Keitė aplinką, bet ne gyvenimo būdą
Permainų Zitos gyvenime netrūko, bet tik į teigiamą pusę. Išsikrausčiusi į mažesnį miestą, moteris iškeitė ir didesnį butą į vos vieno kambario. Tačiau, kaip pripažįsta pati, pakeitė gyvenamąją vietą, bet ne gyvenimo būdą.
„Mano bute lankėsi įvairūs sugėrovai. Čia neretai užsukdavo ir stikliuko nevengiantis, prieš mane smurtaudavęs sugyventinis. Kartą, išeidamas į parduotuvę nupirkti svaigalų, jis neatsargiai ant krėslo numetė nuorūką ir namuose sukėlė gaisrą.
Prisimenu, kaip stovėjau laiptinėje pasimetusi, bandydama susivokti, kad negaliu sugrįžti į gaisro nusiaubtą savo butą. Laimei, į pagalbą atskubėję kaimynai iškvietė ugniagesius, šią žinią pranešę mano seserims bei užsienyje gyvenantiems sūnums“, – patirtą siaubą prisiminė Zita.
Tąkart jos atvažiavo sesers sūnus. Pernakvojusi pas seserį, vėliau ji apsigyvenau kaime gyvenančios mamos namuose. Taip prasidėjo beveik metus trukęs kraustymasis iš vienų namų į kitus. Deja, visą tą laiką Zita nepajėgė atsispirti alkoholiui.
„Tad netruko ateiti metas, kai neapsikentę, mano sūnūs iškėlė sąlygą. Paragino susiimti ir eiti gydytis, antraip pažadėjo palikti mane likimo valioje. Teko pasiduoti ir priimti siūlomą pagalbą: išbandyti Minesotos programą“, – pasakoja moteris.
Akyse nušvito negreit
Priėmusi ištiestą pagalbos ranka, ji dar nežinojo, kokie iššūkiai laukia. Nuvykusi į Priklausomybės ligų centrą, Zita sužinojo, kad yra fiziškai per silpna (nepajėgė savarankiškai vaikščioti), kad įsilietų į programą. Todėl jai buvo patarta išbandyti ilgalaikę reabilitaciją bei įteiktas Lietuvoje esančių tokio pobūdžio centrų sąrašas. Taip moteris atrado Priklausomybės ligų centro „Vilties švyturys“ koordinates.
„Pasiskambinusi, sužinojau, kad reabilitacijos programa trunka metus laiko. Pati, nors ir be ypatingo užsidegimo, nusiteikčiau išbūti tris mėnesius. Koks bus gydymas neįsivaizdavau.
Atvykau išsekusi, sugniuždyta ir nepasitikinti savimi. Man buvo sunku susitaikyti, kad negalėsiu rūkyti. Tačiau įdėjus pastangų, po pusmečio šio įpročio pavyko atsikratyti. Reabilitacijos pradžioje kurį laiką vaikščioti galėjau tik padedama kitų moterų, (už ką iki šiol jaučiu joms didžiulį dėkingumą).
Pamažu stiprėjau. Mano fizinė sveikata ėmė kelti vis mažiau rūpesčių. Tačiau ypatingai sunkiai sekėsi dirbti su programa: gilintis į paskaitas ir knygas bei „virškinti“ gautą informaciją. Tad atsilikau. Nors dėl to jaučiausi ne kaip, stengiausi ir žingsnis po žingsnio su darbuotojų ir merginų pagalba vis daugiau pažinti savo ligą“, – prisiminė pirmuosius sunkius žingsnius.
Būdama centre aštuntą mėnesį, Zita patyrė psichologinį atkrytį.
„Išgyvenau didžiulę įtampą, kai sužinojau kad pirmąjį kartą turėsiu šeimininkauti bendruomenėje: prižiūrėti tvarką, skelbti laiką, skirstyti darbus ir t.t.. Pabūgau atsakomybės, kurios ilgą laiką išvengdavau dėl sveikatos būklės. Išsigandau, kad paves atmintis, kad klysiu, galiausiai – būsiu neigiamai įvertinta. Todėl pasiėmiau 24 valandų laiką apmąstymams ir apsisprendimui, ketindama palikti centrą.
Man pasisekė, kad kritinę akimirką laiko man atrado centro direktorius, kuris išsamaus pokalbio metu, padėjo man suprasti, kad būdama priklausoma stipriai perreagavau į iškilusią situaciją. Taip pat suvokiau, kad esu dar nepasirengusi gyventi savarankiškai. Tad geriau pagalvojusi, nusprendžiau tęsti tai, ką esu pradėjusi. Pasilikau. Ir šiandien to nesigailiu“, – pripažino Zita.
Centre ji yra daugiau nei metus. Per tą laiką pastebimai pagerėjo stipriai šlubavusi jos atmintis.
„Būdama trečioje fazėje jaučiuosi sustiprėjusi fiziškai: jau kuris laikas džiaugiuosi, kad galiu pati vaikščioti, netgi pajėgiu padaryti po dešimt pritupimų kasdien. Taip pat būdama siuvėja, per darbo terapiją atgavau profesinius įgūdžius.
Pagaliau savo akyse matau šviesą. Tarkime, ėmiau pastebėti kaip gražiai šviečia saulė. Juk prieš atvykdama į centrą galvojau, kad pakaks, jei išgyvensiu iki 60 metų. Dabar jau laiko neskaičiuoju. Esu nusiteikusi viską pradėti iš naujo, labai noriu pajusti blaivaus gyvenimo skonį.
Belieka pridurti, kad prieš atvykdama į centrą buvau ateistė, tačiau reabilitacijoje Dievas pamažu atėjo į mano širdį. Būdama čia išmokau melstis, prašyti atleidimo ir dėkoti. Ypatingai dėkinga esu už tai, kad Dievo malone buvau išgelbėta: nežuvau gaisro metu ir atsiradau ten, kur man gali padėti. Gera jausti jų meilę. Labai norėčiau jų, palaikančių mane blaivybės kelyje neapvilti“, – atvirai sako Zita.
Ji taip pat pripažino esanti dėkinga savo sūnums, todėl vertina ir puoselėja naujai atgimstančius mūsų santykius.
Apie projektą
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas kartu su 12 partnerių – psichologinės socialinės reabilitacijos (trumpalaikės socialinės globos) įstaigų nuo 2015 m. gruodžio 1 d. įgyvendina projektą „Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialine integracija. Nr. 08.3.1-ESFA-V-411-01-0001. Šio projekto tikslas – padėti asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, integruotis į darbo rinką, siekiant išvengti jų socialinės atskirties.
Be to šis projektas suteiks galimybę 1940 asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, gauti psichologinės ir socialinės reabilitacijos paslaugas bei galimybę sėkmingai integruotis į visuomenę. Numatoma, kad 40 proc. psichologinės bei socialinės reabilitacijos dalyvių, kurie sėkmingai baigs socialinės psichologinės reabilitacijos programą, pradės ieškoti darbo, mokytis arba dirbti, įskaitant savarankišką darbą.
Šie asmenys nepriklausys socialinės atskirties grupei, jie bus naudingi visuomenei, išspręs savo svarbiausias materialines, psichologines ir socialines problemas – nedarbą, finansų nebuvimą, neprisitaikymą prie bendruomenės ir pan. Daugiau informacijos apie projektą rasite ČIA.
