Per pastaruosius 15 metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų kardiologas profesorius R.Šlapikas pasiekė svarbią pergalę, bet ne plaukimo takelyje, kur plaukiko priešininkas yra vanduo. Vyrui pavyko susigrąžinti žvalumą ir gerą savijautą.
„Skaičiuoti per daug metų nuplauktus kilometrus nėra mano tikslas, bet manau, kad Atlanto vandenyną jau būsiu perplaukęs“, – įsitikinęs kardiologas.
Dusulys lipant laiptais, padidėję kraujospūdis ir cholesterolio koncentracija kraujyje, 100 kilogramų peršokusi svarstyklių rodyklė – tai buvo nerimą keliantys požymiai.
190 centimetrų ūgio vyras suprato – atėjo metas, kai reikia daug ką keisti. Apskaičiavęs, kad idealus kūno svoris turėtų siekti 88 kilogramus, gydytojas susimąstė, ką daryti.
Kaip pasiekti tokią ribą medikui, kuris visą dieną praleidžia su ligoniais, o savo kabineto duris užrakina, kai visi šeimos nariai būna pavakarieniavę?
Kartais profesorius išsiruošdavo į teniso aikštynus, pažaisdavo su kolegomis krepšinį, bet tai nebuvo azartiška veikla, be kurios negalėtų gyventi.
„Jaučiau tam tikrą diskomfortą, supratau, kad reikia kaip nors atsikratyti antsvorio. Bet, kaip ir kiekvienas žmogus, vis atidėliojau apsilankyti baseine“, – prisiminė kardiologas.
Pirmoji treniruotė gydytojui patiko, nors tą kartą nuplaukė tik kelis šimtus metrų. Bet nugalėjo kantrybė. Jam pavykdavo nuplaukti vis daugiau – 300 metrų, o kartais – 500 metrų.
Po kelių treniruočių mėnesių atėjo diena, kai kaunietis baseine nuplaukė kilometrą. Kardiologas nesustojo ties šia riba – jis suprato, kad dar plaukia mėgėjiškai, todėl susirado trenerį ir prašė padėti tobulinti plaukimo techniką.
Šios pamokos nenuėjo veltui – profesorius pasirodė gabus mokinys. Jis nesunkiai išmoko trijų plaukimo stilių.
„Jeigu žmogus nori pradėti plaukti savo malonumui, manau, verta investuoti į plaukimo pamokas. Taisyklingas judėjimas teikia daugiau džiaugsmo. Juk žaisdami tenisą, mes taip pat norime, kad patartų profesionalus treneris“, – svarstė gydytojas.
Taisyklingi grybšniai padeda atsipalaiduoti. Jausdamas kūno lengvumą, plaukikas gali pamažu didinti krūvį ir nejausti didelio nuovargio.
Plaukimas turi daug privalumų, nes nėra apkraunami sąnariai. Tai svarbu vyresnio amžiaus žmonėms, mėgstantiems bėgioti, vaikščioti, minti dviračio pedalus.
Plaukimas apkrauna ne sąnarius, o raumenis, kurių masė su amžiumi mažėja.
Mokslininkai nustatė, kad plaukimas – geriausias būdas deginti kalorijas. Yra apskaičiuota, kad plaukiant per valandą įmanoma netekti net 1000 kilokalorijų, tiek energijos sueikvoja profesionalūs sportininkai.
Profesoriui R.Šlapikui pavyksta sudeginti kilokalorijų kur kas mažiau – ne daugiau kaip 700 kilokalorijų. Jei jis plauktų atsipalaidavęs ir neskubėdamas, ši riba siektų apie 400 kilokalorijų.
Kaunietį gydytoją plaukimas žavi cikliniais pratimais, kurie susiję su kvėpavimu.
Bėgdamas žmogus gali kvėpuoti taip, kaip jam patogu, ne visi mėgsta skaičiuoti, kas kiek žingsnių reikia įkvėpti, o plaukikas turi elgtis kur kas drausmingiau.
Panardinęs galvą į vandenį jis turi tam tikrais intervalais įkvėpti ir iškvėpti. Tai naudinga plaučiams, širdžiai.
Plaukimas taip pat lavina viso kūno raumenis, plaukikai būna puikiai sudėti – jų plati nugara, pečiai, stangrus pilvas, ilgos galūnės.
„Dėl savo fizinių savybių man plaukikai atrodo kaip tobuli žmonės“, – prisipažino profesorius R.Šlapikas.
Dienotvarkėje, kurios jis laikosi ne vieną dešimtmetį, mažai būna netikėtumų. Gydytojo darbo diena baigiasi vėlai, jis uždaro savo kabineto duris 20 valandą 15 minučių, o pusę devynių vakaro būna baseine, maždaug dešimtą vakaro – namie.
Per valandą baseine jis nuplaukia du kilometrus. Toks plaukimo tempas nėra greitas.
Monotoniški judesiai jam padeda susigrąžinti dvasinę ramybę.
Lėtinis nuovargis susijęs su nejudrumu, nes didžiąją darbo dienos dalį gydytojas praleidžia sėdėdamas. Todėl baigus darbą labiausiai kardiologui norisi eiti namo, atsigulti į lovą, pasižiūrėti televizorių ar paskaityti.
Tai būtų maloniausia, bet tokios prabangos jis sau neleidžia.
R.Šlapikas neslėpė, kad plaukimas nėra labai azartiškas sportas. Žaidžiant krepšinį ar pasirinkus kitokią komandinę sporto šaką būna daugiau emocijų.
Tačiau plaukimas gydytojui tinka, baseine jis atsipalaiduoja, užsimiršta, jį tarsi užburia ritmingi judesiai. Išlipęs iš baseino jis jaučiasi kaip antrą kartą gimęs.
Grįžus namo kardiologui dar lieka laiko pabendrauti su savo artimaisiais. Vienintelis nepatogumas, dėl kurio jam tenka save varžyti, – tai padidėjęs apetitas, kuris atsiranda po treniruotės baseine.
„Nors žinau, kad nusipelniau gardžios vakarienės, negaliu valgyti pilna burna – vėlyva vakarienė apsunkina skrandį, todėl geriausia nueiti miegoti nepersivalgius. Rytą atsibudus galima atsigriebti ir sočiau papusryčiauti“, – tikino kaunietis.
Jei nėra kelionių ar svarbių įvykių, bent 25 vakarus per mėnesį R.Šlapikas skiria plaukimui. Išimčių jo gyvenime būna nedaug.
„Nesigiriu, kad toks įprotis yra heroizmas. Mano pavyzdys galbūt nėra visiems tinkamas, bet plaukdamas jaučiuosi gerai. Tai gyvenimo būdas, kuris padeda išlikti aktyviam ir darbingam“, – prisipažino R.Šlapikas.
Konsultuodamas ligonius, sergančius įvairiomis širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, jis nuolat primena, kad judėjimas veikia kaip vaistas.
Norintiems išsaugoti gerą fizinę ir psichinę sveikatą Europos kardiologų draugija pataria atlikti vidutinio intensyvumo pratimus po pusvalandį 5 kartus per savaitę.
