Domisi ne tik vyresni
Stovykloje dalyvavo 19 aklųjų ir silpnaregių iš visos Lietuvos. Stovyklautojai visą savaitę klausėsi paskaitų apie sveikatos gerinimą, praktiškai išbandė subalansuotos mitybos ir taisyklingo dienos režimo principus. Vyko meno terapijos, regėjimo gerinimo seminarai pagal garsaus oftalmologo W. H. Bateso metodą.
Stovyklą atidarė muzikanto Kęstučio Kaupo surengta muzikos terapijos sesija – skambėjo gongas, kalimba, dideridas, kiti netradiciniai, europiečio ausiai egzotiški instrumentai, o vainikavo tarptautinė šventė „Šimtmečio laužai“, kurioje dalyvavo ir aklieji stovyklautojai.
„Tai buvo jau trečioji tokio pobūdžio sveikatingumo stovykla, – pasakoja renginį organizavusio Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) respublikinio centro darbuotoja Lina Puodžiūnienė. – Rengdami pirmąją stovyklą orientavomės į 50–60 metų amžiaus žmones, tačiau labai greitai pastebėjome, kad domisi ir jaunesni. Šiemet kartelę nuleidome jau iki 40 metų, bet matome, kad ir tai ne riba. Sveika gyvensena domina įvairaus amžiaus, skirtingų fizinių galimybių žmones. Ateityje amžiaus ribą dar labiau mažinsime arba rengsime atskiras stovyklas jaunesniems ir vyresnio amžiaus žmonėms.“
Patys susikurdavo dieną
Stovyklos dienotvarkė buvo gana įtempta. Kiekviena diena prasidėdavo mankšta prie jūros ir maudynėmis jūroje. Mankštai ir maudynėms vadovavusi Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Lukrecija Augustaitytė pasakoja: „Jūra šilta, maudėmės, džiaugėmės bangomis, žaidėme kaip vaikai. Mūsų mankštos tikslas buvo ne tik išjudinti per naktį sustingusį, užsimiegojusį kūną, bet, svarbiausia, pradėti dieną džiaugsmingai, patiems ją susikurti. Taip ir darėme!“
Sveikuolių pavyzdžiu maudytis jūroje stovyklautojams siūlyta visiškai nuogiems. „Nieko egzotiška čia nėra, – sako L. Augustaitytė. – Sveikuoliai taip daro visada! Ne visi iškart išdrįso visiškai išsilaisvinti iš drabužių, bet kai išdrįso, „atleido varžtus“, suprato, koks tai didelis malonumas.“
Dieną daugelis stovyklautojų taip pat baigdavo lengva mankštele – tempimo, sąnarių lankstumo pratimais. Stovyklautojai mokėsi ir taisyklingai kvėpuoti. Pasak L. Augustaitytės, daugelis žmonių niekada taip ir nesusimąsto, kad jie kvėpuoja labai paviršutiniškai, o taisyklingas kvėpavimas gali padėti nurimti, atgauti harmoniją su savimi ir aplinka.
Statė ir lipdė
Lietuvos meno terapijos asociacijos lektorė Asta Vaitkevičienė kvietė į meno terapijos seminarus ir refleksijas. Stovyklautojai, kaip prieš daugelį metų vaikystėje, statė smėlio pilis, iš molio lipdė savąjį „aš“. Vis dėlto vaikiški žaidimai ne visada reiškia, kad juos žaidžiantys suaugusieji patys tampa vaikais. Pilys, pasak lektorės, gali būti atviros ir uždaros, su bokšteliais ar giliais gynybiniais grioviais – visa tai yra asmenybės, jos santykio su pasauliu ir pačiu savimi išraiška. „Dirbant su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis yra specifinių dalykų, bet norėdamas labai greitai ją perpranti. Terapijose vietoj dažų naudojome tūrines medžiagas – smėlį, molį, muilo akmenį“, – sako lektorė.
Anot A. Vaitkevičienės, meno terapijos seansuose svarbiau nei rezultatas yra pats darbo procesas, dalyvių refleksija – ką jautė, ką patyrė, kokios buvo asociacijos? Antai lipdant iš molio tema „Kas esu aš?“ daugelis kūrė žmogaus atitikmenį, o viena moteris nulipdė grybą. Paklausta, kodėl savąjį „aš“ įsivaizduoja taip, atsakė, kad pati esanti kaip tas grybas...
„Suaugę žmonės turi tvirtas nuostatas apie save. Per kelias dienas pokyčiai neateina ir juo labiau neįgyja konkrečios išraiškos, bet pagerėja bendravimo įgūdžiai, pakyla žmogaus savivertė. Iš pradžių ne vienas galvoja, kad negalės sukurti nieko įdomaus, o paaiškėja, kad yra priešingai“, – apibendrina A. Vaitkevičienė.
Regėjimas ir jo gerinimas
Stovyklos dalyviai gerai įvertino ir Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorės Sigitos Kriaučiūnienės paskaitas apie amerikiečių oftalmologo W. H. Bateso regėjimo gerinimo metodą. „Laikomės holistinio, t. y. visuminio požiūrio į žmogaus sveikatą. Kūnas yra tik viena to, ką vadiname žmogumi, dalių“, – sako S. Kriaučiūnienė.
Pasak pašnekovės, šioje stovykloje dar kartą pasitvirtino viena svarbiausių W. H. Bateso metodo „aksiomų“: norint, kad žmogaus organizme prasidėtų pokyčiai, reikia iš kūno pašalinti įtampą. Pasitvirtino ir kita, šįkart pačios S. Kriaučiūnienės, prielaida: regėjimo negalią turintys žmonės gyvena labai įsitempę. Pačiam žmogui gali atrodyti, kad jis neįsitempęs, kad gyvena normalų gyvenimą, bet žiūrint iš šalies matyti visai kitaip. „Kol kūnas patiria nuolatinę įtampą, gali daryti bet kokius pratimus, rezultato nepasieksi“, – sako S. Kriaučiūnienė.
Lektorė pastebi, kad nuolatinę įtampą jaučia ir dažnas regintis žmogus: bijo prarasti darbą, negauti pensijos, patirti smurtą, bet regėjimo negalią turinčių žmonių įtampa ir jos priežastys kitokios – jos yra tiesiogiai susijusios su jų negalia. Per keletą dienų stovyklos dalyviai gal ir neperprato, tačiau bent jau suprato, kad pirmiausia reikia išmokti atsipalaiduoti.
Paprašyta plačiau papasakoti apie W. H. Bateso regėjimo gerinimo metodą ir jo rezultatus, S. Kriaučiūnienė sako: „Sėkmės istorijų yra, bet iš jų nekuriami mitai, apie jas daug nekalbama, todėl dažnai jos lieka nežinomos. Atsitikus nelaimei, pavyzdžiui, atšokus tinklainei, žmogus dažniausiai išsigąsta ir pirmiausia kreipiasi į gydytojus, o ne į mus ar mūsų kolegas. Bateso metodas nesugrąžina regėjimo visu šimtu procentų, tačiau yra daug atvejų, kai per kelerius metus žmonės sugeba sau padėti tiek, kad jiems nebereikia lazdelės ar asistento pagalbos.“
Pati S. Kriaučiūnienė, jaunystėje turėjusi rimtų regėjimo problemų, jau aštuoneri metai visiškai nenešioja akinių. Lektorė kartu su Lietuvos sveikuolių sąjunga keletą kartų per metus rengia regėjimo gerinimo stovyklas. Artimiausia jų vyks šių metų spalio pabaigoje. Kvietimas į šią stovyklą įteiktas ir Šventojoje vykusios sveikatingumo stovyklos dalyvei Laimai Laukaitienei.
Mityba ir kitos įdomybės
Ne mažiau nei fizinė veikla ar paskaitos apie regėjimo gerinimą stovyklos dalyvius domino ir lektorės Vaidos Kurpienės paskaitos apie subalansuotą mitybą. „Subalansuota mityba anaiptol nereiškia, kad žmogus turėtų visiškai atsisakyti mėsos ar žuvies, laikytis ypatingų dietų ar badauti. Aš ir pati nesu vegetarė“, – sako V. Kurpienė. Vis dėlto stovyklos dalyviai buvo maitinami vegetariškai – jokios mėsos, žuvies, taip pat jokių riebalų, cukraus, miltų!
„Kelias pirmąsias dienas buvo keista ir neįprasta, skaudėjo galvą, organizmas priešinosi pokyčiams, bet lektorė sakė, kad šitaip atsitinka ne man vienai, – pasakojo šiaulietė Dalia Vaivadienė. – Vėliau jau visai nenorėjau nei mėsos, nei saldumynų. Grįžusi namo pati stengsiuosi laikytis subalansuotos mitybos principų.“
„Nesu tokia mėsėdė, kuri mėsą valgo tris kartus per dieną, – juokavo neregė dainininkė Onutė Matusevičiūtė iš Kauno. – Vis dėlto lašinukų ar dešros bent kartą per dieną namuose vis tiek atsipjaudavau, o čia – visiškai be mėsos! Bet nieko, greitai pripratau. Stovykloje buvo daug veiksmo, judesio, nebūdavo kada galvoti apie maistą.“ Onutė teigia, kad ir visiškai išsinerti iš drabužių pirmąją stovyklos dieną jai buvę sunku. Vėliau vis dėlto „perlipo“ per save ir patyrė didelį malonumą.
O štai ką apie sveikatingumo stovyklą Šventojoje sako viena jos savanorių – silpnaregė Jolanta Petronavičienė: „Kiekvieną rytą varydami tingulį plodavome pravažiuojantiems dviratininkams, prabėgantiems bėgikams. Pražysdavo šypsenos. Kartą prabėgančios mergaitės dėstytoja Lukrecija paklausė: „Kur bėgi, mergaite, į šviesų rytojų?“ Gavome atsakymą: „Jis yra šiandien!“ Kaip dažnai gyvename ateitimi – nuo pirmadienio mankštinsiuosi, nuo antradienio nevalgysiu cukraus, o kitą mėnesį gal nueisiu į spektaklį... Turėjome puikią galimybę įvertinti save šiandien. Supratingos lektorės greitai įvertindavo kiekvieno silpnąsias ir stipriąsias puses, skatindavo tobulėti, semtis žinių ir jomis dalytis. Tikiuosi, kad šis puikiai subalansuotas projektas taps ilgalaikis ir dar daug žmonių galės sustiprinti dvasią ir pagražinti kūną.“
