Priežastys nežinomos
Medikė pasakoja, kad dažniausiai Alzheimerio liga susergama vyresniame nei 65 m. amžiuje, o senstant rizika sparčiai didėja. „Gerokai rečiau Alzheimerio liga ar kita demencija pasireiškia ankstyvesniame amžiuje“, – teigia gydytoja.
Pasak jos, iki šiol nėra tiksliai nustatyta, kodėl vystosi smegenų pakitimai, būdingi Alzheimerio ligai. Tam turi reikšmės genetiniai ir gyvenimo būdo rizikos veiksniai. „Lietuvoje šia diagnoze sergama panašiai kaip ir kitose Europos šalyse, ji yra dažniausia neurodegeneracinė liga“, – teigia medikė.
„Alzheimerio ligos metu smegenyse kaupiasi tam tikri baltymai – amiloidas ir Tau baltymas, mažėja sinapsių – funkcinių jungčių tarp smegenų ląstelių, neuronų, skaičius ir aktyvumas, aktyvuojasi neurouždegimui būdingi procesai, nyksta smegenų audinys, silpnėja ryšiai tarp atskirų smegenų sričių“, – akcentuoja neurologė.
Liga pasireiškia dėl progresuojančio galvos smegenų nykimo (atrofijos), prasidedančio smilkinių skilčių žievėje. „Pradeda nykti smegenų sritys, dėl ko ryškėja ne tik pažinimo funkcijų sutrikimas, bet pasikeičia elgsena, gali tapti apsunkintas rijimas, ar ištikti epilepsijos priepuoliai. Dažniausiai – palaipsniui mažėja kūno masė, galiausiai tampa apsunkintas ir judėjimas“, – pabrėžia G. Pšemeneckienė.
Pagrindiniai simptomai, kuriuos pabrėžia gydytoja – pažinimo funkcijų blogėjimas. „Tai kalba, dėmesys, erdviniai gebėjimai, orientavimasis erdvėje ir laike. Taip pat vykdomosios funkcijos: sprendimų priėmimas, planavimas, emocijų valdymas“, – paaiškina gydytoja.
Medikė pastebi, kad Alzheimerio liga pasižymi atminties pablogėjimu, sutrinka trumpalaikė atmintis. „Žmogus gerai prisimena, kas buvo seniai jaunystėje, prieš daugelį metų, ir tai gali smulkmeniškai papasakoti. Tačiau, kas buvo šiandien, vakar ar prieš tris dienas, jam labai sunku pasakyti“, – sako neurologė.
Demenciją atitolina pomėgis keliauti
Specialistė pabrėžia, kad Alzheimerio ligos riziką sumažinti padeda sveika gyvensena, jos principų laikytis būtina nuolat, pradėti reikia jau jaunystėje. „Svarbu subalansuota mityba, žalingų įpročių atsisakymas, kokybiškas miegas, ir aktyvus gyvenimo būdas – reguliarus fizinis aktyvumas, judėjimas bei kuo įvairesnis socialinis gyvenimas“, – pataria G. Pšemeneckienė.
Be to, ji skatina mokytis naujų dalykų, pavyzdžiui, kalbų ar groti muzikos instrumentu. „Kelionės galėtų būti laikoma viena iš demenciją atitolinančių veiklų, nes patiriame naujų įspūdžių, įsimename, planuojame, sprendžiame, orientuojamės naujoje erdvėje, paskirstome ir išlaikome dėmesį, bendraujame, taigi aktyvuojame visus pagrindinius kognityvinius procesus“, – akcentuoja medikė.
„Smegenyse pakitimai prasideda dešimtmečiu prieš klinikinius simptomus, tiesiog jie yra nepastebimi, niekaip kliniškai nepasireiškia“, – sako gydytoja. Šiuo metu yra ieškoma būdų, kaip tą procesą atpažinti labai anksti, kiek įmanoma sustabdyti ir išvengti ligos.
Anot G.Pšemeneckienės, iš pradžių liga gali būti nepastebima, tai atpažinti gali artimieji arba pats sergantysis. „Pakalbėjote su artimuoju telefonu, jis po penkių minučių vėl paskambina, lyg nebūtų buvę to pokalbio. Vis dažniau pamiršta užrakinti namų duris, palieka pirkinius parduotuvėje, vis dažniau užblokuoja banko kortelę“, – tvirtina medikė.
Gyvenimas po diagnozės
Pasak specialistės, kai namiškis suserga, neretai artimieji nerimauja, kad jų laukia toks pats likimas. „Alzheimerio ligos atvejai šeimoje yra susiję su didesne rizika susirgti šia liga, bet tai tikrai dar nereiškia, jeigu sirgo močiutė arba vienas iš tėvų, kad susirgs visi vaikai“, – nuramina neurologė.
Gydytojos teigimu, yra tam tikras rizikos genas, kurį žmogus gali paveldėti, tačiau dažniausiai ši liga atsiranda be priežasties. „Reikia stengtis sveikai gyventi, pasidomėti, paskaityti, nusiraminti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu, o nelaukti, kada susirgsiu“, – pataria G. Pšemeneckienė.
Šiais metais Alzheimerio ligos metai paskirti gyvenimui po diagnozės. Pasak gydytojos, didžiausi sunkumai iškyla tada, kai liga jau yra nustatyta, tai paveikia ne tik paciento, bet ir šalia gyvenančių žmonių gyvenimas.
„Fiziškai jie yra sveiki ir aktyvūs, tačiau pacientus labai reikia prižiūrėti ir tai keičia gyvenimo kokybę ne tik pacientams, bet ir artimiesiems“, – pastebi medikė. Ji teigia, kad psichologiškai yra labai sunku gyventi su tokiu žmogumi, tad pagalba turėtų būti visavertė, ne tik diagnozę išgirdusiam pacientui, bet ir šeimai.
