joms užkirsti kelią iš anksto“, – tvirtino moteris, kuri jaučiasi jaunesnė už daugelį ne taip sveikai gyvenančių savo bendraamžių.
Daiva Sakalė
