Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri daro šį dalyką – nustebsite kodėl

Žmogus – keista būtybė. Tai gali patvirtinti ir mokslininkai, vis dar negalintys paaiškinti įvairių žmogaus įpročių, elgsenos bei savaime jo organizme vykstančių procesų. Vis dėlto, kai kurie jų pamažu darosi aiškesni ir mokslui sparčiai žengiant į priekį darosi aišku, kodėl žmogaus kūnas „elgiasi“ tam tikru būdu.

 Žmogus turi daug keistų įpročių, kuriuos sunkiai paaiškina mokslas.<br> 123rf.com nuotr.
 Žmogus turi daug keistų įpročių, kuriuos sunkiai paaiškina mokslas.<br> 123rf.com nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jun 25, 2017, 8:33 AM

1. Paraudonavimas.

Viena teorija teigia, jog raudonavimas prasidėjo kaip paprastas nuolaidžiavimo ritualas – tarsi būdas parodyti dominuojantiems grupės nariams, kad mes paklūstame jų valdžiai. Galbūt vėliau, plėtojantis ir sudėtingėjant mūsų socialiniam bendravimui, raudonavimas tapo susietas su aukštesnėmis pasąmoninėmis emocijomis, tokiomis kaip kaltė, gėda ir drovumas. Atrodytų, kad tai sudaro nepalankias asmeniui sąlygas, tačiau išties ši savybė gali padėti jam tapti patrauklesniu ar socialiai labiau geidžiamu.

Pažymėdamas, jog moterys raudonuoja daugiau nei vyrai, Kalifornijos San Diego universiteto neurologas V. S. Ramachandran daro prielaidą, jog raudonavimas galėjo išsivystyti kaip priemonė moterims pademonstruoti savo palankumą vyrui ir taip įgauti jų paramą auginant palikuonis.

„Raudonavimas tarsi sako, kad ji negali vyro apgaudinėti. Jei jos paklaustum apie neištikimybę, melą išduotų raudonavimas“, – teigė mokslininkas.

Atlantos Emory universiteto (JAV) primatologas Frans'as de Waal'as taip pat linkęs tikėti, jog raudonavimas atsirado kaip būdas skatinti pasitikėjimą.

„Jei jums būtų tekę eiti medžioti kartu su partneriu, kurio veido išraiška akmeninė ir iš kurios visiškai neįmanoma prognozuoti jo ketinimų, jums tikriausiai kiltų nepatogumo jausmas dėl nežinojimo, kiek galima juo pasitikėti“, – sakė tyrinėtojas.

Jei raudonavimą susietume su drovumu, bet kas, kas neraudonuoja, tarsi būtų nepalankesnėse sąlygose – žmonės mažiau linkę pasitikėti kažkuo, kas niekada dėl nieko nejaučia gėdos.

2. Juokas

Mokslininkai mano, kad juokas pradėjo formuotis dar prieš Homo Sapiens susiformavimą, kaip psichologinė reakcija į kutenimą. Šiuolaikinės beždžionės tebeturi išlaikiusios senovinį „pūškuojantį“ juoką, kuris pasigirsta, kai gyvūnai žaisdami pakutena vienas kitą – tikėtina, jog tai išsivystė į žmogiškąjį „cha-cha“.  Tyrėjų aiškinimu, toliau, didėjant mūsų smegenims, juokas įgijo galingą socialinę funkciją – susieti žmones.

Oksfordo universiteto tyrinėtojas Robin'as Dunbar'as atrado, jog juokas padidina endorfinų – natūralių kūno narkotikų – lygį, o tai jo manymu padeda sustiprinti socialinius santykius.

„Tačiau yra didelis skirtumas tarp „juoktis kartu su“ ir „juoktis iš“, – pažymėjo tyrėjai.

Juokas „iš kažko“ gali paskatinti juos prisiderinti prie visuomenės arba jis gali juos atstumti. Taip pat egzistuoja didelis skirtumas tarp natūralaus emocingo ir šnekamojo, nervingo arba agresyvaus juoko, aiškina Kalifornijos Losandželo universiteto (JAV) mokslininkas Matthew Gervais'as, kuriam yra tekę tirti šias skirtingas juoko rūšis. Jis mano, jog nenatūralaus „priverstinio“ juoko formos greičiausiai išsivystė vėliau, bandant dar labiau pagerinti manipuliacijų socialinėmis situacijomis įgūdžius.

Taigi kur šiame kontekste įsiterpia humoras? Bendri ir tik mažoms grupelėms suprantami pajuokavimai gali sustiprinti juoko galią kurti draugiškumo jausmą. Nustatyta, kad vidutiniškai vyrai yra linksmesni nei moterys. Atlikęs pažinčių skelbimų analizę, jis nustatė, kad paprastai moterims reikia humoro, tuo tarpu vyrai jo suteikia. Mokslininkai daro prielaidą, jog gebėjimas priversti kitus juoktis bent iš dalies išsivystė per seksualinės atrankos mechanizmą.

3. Intymių zonų plaukai

Pagal vieną ypatingą plaukuotumo matą žmonės triumfuoja prieš visus kitus primatus. Nors pastarųjų intymių vietų (genitalijų, pažastų ir pan.) plaukai yra gerokai silpnesni ir retesni lyginant su likusiu kūnu, pas suaugusius žmones jie yra itin vešlūs.

Ilgą laiką buvo manoma, kad genitalijų plaukai yra palikimas iš evoliucijos periodo, kai visas mūsų kūnas buvo „kailiniuotas“, ir pirmiausia buvo tiriama, kodėl likusi kūno dalis prarado savo plaukuotumą. Tačiau Universitetinio Londono koledžo mokslininkas Robin'as Weiss'as pastebėjo, jog kažkuriame mūsų istorijos tarpsnyje gaktos plaukai akivaizdžiai tapo tankesni lyginant su likusiu mūsų kūnu. Tad kas gi paskatino gaktos plaukų evoliuciją?

Šiuo metu nėra visuotinai priimto šio fakto paaiškinimo, tačiau bėgant metams buvo iškelta įvairiausių teorijų. Pati populiariausia iš jų yra ta, kad tankesni plaukai susiformuoja tose srityse, kuriose yra mūsų apokrininės bei ekrininės prakaito (t. y. kvapą skleidžiančios) liaukos, ir gali veikti kaip seksualinį subrendimą pažyminčio kvapo skleidimo priemonė.

Jie taip pat gali būti išorinis pilnametystės požymis, kuris prisideda prie tokių požymių kaip padidėjusios krūtys ir platesnės šlaunys moterų atveju, plačios krūtinės ir augančios barzdos vyrų atveju. Plaukų išlikimą galėjo paskatinti ir įvairiausi kiti pranašumai. Pavyzdžiui, tankūs plaukai ne tik apsaugo lytinius organus lytinių santykių metu, o vaikščiojant – nuo papildomos odos trinties; jie taip pat padeda išsaugoti jautriausių organų šilumą.

4. Paauglystė

Nei viena kita gyvūnų rūšis neturi paauglių. Netgi mūsų artimiausi giminaičiai – žmogbeždžionės – nuo vaikystės į suaugusiųjų gyvenimo etapą pereina tolygiai ir be tarpinių etapų. Taigi kodėl žmonės praleidžia ištisą dešimtmetį savo gyvenimo, neretai susijusio su prieštaringais ar net skausmingais išgyvenimais?

Tradiciškai paauglystė vertinama kaip savotiškas mokymosi būti suaugusiu etapas, tačiau pradėjus geriau suprasti paauglystę, atsirado ir įdomesnių paaiškinimų.

Kembridžo universiteto mokslininkas David'as Bainbridge'as, knygos „Teenagers: A natural history“ („Paaugliai: Natūrali istorija“) autorius, teigia, kad egzistuoja du esminiai šios paslapties įminimo raktai. Pirmasis jų yra laikotarpis, kada susiformavo paauglystė. Tiriant suakmenėjusius senovės hominidų (arba tikrųjų žmoginių beždžionių) kaulus ir dantis, nustatyta, kad toks gyvenimo etapas susiformavo kažkuriuo metu tarp 800,000 ir 300,000 metų prieš mūsų erą. Tai, pastebi tyrinėtojas, įvyko beveik iškart po didžiojo žmogaus smegenų dydžio pasikeitimo, kai mūsų protėvių smegenys evoliucijos metu padidėjo iki šiandieninio dydžio.

Antrąjį raktą mums atskleidžia neurobiologija ir smegenų vaizdų tyrimai. Jie rodo, kad paauglystės metu vyksta masinis smegenų struktūros persitvarkymas Nors dvidešimtmečio smegenys yra beveik tokio paties dydžio, kaip dvylikamečio, mes su jomis sugebame nuveikti daug daugiau.

Bainbridge'ui paauglystė daugiau susijusi ne su seksualiniu subrendimu, o su mąstymo susiformavimu, kuris gali susidoroti su kitiems gyvūnams nebūdinga žmonių gyvenimo socialine ir psichologine aplinka. 

Taip pat berniukai lytiškai subręsta gerokai anksčiau, nei jiems susiformuoja vyriški kūno sudėjimo bruožai. Tai, Bogin'o teigimu, leidžia paaugliams berniukams selektyviai suformuoti potencialioms partnerėms labiausiai imponuojančius gebėjimus, tokius kaip lingvistinis kūrybiškumas, humoras, artistinis talentas. Tai jie gali atlikti palyginti saugioje aplinkoje, kadangi jų berniukiškas statusas reiškia, kad visiškai suaugę vyrai jų nelaiko konkurencine grėsme. 

5. Sapnai

Sapnai nėra beprasmiai ir jie tikrai nėra beverčiai. Pradėti galima nuo to, kad jie yra itin svarbus veiksnys apdorojant emocinę informaciją. „Sapnai moduliuoja emocijas – jie išlaiko jas tam tikrose ribose“, teigia Bostono Universiteto mokslininkas Patrick'as McNamara. Neseniai atlikto tyrimo metu nustatyta, kad snūstelėjimai konsoliduoja emocinius prisiminimus – ir kuo ilgesnis greito akių judėjimo (angl. rapid eye movement, REM) miego etapas, tuo geresnis šių prisiminimų apdorojimas.

Viena idėja teigia, kad REM miego etape vykstantys sapnai leidžia mums iš naujo išgyventi galingus emocinius prisiminimus, tačiau be stresą sukeliančių hormonų antplūdžio, lydėjusio realią patirtį. Tokiu būdu mes išlaikome prisiminimą, tačiau su juo susijusios emocijos palaipsniui susilpnėja.

Sapnai taip pat teigiamai veikia kitokių tipų atmintį bei gebėjimą spręsti problemas. Žmonės geriau prisimena tarpusavyje susijusius žodžius ir jų sąsajas prieš tai naktį išsimiegoję, lyginant su tais žmonėmis, kurie dienos metu tą patį laiką išbuvo be miego.

Neseniai tapo žinoma, kad ne visi sapnai vyksta REM fazės metu, ir egzistuoja požymių, kad ne REM vykstantys sapnai turi savitas specialias funkcijas. McNamara kartu su savo kolegomis atliko eksperimentą: jie tyrimo metu bandydavo pažadinti studentus REM ir ne REM miego metu. Jie nustatė, kad REM sapnai yra panašesni į savotiškas pasakas ar istorijas, su kuriomis susiję daugiau emocijų, daugiau agresijos ir kitų nežinomų veiksnių, lyginant su ne REM sapnais, kurie dažnai perteikia draugišką socialinį bendravimą. McNamara mano, kad simuliuodami agresyvias situacijas, REM sapnai mums padeda susidoroti su realia agresija, tuo tarpu ne REM sapnai skatina kooperatyvią žmogaus elgseną.

Sapnų turinį gali įtakoti išoriniai faktoriai, tokie kaip kvapai ar netgi Žemės geomagnetinis laukas, tačiau panašu, jog yra tam tikrų pasikartojančių tematikų. Pavyzdžiui, daugelyje REM sapnų figūruoja nepažįstami vyriškiai, socialiniu požiūriu agresyviai bendraujantys su sapnuojančiuoju ar sapnuojančiąja. Tokių „universalių“ temų atradimas leistų vėl grįžti prie sapnų prasmės tyrimų, tačiau šį kartą jie galėtų būti paremti mokslu. „Tai leidžia daryti prielaidą, kad įmanoma tam tikro tipo sapno interpretacija“, sako McNamara.

6. Menas

Problemų kyla ir norintiems paaiškinti evoliucijos įtaką žmogiškajam polinkiui kurti meno kūrinius. Č.Darvinas darė prielaidą, kad meno šaknys glūdi seksualinės atrankos srityje. New Mexico Albuquerque universiteto mokslininkas Geoffrey Milleris taip pat yra šios idėjos šalininkas. Jis mano, kad menas yra tarsi povo uodega – brangus tinkamumo evoliucijai demonstravimo įrankis.

Miller'io tyrimai rodo, kad tiek bendri protiniai gebėjimai, tiek asmenybės savybė būti atviram naujiems potyriams koreliuoja su meniniu kūrybiškumu. Jis taip pat yra nustatęs, kad moterys, būdamos savo mėnesinio vaisingumo ciklo viršūnėje, pirmenybę daugiau teikia kūrybiškiems, o ne turtingiems vyrams. Tačiau Miller'is pripažįsta, kad vien tik seksu negalima paaiškinti meno evoliucijos.

Kita idėja teigia, kad menas yra socialinės adaptacijos įrankis. Sietlo Vašingtono Universiteto mokslininkė Ellen Dissanayake daro prielaidą, kad tai yra priemonė tam tikriems objektams ar įvykiams suteikti „išskirtinumo“, žmogaus emocijas veikiant, tarkime, spalvomis arba ritmu. Ji mano, kad šis procesas padėjo mūsų protėviams padidinti šansus išlikti, nes taip susiedavo bendruomenę tarpusavyje. Šis „išskirtinumo suteikimas“ galėjo prasidėti nuo maginių arba antgamtinių ritualų, o vėliau įgavo daugiau estetinį pavidalą.

Nei viena iš šių teorijų nepaaiškina, iš kur atsirado mūsų estetikos suvokimas. Kalifornijos Santa Barbara universiteto mokslininkas Michaelis Gazzaniga siūlo, kad mes galime būti biologiškai užprogramuoti vertinti tam tikrus vaizdus, tokius kaip simetrinės struktūros, kaip malonesnes estetiniu požiūriu, t. y. gražesnes tiesiog dėl to, kad mūsų smegenys gali greičiau apdoroti tokią informaciją. Tačiau jis taip pat prideda, kad į kai kuriuos kūrinius mes reaguojame teigiamai ne dėl to, kad jis mums patinka estetiškai, bet dėl to, kad jų pamatymas, arba dar geriau – jų įsigijimas – veikia tarsi socialinio statuso indikatorius. Milleris šią teoriją išplėtoja dar toliau.

„Paprastai prireikia daug natūraliai intuicijai prieštaraujančio lavinimo, kad žmogus išmoktų atskirti gerą šiuolaikinio meno kūrinį nuo prasto. Dauguma žmonių neturi laiko tokiam elitiniam estetiniam skoniui išlavinti – nepaisant to, kad jis pats savaime yra tam tikra savo išskirtinių savybių demonstravimo forma“ , – aiškino jis.

7. Bučiniai

Bučiavimasis meilės ir susikabinimo lūpomis prasme praktikuojamas ne visose kultūrose, todėl tokio intymaus veiksmo informacija negali būti užkoduota mūsų genuose. Bet kuriuo atveju išties nuostabu, kodėl tiek daug žmonių tai daro ir kodėl jausmas toks geras. Spekuliacinių teorijų šia tema tikrai netrūksta.

Viena idėja teigia, kad mūsų pats pirmasis komforto, saugumo ir meilės potyris atsiranda per burna gaunamus pojūčius, daugiausia susijusius su vaiko maitinimu krūtimi. Be to, mūsų protėviai savo kūdikius nuo to atpratindavo greičiausiai maitindami juos iš burnos į burną perduodamu sukramtytu maistu. Tokiu būdu vis dar naudojasi kai kurios motinos, jį taip pat naudoja ir šimpanzės. Tuo teorijos šalininkai grindžia sąsają tarp bučiavimosi ir malonumo jausmo.

Kita idėja teigia, kad bučinių šaknys slypi mitybos įpročiuose. Mūsų protėviai labiausiai mėgdavo prinokusius raudonos spalvos vaisius, dėl ko šis potraukis maistui psichologiniu pavidalu paveikė ir seksualinius pomėgius. Taip išsivystė raudona lūpų spalva.

„Vietoj to, kad išrastumėte ratą, jūs naudojate tą patį šabloną ir kitoms pomėgių sritims“, sako Kalifornijos San Diego universiteto mokslininkas V. S. Ramachandran'as.

Kadangi raudonos lūpos būdingiausos kaukazietiškos kilmės žmonėms, jis daro prielaidą, jog bučiavimosi įprotis prasidėjo būtent šiaurės platumų regionuose ir kultūriškai paplito visame pasaulyje. Tačiau be patikimų įrodymų netgi pats Ramachandranas abejoja dėl savo idėjos, pripažindamas, kad bučiavimasis galėjo susiformuoti nepriklausomai kelis kartus per visą žmonijos istoriją.

Kai pradedama nagrinėti bučiavimosi fiziologija, mes patenkame ant kiek tvirtesnio „pagrindo“. Mūsų lūpos yra vienos jautriausių kūno dalių, „prikimštos“ jutiminiais neuronais, kurie susieti su smegenų malonumo centrais. Yra įrodyta, kad bučiavimasis sumažina stresą sukeliančio hormono kortizolio ir padidina sąryšį tarp žmonių skatinančio hormono oksitocino kiekius.

Gali būti netgi sąryšis tarp bučiavimosi ir būdo, kuriuo mes įvertiname biologinį suderinamumą su potencialiu partneriu. Pastaraisiais metais tapo žinoma, kad mus labiausiai traukia tų žmonių prakaito kvapas, kurių imuninė sistema daugiausiai skiriasi nuo mūsų pačių – su kuriuo ar kuria yra didžiausia tikimybė susilaukti sveikiausių vaikų. Ir, žinoma, bučiavimasis leidžia mums įvertinti anksčiau minėtą faktą iš labai artimo ir intymaus nuotolio.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.