Knygoje „Supergyvenimas“ Darinas Olienas mums pristato visiškai naują požiūrį į sveikatą ir gerovę, supažindindamas su gyvybės jėgomis (kaip jis jas vadina): sveika mityba, hidratacija, detoksikacija, deguonies saturacija ir šarminimu. D. Olienas detaliai išdėsto, kaip palaikyti šiuos procesus, leidžiant organizmui atlikti likusį darbą. Moko, kaip išlaikyti normalų svorį, užkirsti kelią net pačioms rimčiausioms ligoms ir kartu puikiai jaustis. Paaiškina, kad visa tai įmanoma be jokių itin griežtų ar madingų dietų, kurios ilguoju laikotarpiu niekada nepasiteisina.
D. Olienas apkeliavo pasaulį, tyrinėdamas maisto produktų, kuriais daugelį amžių maitinosi vietiniai įvairių kraštų žmonės, sveikąsias savybes. Pritaikydamas savo tyrinėjimus praktiškai, jis sukūrė unikalią ir patvirtintą sveiko gyvenimo būdo formulę, siekiant maksimaliai padidinti savo organizmo potencialą. Knygoje rasite ir skyrelį „Kaip maitintis“, kuriame yra pirkinių sąrašas, patarimai, ko atsikratyti, vadovas, padėsiantis susikurti sveikos bei subalansuotos mitybos planą, ir informacija apie efektyvų maisto papildų vartojimą.
Šioje knygoje žaismingu ir laisvu stiliumi išsamiai pristatytas išskirtinis požiūris į dietas ir mitybos ypatumus. Tai nesenstantis ir nepaprastai vertingas vadovas, padedantis išsaugoti sveikatą ir maksimaliai padidinti organizmo potencialą.
Žemiau pateikiama knygos ištrauka:
Kas tiksliai nutinka, kai mūsų ląstelėms trūksta vandens? Mes nieko nepastebime.
Iš pradžių, ląstelėms trūkstant skysčių, galime jaustis pavargę. Bet kas nuovargį susies su dehidratacija? Vis dėlto šie dalykai susiję. Kai ląstelėms neužtenka vandens, organizmas reaguoja sulėtindamas endokrininę sistemą, o kartu su ja – ir visus kitus procesus. 2010 metais atliktoje ankstesnio tyrimo apžvalgoje, skelbtoje Britų mitybos fondo Mitybos biuletenyje, teigiama: „Dehidratacija, dėl kurios kūno masė sumažėja 2 procentais ar daugiau, gali lemti sumažėjusį fizinį našumą, galvos skausmą ir nuovargio simptomus.“
Jaučiamės pavargę, nors dar ne laikas miegoti. Gana dažnas atvejis. O ką tada įprastai darome? Išgeriame kavos ar gazuoto gėrimo su kofeinu. Galbūt suvalgome kokį užkandį, kuriame gausu cukraus ir paprastųjų angliavandenių, kaip antai: javų batonėlį ar spurgą. Esant dehidratacijai, tai ne išeitis. Tik pablogina padėtį, nes į organizmą patenka kofeino ir cukraus, kuriems apdoroti reikia vandens. Be to, tampame priklausomi nuo saldaus skonio (net jei tai becukris gazuotas gėrimas), skatinančio kofeino ar raminančio alkoholio, ir kitą kartą ištroškę vandens norime dar mažiau.
Kiekvienas sukuriame savo vidinę vandens terpę, ir organizmas prie jos prisitaiko. Jei per dieną išgeriame 60 mililitrų vandens, organizmas išmoks egzistuoti tokiomis sąlygomis. Nemirsime. Tik nebūsime sveiki. Žmogaus organizmas gali prisitaikyti prie beveik bet kokio nepritekliaus. Tai mūsų, kaip gyvybės rūšies, išgyvenimo paslaptis, bet galima sakyti tai ir trūkumas. Mūsų gebėjimas prisitaikyti yra toks puikus, kad išgyvename gerdami mažiau vandens nei turėtume.
Šito nežinome, bet trokštančios ląstelės sukelia įvairių organizmui nepalankių procesų. Visi skysčiai jame susidrumsčia. Atliekos šalinamos prasčiau. Imuninė sistema reaguoja lėčiau. Sunkiau susidaryti gleivinei, o nuo to kenčia virškinimo traktas. Fermentų veikla susilpnėja, taigi organizmas rūgštėja, o dėl to kyla dar daugiau problemų.
Net ir trumpuoju laikotarpiu tai nėra gerai, bet įsivaizduokite, kas būna, kai ši būsena tampa lėtinė.
Ir aš kalbu ne apie dieną ar dvi, ne apie savaitę ar mėnesį. Kalbu apie metus, dešimtmečius, kai kūnui nuolat trūksta vandens optimaliai funkcionuoti. O taip dažniausiai ir būna. Kaip jau kalbėjau, kuo esame senesni, tuo mažiau vandens geriame.
Štai kas gali ištikti dėl ląstelių lėtinės dehidratacijos.
Vėžys ir padidėjęs kraujospūdis – du didžiausi šių laikų žudikai.
Skysčių trūkumas gali paveikti inkstų gebėjimą reguliuoti kraujospūdį. Žmonių, išgeriančių mažiau vandens, negu rekomenduojama, organizmas pagamina per daug vazopresino – hormono, kuris nurodo inkstams kaupti skysčius. Mažai vandens geriančių žmonių organizmui būdingi ir kiti fiziologiniai pakitimai, padedantys išsaugoti bendrą vandens lygį ir reikiamą jo kiekį kraujo plazmoje. Plazmoje trūkstant vandens, sumažėja kraujo. Taigi kraujagyslės, siekdamos kompensuoti šį trūkumą, susitraukia. Dėl to padažnėja pulsas. Padidėjęs vazopresino lygis lemia ir didesnę hiperglikemijos, cukraus kiekio kraujyje, padidėjimo riziką.
Be to, mažesnis šlapimo kiekis turi įtakos ilgalaikei inkstų sveikatai, pavyzdžiui, kyla didesnė rizika susirgti lėtine inkstų liga. Rekomenduojamą vandens kiekį reikia išgerti dėl inkstų įvairių inkstų funkcijų.
Jei negauname pakankamai vandens, kūnas negali pašalinti ląstelių liekanų, o tai gali pakenkti DNR. Dehidratacija turi neigiamai veikia telomeras, o tai lemia nesveiką senėjimą ir netgi didesnę riziką susirgti vėžiu. Vandens lygio svyravimas gali pakenkti ir mechanizmui, užtikrinančiam ląstelės formą, o tai yra metastazinio vėžio išsivystymo skiriamasis požymis. Vandens trūkumas lemia didesnę histamino gamybą – tai nutraukia interferono, labai svarbios priešvėžinės cheminės medžiagos, išsiskyrimą. Histaminas slopina imuninės sistemos veiklą kaulų čiulpuose, kuriuose gaminami baltieji kraujo kūneliai, naikinantys vėžines ląsteles.
Vandens trūkumas yra pagrindinė daugelio kitų ligų simptomų priežastis. Lėtinius skausmus, virškinimo sutrikimus, migreną, depresiją – viską bent iš dalies galima susieti su vandens trūkumu ląstelėse. Taip pat ir visas degeneracines ligas. Mes tiesiog mirštame iš troškulio. Tik kai kreipiamės pagalbos į gydytojus, jiems net nekyla tokia mintis, nes jų niekas nepaskatino suprasti, kokią svarbą sveikatai turi vanduo. Jie iš karto skiria skausmą malšinančių ar kitų vaistų, kurie ne tik nesprendžia problemų, bet ir blogina padėtį – apkrauna ir taip apkrauto organizmo sistemą.
1999 metais Amerikos dietologijos asociacijos žurnale skelbtame straipsnyje teigiama, kad „dėl dehidratacijos, kuriai esant kūno svoris sumažėja vos 1 procentu, pablogėja fiziologinės reakcijos ir organų funkcionavimas.“ Žmogui, sveriančiam 68 kilogramus, tai būtų tik 0,78 kg vandens. „Nauju tyrimu nustatyta, jog dėl [per mažo] skysčių vartojimo apskritai ir vandens konkrečiai padidėja rizika susirgti šlapimtakių akmenlige, krūties, gaubtinės žarnos, šlapimo sistemos organų vėžiu bei mitralinio vožtuvo prolapsu, nutukti vaikystėje ir paauglystėje. Vartojant per mažai skysčių, gali sutrikti seilių liaukų funkcija ir pablogėti bendra vyresnių žmonių sveikata.
Dehidratacija sukelia fermentų ir hormonų pokyčius, kurie kenkia arba naikina ląstelių receptorius – struktūras, leidžiančias ląstelėms priimti maisto medžiagas bei informaciją iš kitų organizmo vietų, padidėja tikimybė, kad ląstelės, netekusios ryšio su aplinka, susirgs.
