„Nieko nėra neįmanoma, šiuos žodžius sau kartoju nuo pat vaikystės. Gimiau sirgdamas reta genetine liga cistine fibroze, ją man diagnozavo, kai buvau 6-erių. Ši liga yra mano sunkumų gyvenime priežastis, bet taip pat ir mano stiprioji pusė. Ji išugdė mano tvirtą asmenybę ir privertė kitaip pažvelgti į gyvenimą.
Didžiąją savo vaikystės dalį praleidau ne kaip kiti vaikai lakstydamas lauke ar būdamas mokykloje – aš gydžiausi ligoninėse ir reabilitacijos sanatorijose, laukdavau atvykstančių aplankyti artimųjų“, – laiške pasakojo vaikinas.
Ligoninėse praleista vaikystė
Dovydas kenčia dėl sutrikusio kvėpavimo, silpnos virškinamojo trakto veiklos – tai šios ligos padariniai. Vaikiną taip pat vargina silpna imuninė sistema, nuolat užpuolančios ligos.
„Dėl cistinės fibrozės turiu daug kvėpavimo takų problemų, taip pat kasos nepakankamumą, dėl kurio man reikia vartoti virškinimo fermentus, nes kūnas nepasisavina viso maisto kiekio, ir daug kitų svarbių sveikatos problemų.
Vienas pagrindinių cistinės fibrozės padarinių yra lėtinis plaučių audinio pažeidimas, ir ši liga, deja, yra nepagydoma. Visą gyvenimą nuo paprasčiausio peršalimo ar gripo iš karto prasideda komplikacijos: dusulys, nesibaigiantis kosulys ir t. t.
Ligoninės palatos, tyrimai, vaistai – tai buvo didžiausi mano draugai, nes mano imunitetas labai silpnas, sirgdavau įvairiausiomis ligomis. Vaikystėje buvo taip sunku vaikščioti, kad teko važinėti neįgaliesiems skirtu vežimėliu. Skaičiuojama, kad cistine fibroze sergančių vaikų Lietuvoje yra ne daugiau kaip 100“, – savo istorija dalijosi Dovydas.
Būdamas 7 metų Dovydas svajojo įsigyti elektroninį neįgaliojo vežimėlį. Tokias mintis paskatino ne tik tai, kad sunku judėti, bet ir trapūs, lengvai lūžtantys kaulai.
„Niekada neturėjau tinkamo fizinio aktyvumo, todėl nesugebėjau net bėgioti, žaisti krepšinio, futbolo, padaryti paprasčiausio atsispaudimo, prisitraukimo ar pan. Silpni kaulai taip pat keldavo daug problemų: rankų, kojų lūžiai, išnarinti kaklo slanksteliai – išties turėjau nemažai traumų, kai tik pabandydavau aktyviau sportuoti. Daktarai taip pat kartodavo, kad aš niekada negalėsiu būti toks, kaip kiti. Dar vaikystėje (12–13 m.) susirgau sunkia depresijos forma, tačiau dar sunkiau buvo pasveikti.
Tuo metu negalėjau susitaikyti su realybe, turėjau lankytis pas psichiatrus, vartoti antidepresantus. Įvairiausios beprotiškos mintys sukdavosi galvoje, nemačiau laimės, džiaugsmo gyvenime, todėl nesupratau, koks tikslas gyventi. Viskas atrodė tarsi nudažyta pilkomis spalvomis, lyg niekas nebūtų svarbu ir nebūtų tikslo, todėl ir gyventi atrodė beprasmiška.
Laikui bėgant man pavyko išsikapstyti. Stengiausi susikurti naują gyvenimą, pabandyti ko nors pasiekti. Mokykloje man buvo sunku pritapti, neturėjau draugų, nes retai ten lankydavausi. Be to, kaip ir daugelis, patyriau patyčias, buvau mušamas, netgi yra tekę dėl to atsidurti ligoninėje. Visą gyvenimą žiūrėjau iš šalies į kitus žmones, bendraamžius, pavydėjau jų fizinių sugebėjimų ir išvaizdos, o giliai širdyje svajojau turėti atletišką kūną.
Tai paskatino imtis veiksmų – norėjau įrodyti sau, kad net toks kaip aš gali sunkiu darbu pasiekti svajonę“, – rašė vaikinas.
Į priekį stūmė sportas
Dėl ligos ir menko fizinio aktyvumo Dovydas buvo labai lieso sudėjimo, silpnas. Jam buvo sunku atlikti net ir pagrindinius, pradedantiems sportininkams skirtus pratimus. Be to, vaikinui nemenka užduotimi tapo pačiam susirasti reikiamą informaciją apie tai, kaip pasiekti tikslų.
„Sportuoti pradėjau septyniolikos, bet dėl savo ligos visą gyvenimą buvau labai lieso sudėjimo ir išskirtinai silpnas, todėl vargiai sugebėdavau atlikti fizinius pratimus raumenims. Apie bėgimą ar kitą panašią veiklą iš viso nėra ką kalbėti, mat sergu plaučių liga ir turiu astmą – vos kelios minutės, ir aš jau dūstu.
Sportuoti ir domėtis sportu kiekvieną dieną pradėjau savomis pastangomis, bet buvo sunku surinkti tiek daug informacijos ir pritaikyti ją būtent sau. Galiu pasidžiaugti, kad šiandien šiais klausimais padedu ir kitiems“, – sakė jis.
Lengva nebuvo
Nepaisant sveikam žmogui prieinamos informacijos gausos, Dovydui teko nemenkai paplušėti, kad pasiektų tokių rezultatų, kokius mato šiandien.
„Kadangi sergu tokia reta liga, man reikia maitintis ir sportuoti kitaip nei paprastam žmogui, tačiau aš nenuleidau rankų. Kasdienė sveika mityba, treniruotės sporto salėje – vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime, todėl, kad ir kaip buvo sunku, beveik per trejus metus aš nepraleidau nė vienos treniruotės.
Vasaras leisdavau sporto klube net ir tuomet, kai sirgdavau ar net su lūžusia koja ir patyręs kitų traumų. Aplinkybės buvo nesvarbios. Dažnai negalėdavau lankyti mokyklos, paskaitų, tačiau į sporto salę vis tiek eidavau, nesvarbu, sveikas ar sergantis. Sportas mane stūmė į priekį“, – prisipažino jaunuolis.
Nepakluso medikų perspėjimams
Pastarieji treji metai Dovydui buvo iš tiesų intensyvūs. Nepaisydamas medikų perspėjimų, vaikinas vis tiek sportavo ir siekė tikslų patobulindamas kūną. Deja, prasidėjus rimtoms širdies problemoms vaikinui teko padaryti pauzę.
„Teko daug išgyventi ir patirti per šiuos trejus metus. Gydytojai ragindavo liautis sportuoti, nes man negalima, nes nesu toks, kaip visi: mano širdis, sveikatos būklė per silpna ir aš nesu tam sukurtas. Dėl didelio fizinio krūvio teko nemažai kartų atsidurti ligoninėje.
Sulaukus 19 metų man prasidėjo sudėtingos širdies problemos, dėl to, pasak daktarų, privalėjau mesti sportą. Tai sukėlė panikos atakas – kiekvieną dieną gyvenau patirdamas nepaaiškinamą mirties baimės jausmą, tačiau dabar su tuo šiek tiek susigyvenau.
Tai labai paveikė mano kasdienį gyvenimą, nes panikos ataka gali užklupti bet kurią minutę, o jai negali pasiruošti, todėl labai svarbu nepalūžti.
Kitas įsimintinas įvykis – sunki operacija, kurią patyriau visai neseniai, prieš porą mėnesių. Šiais ir dar daugeliu kitų atvejų turėjau sustoti, tačiau aš vis dar čia ir einu į priekį, siekiu savo svajonių, kad ir kokios būtų pasekmės. Šiandien galiu pasidžiaugti tuo, ką pasiekiau, ir mano visos pastangos pradeda atsipirkti.
Per šį laikotarpį teko daug kartų priaugti ir numesti svorio – iš viso apie 50 kg.
Sirgdamas šia sunkia liga ir būdamas neįgalus vis tiek sugebėjau pasiekti rezultatų, nors tai faktiškai neįmanoma. Buvo beprotiškai sunku, bet aš pasiryžęs judėti toliau, o dabar tapau toks, koks visą gyvenimą norėjau būti, ir esu laimingas dėl to, ką sugebėjau pasiekti savo pastangomis.
Džiaugiuosi turėdamas visavertį normalaus žmogaus gyvenimą, nors ir žinau, kad ši liga iš mano gyvenimo niekur nedingo, tiesiog išmokau gyventi su ja.
Taigi kuo daugiau pasiekiu, tuo didesnius tikslus išsikeliu, todėl man tai – tik pradžia. Vienas mano tikslų yra padėti tiems, kurie nori imtis veiksmų, nori pradėti sportuoti, pakeisti gyvenimo būdą ir siekti svajonių.
Noriu pasidalyti savo istorija su visais, kurie abejoja ar mano, kad negali ko nors pasiekti. Tikiuosi įkvėpti visus ir parodyti, kad jei toks kaip aš gali pasiekti neįmanomo, vadinasi, gali visi“, – teigė Dovydas.
