Du savo vaikus be gailesčio sumušusi Ilona vėl kabinasi į gyvenimą: gėda pažvelgti į akis

35-erių Ilona (vardas pakeistas) ryžosi atvirai papasakoti savo skaudžią istoriją. Į reabilitacijos centrą „Vilties švyturys“ pateko po teismo sprendimo, daugiau nei prieš metus. Moteris centre atsidūrė po skaudaus įvykio, kai būdama stipriai apsvaigusi, aptemus protui, ji iš visų jėgų sutalžė du nepilnamečius savo vaikus. Ypač nukentėjo dešimtmetis sūnus.

Liūdna moteris.<br>123rf nuotr.
Liūdna moteris.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas

Oct 9, 2021, 10:07 PM, atnaujinta Oct 20, 2021, 8:51 PM

Nejuto, ką daro

Po šio įvykio Ilonai tolesnį gyvenimo kelią teko rinktis iš dviejų variantų: reabilitacijos centro arba kalėjimo.

„Abu vaikai atsidūrė ligoninėje, kur jiems buvo atliekama medicininė ekspertizė. Pati patekau į areštinę. Iš jos išėjus, man buvo griežtai uždrausta artintis prie vaikų. Sužinojau, kad privalėsiu lankytis probacijos tarnyboje. Manęs niekas nelaukė. Nelaukė taip pat ir mano elgesiu pasipiktinęs vyras.

Tomis dienomis jaučiausi lyg žemė slystų iš po kojų. Nekenčiau savęs taip, kad namuose uždangsčiau visus veidrodžius. Neviltis buvo milžiniška, tad apsvaigusi ryžausi pakelti prieš save ranką, bet mane išgelbėjo“, – giliausią nuopuolį prisiminė moteris.

Iškart po to, su Ilona pradėjo dar intensyviau dirbti socialiniai darbuotojai, Vaiko teisių tarnybos atstovai, teisininkai.

„Visi šie žmonės vienu balsu tvirtino: „esi priklausoma nuo alkoholio ir tau reikalinga pagalba“. Man buvo sunku priimti šią tiesą, – visas vidus šiaušėsi, kildavo noras pabėgti ir vėl ieškoti nusiraminimo ten, kur buvau įpratusi jį atrasti.

Atvykusi į centrą, jaučiausi sužlugdyta, pikta, prislėgta. Kildavo noras nors akies krašteliu pamatyti savo vaikus. Po dviejų mėnesių sužinojau, kad jie atsidūrė pas globėją. Vaikams taip pat buvo pranešta, kad esu reabilitacijoje. Tai išgirdę jie skirtingai sutiko šią žinią. Dukra apsidžiaugė. Tuo tarpu sūnus apie mane nieko nenorėjo girdėti...“, – skausmą prisimena ji.

Atgaila vaikams

Atėjo laikas, kai Ilona galėjo paskambinti pas globėją gyvenantiems vaikams. Pokalbis vykdavo telefonu per įjungtą garsiakalbį.

„Skambindama pirmąjį kartą labai jaudinausi. Todėl labai apsidžiaugiau, kad dukra manęs neatstūmė ir pasidalino naujienomis iš savo gyvenimo. Tačiau sūnus atkakliai mane ignoravo. Sužinojau, kad kas kartą po mano skambučių jis itin blogai pasijausdavo.

Tai girdėti buvo nepakeliamai sunku, tačiau globėja mane guodė, sakydama kad reikia laiko tam, kad sūnus man atleistų. Mane ramino tai, kad su juo, taip pat kaip ir su manimi, dirba psichologai bei kiti specialistai.

Manau, kad ne be jų pagalbos sulaukiau svarbaus dėmesio ženklo. Tai buvo sūnaus sumeistrauta dovana, kurią gavau Mamos dienos proga: apyrankę ir rankų darbo atviruką“, – jautriai kalbėjo moteris.

Nusprendusi paskambinti dukrai, kaip įprastai kalbėdama per įjungtą garsiakalbį, Ilona netikėtai išgirdo ir sūnaus balsą. Po ilgo laiko tarpo, jis sutiko pasikalbėti su mama.

„Jis klausė ar man patiko jo sveikinimas. Tokia buvo mūsų santykių atšilimo pradžia. Vėliau sužinojau, kad į reabilitaciją, lydimi Vaiko teisių koordinatorės manęs aplankyti atvyksta abu mano vaikai. Su nerimu laukiau tos akistatos. Jaučiau gėdą pažvelgti jiems į akis.

Bijojau, juos apkabinti ir būti atstumta. Tuo tarpu mano globėja ragino mane žengti į priekį ir neatsigręžti atgal. Tą dieną strigo žodžiai. Prieš pirmą susitikimą, vėl norėjau pabėgti, atsitraukti.

Laimei, vaikai manęs neatstūmė. Pamažu mūsų bendravimas tapo vis šiltesnis ir nuoširdesnis. Pokytį mūsų santykiuose pajutau po morališkai labai sunkių trijų susitikimų. Mat kas kartą pažvelgus vaikams į akis iškildavo tie siaubingi prisiminimai“, – sakė Ilona, pripažinusi, kad prisiminimai apie išgyvenimus kartojasi iki šiol.

Vaikystės išgyvenimai

Kiek atlėgo tik prabėgus pusmečiui, tikina Ilona, kuri su specialistų pagalba atidžiau įsigilino į savo poelgį su vaikais.

„Terapinėse grupėse, konsultacijose pas psichologus iš naujo išgyvendavau savo kaltę, pyktį. Kas kartą išsikalbėjusi apie skaudžius įvykius, suprasdavau kaip giliai esu įklimpusi į priklausomybę, tačiau tuo pačiu pajusdavau palengvėjimą. Ėmiau suprasti, kad vartoti pradėjusi nuo 17 metų, alkoholiu mėginau slopinti skaudžius vaikystės išgyvenimus.

Mat būdama trečiu vaiku iš keturių, nuo mažens patyriau daug smurto, patyčių ir užgauliojimo nuo alkoholiu piktnaudžiavusios savo mamos. Su ja gyvenau tik iki penkerių metų. Vėliau mane augino seneliai. Sulaukusi 18 metų tvirtinau, kad niekada nebūsiu tokia kaip mano mama. Deja, atsitiko taip, kad jos elgesį pakartojau“, – nusivylusi kalbėjo moteris.

Iš pradžių moteris sakė jautusi milžinišką pyktį savo motinai ir kaltino ją dėl pačios vartojimo bei žiauraus poelgio.

„Tačiau rašydama gyvenimo analizę, taip pat lankydamasi konsultacijose pas psichologą, supratau, kad ir mamos biografijoje būta įvykių, kurie taip pat galėjo paveikti jos priklausomybę alkoholiui. Tai man padėjo kitaip pažvelgti į jos elgesį su manimi. Labai noriu atleisti mamai. Turiu viltį, kad su Dievo pagalba pavyks tai padaryti.

Netrukus pabaigusi programą paliksiu „Vilties švyturio“ centro bendruomenę. Esu be galo dėkinga darbuotojams ir merginoms už prasmingą laiką, praleistą kartu. Būdama čia sustiprėjau morališkai ir dvasiškai. Atgavau vidinę ramybę. Čia užsimezgė svarbus ryšys su Dievu, padėjęs man išsilaisvinti iš kaltės ir gėdos gniaužtų.

Netrukus visi trys būsime kartu. Pradžioje su vaikais apsigyvensime moterų krizių centre. Kiek nerimauju kaip mums seksis. Suprantu, kad tą laiką mūsų šeima bus stebima, kad laukia nauji iššūkiai. Juk praėjo nemažas laiko tarpas: pusantrų metų, kai vaikai buvo paimti. Tačiau mane džiugina tai, kad galėsime drauge gyventi įprastoje dienotvarkėje: padėsiu jiems ruošti pamokas, eisim pasivaikščioti ir t.t.“, – viltingai kalbėjo Ilona.

Blaivybė, šiandien, jai yra svarbiausia. Moteris rikina sau jokių išlygų nepaliekanti, todėl jei atsidurs krizėje, ji ketina darysiu tai, ką išmoko būdama centre: kalbėtis, neslepiant savo tikrųjų jausmų ir prašyti pagalbos. Taip pat Ilona žada palaikyti savo dvasinį gyvenimą malda, taip pat lankytis bažnyčioje bei AA grupėje.

 

Apie projektą

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas kartu su 12 partnerių – psichologinės socialinės reabilitacijos (trumpalaikės socialinės globos) įstaigų nuo 2015 m. gruodžio 1 d. įgyvendina projektą „Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialine integracija. Nr. 08.3.1-ESFA-V-411-01-0001. Šio projekto tikslas – padėti asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, integruotis į darbo rinką, siekiant išvengti jų socialinės atskirties.

Be to šis projektas suteiks galimybę 1940 asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, gauti psichologinės ir socialinės reabilitacijos paslaugas bei galimybę sėkmingai integruotis į visuomenę. Numatoma, kad 40 proc. psichologinės bei socialinės reabilitacijos dalyvių, kurie sėkmingai baigs socialinės psichologinės reabilitacijos programą, pradės ieškoti darbo, mokytis arba dirbti, įskaitant savarankišką darbą.

Šie asmenys nepriklausys socialinės atskirties grupei, jie bus naudingi visuomenei, išspręs savo svarbiausias materialines, psichologines ir socialines problemas – nedarbą, finansų nebuvimą, neprisitaikymą prie bendruomenės ir pan. Daugiau informacijos apie projektą rasite: ČIA.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.