Lietuvos garbės donoras 64-erių Antanas Damarackas Kauno klinikų Kraujo centre – gerai žinomas žmogus. Pastaruosius kelerius metus ten jis dovanoja savo kraują.
„Lietuvos rekordo jau greičiausiai nepasieksiu. Lietuvos rekordų knygoje radau, kad vyras, gimęs 1932 metais, kraujo davė 148 kartus. Norėdamas pasiekti rekordą turėčiau kraujo duoti dar septynerius metus – iki sukaks 71-eri.
Deja, kol kas įstatymas leidžia kraujo duoti iki 65-erių. Nebent įstatymai pasikeis. Tuomet duočiau, kiek sveikata leistų“, – kalbėjo A.Damarackas.
Jis planuoja, kad kitąmet bus padovanojęs kraujo 111 kartų, ir šiuo gražiu skaičiumi užbaigs donorystę simbolinę birželio 14-ąją, per Pasaulinę kraujo donorų dieną.
Penki kibirai kraujo
Savo, kaip donoro, misiją kaunietis pradėjo 1972 metais tarnaudamas sovietų armijoje.
„Vokiečiui kareiviukui pasidarė labai bloga – jis pratybose stipriai susižeidė. Anksčiau kraujo donorystė vykdavo iš žmogaus į žmogų – adata tau, adata jam.
Kareivio kraujo grupė buvo tokia pat kaip mano – ketvirta. Taip ir tapau donoru“, – prisiminė kaunietis.
Už donorystę jis gavo kelias laisvas dienas. Taip būdamas armijoje aukojo kraujo aštuonis kartus. Tik armijoje vyras žinojo, kam atitenka jo kraujas.
Grįžęs į Kauną A.Damarackas donorystę vėl prisiminė 1996-aisiais. Nuo tada kas du mėnesius jis nuolat gelbėja gyvybes.
„Daviau jau penkis kibirus kraujo. Vienas medikas sakė, kad išgelbėjau penkis šimtus žmonių. Kitais skaičiavimais – tris šimtus. Tai teikia džiaugsmo“, – pripažino Lietuvos garbės donoras.
Smagiausia A.Damarackui duoti kraujo, kai donorai kviečiami dėl kraujo stygiaus.
„Buvo klinikose atvejis, kai iš Klaipėdos atvežė žmogų, sužalotą per avariją. Kraujo centre buvo pilna studentų.
Bet net jei reikėtų duoti kraujo banditui, duočiau. Saulė šviečia ir geriems, ir blogiems. Man svarbiausia, kad mano kraujas kam nors pagelbėtų“, – sakė kaunietis.
Iš šimto kartų apie trisdešimt jis kraujo davė iškviestas, likusius – „pagal grafiką“. Kraujo vyrai gali duoti šešis kartus per metus – kas du mėnesius.
Itin retą kraujo grupę A.Damarackui lėmė jo tėvas, kurio venomis taip pat tekėjo ketvirtos grupės kraujas.
Jaunystės aistra – boksas
Vyras juokavo, kad dovanodamas kraujo atperka jaunystės nuodėmes. Nuo 15-os jis septynerius metus aktyviai boksavosi. Iš 53 kovų laimėjo 48.
„Daug kam kraujo praliejau, dabar reikia kompensuoti. Žinoma, ne kiekviena kova – iki kraujo. Penkiose kovose ir pats gavau. Man ir antakis buvo praskeltas, ir kraujas bėgo. Bet čia kova“, – šypsojosi buvęs sportininkas.
Didžiausias jo autoritetas buvo boksininkas Algirdas Šocikas, vadintas ringo džentelmenu. A.Damarackas prieš kelerius metus dalyvavo ir jo laidotuvėse: „Buvo mano ir visos Lietuvos herojus.“
Jo paties sporto karjera nutrūko po vedybų. Teko ieškoti saugesnės veiklos.
Dabar kaunietis dirba apsaugos darbuotoju. Kraujo pralieti darbe netenka. „Negali būti jokio kontakto, nebent kyla pavojus paties gyvybei. Net ir pagavęs vagį tik eini šalia“, – pasakojo A.Damarackas.
Įkalbėjo ir savo brolį
Kolegos jo aistra donorystei susidomėjo pernai liepą, kai apsaugininkas vyko atsiimti prezidentės apdovanojimo. Vyras gavo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.
„Važiuoju pas Dalytę“, – bendradarbius perspėjo kaunietis. Jie iš pradžių sunkiai patikėjo. O vėliau ir patys ėmė dažniau duoti kraujo.
A.Damarackas donorystei paskatino ir savo brolį Vytautą, taip pat turintį „auksinį“, ketvirtos grupės, kraują.
„Ko tu lauki?“ – brolį ragino donoras. Jis juokavo, kad kaip į šuolį parašiutu, taip ir į donorystę žmogų reikia pastūmėti.
„Vis dėlto duoti kraujo yra šimtą kartų lengviau, nei šokti parašiutu. Tik guli ranką ištiesęs, o medikai viskuo pasirūpina“, – tikino užkietėjęs donoras.
Jis džiaugėsi, kad iš tėvo paveldėjo ir geležinę sveikatą. Nebuvo atvejo, kad jis negalėtų duoti kraujo, – tiek savijauta, tiek kraujo kokybė buvo gera.
Mėgstamiausias donoro maistas – makaronai su įvairiais priedais. Jo hemoglobino kiekis kraujyje visuomet geras – 140 ar 145. Vyras tikina, kad geležies papildų niekada negeria.
„Laimingiausi ketvirtos kraujo grupės žmonės – jie gali valgyti viską, ką panorėję, kiek leidžia kišenė“, – juokėsi kraujo donoras.
Laukia auksinės sukakties
Be minimų trijų šimtukų, yra ir dar vienas siekis. „Su žmona susituokėme 1976 metais. Šiemet sukanka 42 mūsų santuokos metai. Jei nugyvensime dar aštuonis, sulauksime auksinės sukakties.
Jei dar tiek pat ir kraujo galėsiu duoti, bus pasiekti du rekordai“, – juokėsi A.Damarackas.
Vis dėlto donoro žmona ne visada džiaugiasi, kad vyras duoda kraujo. „Gal nereikia? Saugok save“, – retkarčiais prašo kauniečio žmona.
„Visos moterys prašo saugoti save. Ir mama sakydavo: „Sūnau, baik tą donorystę, nekankink savęs.“ Bet mama nuomonę pakeitė, kai pas ją dėl mano donorystės atvažiavo televizija.
Be to, davęs kraujo jaučiuosi kaip ant sparnų. Donorystė tikrai nekenkia sveikatai“, – ramino A.Damarackas.
