Pernai moteris pabandė badauti beveik mėnesį ir nustebo, kad išnyko visos ligos, ypač pagerėjo atmintis.
„Sulaukus 26 metų man skaudėjo viską. Tuomet supratau, kad reikia ką nors daryti, ir pabandžiau badauti. Nuo tada vis pabadaudavau. Juk visi garsiausi sveikuoliai prieš jais tapdami buvo rimti ligoniai ir norėjo pasveikti“, – pasakojo V.Budraitytė.
Vasarį ji vėl pradėjo 28 dienų badavimą.
– Bet badaudama tiek laiko jūs ką nors geriate, kramtote?
– Tomis dienomis, kai priiminėsiu žmones, suvalgysiu šaukštelį medaus. Geriu tiek, kiek noriu. Stengiuosi gerti šiltą vandenį. Taip pat vartoju probiotikus.
– Kiek vandens dažniausiai išgeriate?
– Kiek man norisi. Galiu du litrus, galiu tik du puodelius.
Yra įvairiausių rekomendacijų, kiek reikia išgerti vandens. Bet man kelia įtampą priverstinis gėrimas, todėl jei nenoriu, ir negeriu.
Pernai net išbandžiau sausą badavimą – nesiliečiau prie vandens tris su puse paros.
– Ar atpažįstate pavojaus signalus, kai badavimą reikia nutraukti?
– Taip, praėjusią vasarą nutraukiau badavimą po 15 dienos. Labai blogai pasijutau.
Nemoku papasakoti – atrodė, kad tuoj mirsiu.
– Ar badaujant nesinori valgyti?
– Trečią parą visiškai praeina bet koks noras valgyti. Gali ruošti šeimai vakarienę, bet nenori valgyti, nes žinai, kad negalima. Reikia turėti gerą tikslą. Mano tikslas – aš noriu būti sveika.
– Kas pasikeitė pradėjus badauti ilgą laiką?
– Visiškai išnyko problemos dėl kraujospūdžio. Dingo skrandžio skausmai. Apskritai niekuo nesergu. Bet labiausiai norisi badauti dėl proto šviesumo. Buvau pajutusi, kad silpsta atmintis.
Dabar nebegeriu jokių atmintį skatinančių vaistų, o protas šviesiausias. Ir nuo depresijos geriausias vaistas – badavimas.
Aišku, kaip ir visi, bijau vėžio, kitų sunkių ligų. Taip pat turiu alergiją. Todėl kai išsivalai organizmą, reikia žiūrėti, ką valgai.
– Ar šį mėnesį dirbsite įprastu ritmu?
– O, ne, tikrai sumažinsiu savo klientų skaičių.
– Kaip jūsų šeima žiūri į badavimą?
– Mano vyras taip pat badauja. Tik mes susitarę nebadauti kartu. Badaudamas gali neturėti jėgų išvesti pasivaikščioti šunį, norisi gulėti, trūksta jėgų. Kas nors tuo metu turi tvarkyti, prižiūrėti namus. Kai Gaudentas badauja, namus prižiūriu aš.
– Ar sunku vėl pradėti valgyti?
– Po badavimo pradedu valgyti pagal tibetiečių metodą: tarkuotos morkos ir miežių košė, virta tik vandenyje, – tokia viščiukus anksčiau lesindavo. Miežiai ilgina gyvenimą, apsaugo nuo vėžio. Tibetiečiai miežius laiko stebuklingu maistu.
– Valgote, kiek norite?
– Kiek suvalgysi po tokio ilgo badavimo – šaukštą, du? Skrandis juk susitraukęs. Kiti pradeda nuo sauso maisto.
O aš išgeriu puodelį karšto vandens su pelynais, kad nutekinčiau tulžį, padarau specialią mankštą ir po penkiolikos minučių pradedu valgyti. Po poros valandų kartais norisi ir ketvirčio obuoliuko.
– Kokie žmonės neturėtų badauti?
– Išsekę žmonės tikrai neturėtų badauti.
– Jei kas nors norėtų pabandyti badavimą, nuo ko patartumėte pradėti?
– Siūlyčiau pabandyti badauti parą. Gerti tik šiltą vandenį. Aš susiradau internete informacijos, pabandžiau – ir man tiko.
Nesiūlau to kitiems, bet supratau, kaip badauti, kad nebūtum nusilpęs, turėtum jėgų, kad liežuvis nesipintų.
Anksčiau, būdavo, badauji – ir galva svaigsta, liežuvis pinasi, nuo tavęs sklinda visokie negeri kvapai. O pernai pirmą kartą nejaučiau silpnumo.
– O jei norisi valgyti?
– Tam žmogus ir turi valią. Bet jei nori būti stiprus – gali išgerti lašelį šviežių sulčių, padaryti mankštą, ypač pilvo raumenims stiprinti. Badaujant stiprėja valia, o kai valia stipri, ir gyvenimas sėkmingesnis.
Badauti pavojinga, naudinga – valgyti saikingai
Edita Gavelienė
Gydytoja dietologė
„Dažnai visuomenė nesupranta, kad tarp žodžio „badavimas“ ir realios badavimo būklės yra didelis skirtumas.
Badavimu vadinamas nepakankamas pavalgymas, todėl pasigirsta nuomonių, kad badauti yra tikslinga. Kai tokiame kontekste sakoma „badauti“, tai reiškia, kad žmogus turi nepersivalgyti ir kiek įmanoma saikingiau kasdien susidėlioti suvalgomo maisto porcijas.
Toks badavimas ypač naudingas ir yra pagrindinis sveikatos garantas. Net religijos yra sudėliojusios maisto vartojimo pasiūlymus, jų esmė – tam tikras maisto kiekio apribojimas arba tam tikrų maisto produktų išbraukimas iš raciono. Ir mūsų senoliai sakydavo, ir dietologai dabar sako: atsistoti nuo stalo jaučiant, kad dar keletą kąsnių galėčiau suvalgyti, yra naudinga.
Bet būrėjos V.Budraitytės atveju kalbame apie visišką badavimą.
Per visus darbo metus man niekada neteko susidurti, kad toks visiškas badavimas būtų ką nors pagydęs. Tačiau teko matyti ne vieną ir ne du pacientus, kurie norėjo savo sveikatą gerinti tokiu būdu, o atsidūrė ligoninėje, intensyviosios terapijos skyriuje.
Dabar medikai jau neabejoja, kad ilgalaikis badavimas sukuria tam tikrą būklę, kuri pasireiškia organizmo atsargų sunaikinimu ir kai kurių organų bei sistemų veiklos sulėtinimu.
Ypač pavojinga, kai po badavimo vėl pradedama valgyti, – tikrai neaišku, kur link tas procesas nueis. Medicinoje aprašyti vadinamojo permaitinimo sindromo atvejai, kai žmonės, paleisti iš koncentracijos stovyklų, puolė valgyti ir daugelis mirė. Organizmas buvo tiek išsekęs, kad nebegalėjo priimti maisto. Aš, gydytoja dietologė, nei pati užsiimčiau tokiu badavimu, nei savo pacientams rekomenduočiau ilgą laiką badauti.
Tam tikro kaloringumo apribojimo dienos – vadinkime tai iškrovos dienomis – puiku, jos gali padėti subalansuoti savaitės kalorijų kiekį. Bet ilgalaikis badavimas medicinoje neturi jokio pagrindimo.“
