Ukrainos plaukimo čempionatų prizininkė N.Zareckaja kaip žuvis vandenyje jaučiasi ne tik baseine. Iš prigimties sportiška moteris ir ant jogos kilimėlio vikriai vieną asaną keičia kita tarsi būtų be kaulų. Natalija įrodė – jogai nėra amžiaus ribos.
Neseniai Natalija išlaikė egzaminus sertifikatui, leidžiančiam jogos pratybas rengti vandenyje, gauti. 16 metų jogos mokytoja dirbančiai ukrainietei naujovę būtų įdomu išmėginti baseine su mokiniais, bet Vilniuje ji nemato tokių galimybių.
Todėl N.Zareckaja jogos pratybas ir toliau rengia tiktai sporto salėse.
Tačiau ji dirba ir vaikų plaukimo trenere, nes plaukimas – buvęs šios moters pašaukimas. Tik dabar N.Zareckaja retai lenktyniauja baseine, nes jai šiuo metu ir taip pakanka fizinio krūvio, mat jogos pamokas mokytoja veda šešias dienas per savaitę.
Joga įveikia skausmą
„Jei užklupo liga, joga gali padėti. Jei negalima išgydyti ligos, įmanoma joga užkirsti kelią skausmui ir gyventi normalų gyvenimą“, – tikino N.Zareckaja.
Ji šiuos žodžius patvirtino pasakodama apie savo kairį klubą – jogos mokytoja traumos pasekmes išsigydė užsiimdama tiktai joga.
Klubo sąnario traumą N.Zareckaja patyrė dar vaikystėje – šokinėdama su berniukais smėlio karjere ji sykį susižalojo koją. Trauma buvo ne iš lengvųjų – medikai nustatė klubo sąnario išnirimą, bet traumą pavyko išgydyti.
Tačiau bėgant metams Natalijai buvusią nelaimę primindavo besikeičiantys orai – drėgnuoju periodu suskausdavo klubo sąnarį.
Jogos mokytoja užsibrėžė skausmą įveikti asanomis – rasti pozas, kurios būtų naudingos klubams, sąnariams ir gerintų kraujotaką.
N.Zareckaja pratimais kartais net specialiai provokuoja skausmą, kad įsitikintų, kokia šiuo metu klubo sąnario būklė. Tokiu būdu ji sprendžia savo bėdas.
„Joga mano gyvenime atsirado seniai, tačiau sovietmečiu tai buvo uždrausta. Vienoje vengrų autoriaus knygoje, skirtoje namų šeimininkėms, radau asanų aprašymus. Tuo labai susidomėjau, todėl mokiausi jogos iš knygos.
Tačiau tai ne tas pat, kas mokytis iš jogos mokytojų. Jie mano gyvenime atsirado gerokai vėliau“, – pasakojo Lvove gimusi ir augusi plaukikė.
Vyras trukdytų
Septynerius metus N.Zareckaja priklausė Ukrainos plaukimo rinktinei, o baigusi profesionalų sportą vienoje Lvovo akademijoje įgijo baldų dizaino ir projektavimo specialybę.
Moters likimas susiklostė netikėta kryptimi – 1974 metais Natalija iš gimtinės išvyko atlikti praktikos į tuometį Vilniaus baldų kombinatą.
Jaunos specialistės buvo paprašyta pasilikti padirbėti ilgesnį laiką. Natalija čia taip pritapo, kad baldų kombinate išdirbo du dešimtmečius.
Vilniuje ukrainietė sukūrė šeimą – susilaukė sūnų Aleksandro ir Artiomo, dukters Nikos. Jogos mokytoją jau džiugina du anūkai. Tačiau su sutuoktiniu ji senokai išsiskyrė.
„Jeigu būtų vyras, jogos srityje nieko nebūčiau pasiekusi. Noriu jai skirti kuo daugiau laiko, kuo daugiau apie tai sužinoti ir savo žinias perduoti kitiems“, – apie gyvenimo lūžį, pastūmėjusį gilintis į asanas, pasakojo N.Zareckaja.
Natalija kiekvieną jogos pamoką užbaigia trumpu pasakojimu, priverčiančiu pamąstyti apie likimą.
Neseniai ji su mokiniais pasidalijo išmintinga istorija: „Vyras užsuko pas išminčių paklausti, kaip jam geriau elgtis: ar atsiduoti likimui ir plaukti pasroviui, ar kovoti ir irtis prieš srovę? Juk vieni tvirtina taip, kiti – kitaip.
Išminčius jam atsakė: „Tu nepasakei tikslo, kur nori plaukti.“
Ramybės šaltinis
N.Zareckaja nepasakytų asanų, kurias ji dažnai atlieka, skaičiaus. Jų daugybė. Ko nors nauja mokytis nebereikia, tik stiprinti tai, kas išmokta.
Ji vėl priminė trumpą pasakojimą, kurį kartoja savo mokiniams: „Studentas knygyne paklausė: gal turite kokių nors naujų anatomijos knygų? Darbuotoja nesutriko: žmogus nepasikeitė, kaip gali būti nauja anatomija?“
Natalija remiasi tradicine joga: „Asanos sukurtos prieš du tūkstančius metų ir tiek pat laiko atliekamos.“
Net jogos mokytoja ne visas jas galėtų parodyti mokiniams, nes kai kurios – per sudėtingos, toli gražu ne kiekvienam tinkamos ir padaromos.
„Aišku, ne viską galiu. Pavyzdžiui, Budos lazdelės, taip vadinamos asanos, neatlikčiau, kai savo padą reikia kaip ramentą įstatyti į pažastį. Elementaria lotoso poza negaliu sėdėti, nes mano klubai ne taip išsivystę, kad atlikčiau tą asaną.
Vienu metu buvau atsisėdusi į lotoso pozą, bet trumpam. Jutau diskomfortą. Tačiau kai kurie žmonės taip prasėdėti gali parą ir nejausti nepatogumo“, – pasakojo pašnekovė.
N.Zareckajai joga pirmiausia yra ramybės šaltinis. Tačiau moteris nenori savo užsiėmimo idealizuoti, nes kasdienybėje rūpesčiai neišvengiami.
Tačiau juos Natalija pamokų metu sugeba pamiršti: „Mokiniams taip pat sakau, kad reikia būti čia ir dabar, atsiriboti nuo buities.“
Susinervinusiam žmogui norisi nuveikti kokį nors fizinį darbą, pavyzdžiui, išplauti grindis, sutvarkyti stalą.
Geriausiai atpalaiduotų joga, todėl patartina ją daryti namuose – pasitieskite ant grindų kilimėlį ir pasimankštinkite. Asanos neabejotinai padeda pabėgti nuo kasdienės rutinos.
Nors jogos mokytojai paprastai gyvena tvarkingu ritmu, kuris sustyguotas valandomis, N.Zareckaja nėra savęs įspraudusi į rėmus. Jeigu ji vakare nori ilgiau paskaityti, nueis miegoti pusę dviejų nakties ir šeštą valandą ryto atsikels.
Nemažai metų joga užsiimančios moters niekada nekamuoja nemiga. Tai rodo, kad dvasinė pusiausvyra, kone kasdien darant asanas, tapo stabili ir nesiunčia pasąmonei nerimastingų signalų. Miegas dėl to tampa saldus.
Patirties sėmėsi iš daugelio
Pamokose – jokių staigmenų, nes prieš tai Natalija kaskart ruošiasi. Ji apgalvoja, koks bus asanų eiliškumas.
Vienas pratimas turi kompensuoti kitą, kad mokiniai nepajustų raumenų skausmo, bet ir neišeitų iš salės nesuprakaitavę.
Patirties, kaip vesti pratybas, N.Zareckaja sėmėsi iš ne vieno mokytojo. Ji tikino norinti jogos paslapčių pasisemti Tibete, bet šios svajonės dar neįgyvendino.
„Mokytojo būtina ieškoti pagal savo charakterį ir kitas savybes, kurios nusakytų, kokia jogos kryptis tinkamiausia. Jogos mokytojo galima ieškoti visą gyvenimą ir nerasti savojo. Mano mokytojų buvo labai daug“, – pasakojo N.Zareckaja.
Natalijai neteko lankytis jogos tėvynėje Indijoje, ji praktikos sėmėsi iš jogos mokytojų Lietuvoje ir Kryme.
Pagrindine jogos mokytoja N.Zareckaja laiko Gretą Vosiliūnienę, kuri Vilniuje praktikuojantiems asanas labiau žinoma Mai Ram vardu.
Tačiau ukrainietė yra baigusi ir iš Kijevo kilusių Andrejaus Siderskio bei Viačeslavo Smirnovo jogos mokyklas.
Savo tautiečius Natalija sutiko anksčiau Ukrainos jogos mokytojų Meka vadinamame Kryme, kur praleido nemažai laiko semdamasi patirties.
„Joga – daugiau nei fiziniai pratimai, šią sąvoką papildo filosofija, mityba. Juk prieš du tūkstančius metų joga buvo sukurta tam, kad asanos padėtų pašalinti stresą ir išlaikyti vidinę energiją.
Nepatikėsite, bet žmogaus mintys gali iš jo atimti net septyniasdešimt procentų energijos. Todėl atėjus į jogos pamokas būtina pamiršti dienos rūpesčius, atsipalaiduoti ir susitelkti tik į asanas“, – apie dvasinės pusiausvyros susigrąžinimą kasdienybėje užsiminė N.Zareckaja.
Tačiau mokytoja pastebėjo, kad neretai mokiniai nenori prisipažinti apie savo sveikatos bėdas, kurias būtų galima sumažinti.
„Prašau pasakyti, kuri kūno vieta silpnoji, nes galiu parinkti tinkamas asanas. Kas nori, pasidalija. Dažniausiai girdžiu skundus dėl nugaros, pečių, kaklo, krūtinės srities skausmų.
Neseniai girdėjau dviejų vyrų pokalbį: vienas jų pasakojo, kad porą savaičių praleido jogos pratybas, tuomet pajuto, jog jau vėl reikia lankyti, nes trūko energijos, žvalumo“, – kad joga gali tapti gyvenimo būdu, tikino Natalija.
Po vakarinių pamokų namo apie 21 valandą grįžusi N.Zareckaja apmąsto kitos dienos programą: „Tai taip pat – jogos mankšta.“ Minčių mankšta vėlų metą atstoja valgį – maisto nesinori.
O į pratybas irgi nepatartina ateiti prisivalgius.
Atsisakė mėsos
Pusryčius N.Zareckaja pavalgo likus trims valandoms iki pamokų, nes lankstytis pilnu skrandžiu būtų sudėtinga.
Mokytojos valgiaraštyje – varškė, košės, daržovės, žuvis, vaisiai, saldumynai. Mėsos ji nevalgo dvidešimt metų.
Jogos mokytoja pastebėjo, kad jeigu laikosi dietos, kūnas tampa lankstesnis. Todėl ji ir atsisakė mėsos, bet energijos trūkumo nejaučia. Matyt, dėl to atsirado didelis saldėsių potraukis.
Nustojus valgyti mėsą, pastebimai krito kūno svoris. Natalija norėjo užsiauginti daugiau raumenų: „Tam reikia, kad organizmas gautų daugiau baltymų.
Nesu pratusi valgyti daug žirnių, todėl baltymų gaunu su žuvimi, varške. Šiuos produktus labai mėgstu.“
Natalijos kūno linijos itin dailios. Labai lanksti moteris sveria 52 kilogramus. Tačiau ji įsitikinusi, kad kilogramus tirpdo ne joga, o stresas.
N.Zareckaja pastebėjo: jeigu užklumpa didelis stresas, kaipmat nukrinta pora kilogramų.
Natalija su joga nesiskiria ištisus metus – šiam užsiėmimui nėra netinkamo sezono. Ji nuo jogos nesiilsi, tad ir per vasaros atostogas, kai nebūna pamokų, N.Zareckaja asanas daro lauke.
Mokytoja su savimi nesinešioja kilimėlio, nes jai malonu pasimankštinti ir ant žolės. Tuomet ji nesigula ant žemės, nedaro asanų, skirtų nugarai – stovint irgi galima sustiprinti savo kūną, tereikia žinoti, kaip tai daryti.
