Kauno klinikų neurochirurgai pirmąkart Lietuvoje atliko ypač sudėtingą galvos smegenų operaciją – epilepsija sergančiai mergaitei atjungė visą dešinįjį pusrutulį.Rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Per dieną patirdavo apie 100 priepuolių
Nyki vegetacija nesikeliant iš patalo ir nuolatinė artimųjų priežiūra. Štai tokią ateitį medikai prognozavo mažajai Gustei, kuriai likimas lėmė dėl įgimtos genetinės patologijos susirgti ypač sunkia vaistams atsparia epilepsijos forma. Dešinysis smegenų pusrutulis tinkamai nesivystė dar tuomet, kai vaisius augo motinos įsčiose.
Mergaitės motinai raseiniškei Mildai Norkienei teko rinktis – ryžtis rizikingai operacijai ar stebėti, kaip jos vaikas nesivysto ir kankinasi, per dieną patirdamas apie 100 epilepsijos priepuolių.
„Blogiau būti nebegalėjo, todėl dėl operacijos apsisprendžiau iškart, kai tik medikai pasiūlė. Dabar labai džiaugiuosi jos rezultatais“, – „Lietuvos rytui“ sakė M.Norkienė.
Po operacijos sparčiai atsigaunančia, į normalų gyvenimą grįžtančia mažyle džiaugiasi ir ją gydantys Kauno klinikų medikai.
Beveik neišeidavo iš ligoninių
Pirmieji sunkios ligos požymiai pasireiškė, kai Gustei buvo vos trys mėnesiai. Jos tėvai pripažino iš pradžių nesupratę, jog vyksta epilepsijos priepuoliai, jie manė, kad dukrelę kankina pilvo spazmai.
Priepuoliai nesiliovė ir po kelių dienų, todėl moteris susisiekė su šeimos gydytoju. Įvertinęs mažylės būklę jis rekomendavo nedelsti – vykti į Kauno klinikas.
Negalavimų priežastis paaiškėjo tik atlikus visapusiškus galvos smegenų tyrimus. Jie parodė, kad mergaitė serga ypač sunkia epilepsijos forma, o vienas jos galvos smegenų pusrutulis visiškai neveikia.
„Medikams diagnozavus epilepsiją prasidėjo kitas mūsų gyvenimo etapas – beveik neišeidavome iš ligoninių“, – pripažino Gustės mama.
Gydymas vaistais padėties nepakeitė. Pirmąsias tris savaites buvo pastebimas nežymus pagerėjimas, bet netrukus epilepsijos priepuoliai vėl suintensyvėdavo. Tekdavo skirti vis naujus medikamentus, tačiau ir jie nebuvo veiksmingi.
Prisimindama kančių kupiną metą moteris pripažino – per dieną jos vaiką ištikdavo net iki 100 epilepsijos priepuolių. Dukters liga vertė iš esmės pakeisti gyvenimo būdą.
„Priepuoliai trukdavo 30–60 sekundžių. Kartais jie kartodavosi kas porą minučių. Vos dukrelė atsigaudavo, ją vėl ištikdavo priepuolis. Nuolatos varginamas vaikas sunkiai išsimiegodavo, tapo apatiškas“, – pasakojo Gustės mama.
Kadangi daugiausia laiko ji su dukrele leisdavo ligoninėje, priepuoliai įbaugindavo kitus palatos kaimynus. Būdavo, jog vaikas pamėldavo, reikėdavo dėti deguonies kaukę.
Ilgainiui motina tarsi susigyveno su sunkia dukrelės liga, tačiau jos vienos negalėdavo palikti nė minutei.
Negąsdino net kraupi statistika
Neurochirurgų pasiūlymą atlikti Gustei sudėtingą galvos smegenų operaciją M.Norkienė priėmė nedvejodama. Moters negąsdino bauginanti statistika – apie 12 procentų tokių operacijų baigiasi paciento mirtimi, galimos ir įvairios komplikacijos, netgi visiškas ar dalinis kūno paralyžius.
„Puikiai pamenu tą dieną, kai gydytojai man pasakė diagnozę. Klausiau – ar yra galimybė operuoti, tąkart medikai dar dvejojo. Operaciją pasiūlė kitai pacientei, bet ji nesutiko. Mane net baltas pavydas apėmė: kodėl mano dukrelei nesiūlo?“ – prisimena motina.
Nuolatos epilepsijos priepuolių kamuojama mažylė jau nereagavo į aplinką, nerodė jokių emocijų – tarsi gyveno savo pasaulyje.
Medikų prognozė, jog vaikas pasmerktas vegetuoti, buvo vienas veiksnių, paskatinusių raseiniškę ryžtis sudėtingai dukters galvos smegenų operacijai.
Apie planuojamą operaciją M.Norkienė su vyru neprasitarė net artimiesiems – jie nenorėjo, kad kas nors bandytų pakeisti jų sprendimą.
Mažylė po operacijos mokosi vaikščioti
Šešias valandas trukusios operacijos metu mergaitei buvo visiškai atjungtas ligos pažeistas dešinysis galvos smegenų pusrutulis. Pusė mergaitės kūno kurį laiką buvo paralyžiuota, bet netrukus nebeveikiančio pusrutulio veiklą ėmė perimti kairioji smegenų pusė.
„Iki operacijos Gustė buvo tarsi Miegančioji Gražuolė. Ji neverkdavo, nesijuokdavo. Kai rodydavau žaisliukus ar varnas už lango, Gustė nekreipdavo jokio dėmesio – jos akys buvo tarsi stiklinės. O dabar – visai kas kita, mano vaikas atgijo“, – neurochirurgų stebuklu džiaugėsi M.Norkienė.
Dvejų metų ir trijų mėnesių sulaukusi mažylė mokosi vaikščioti, tarti žodžius. Guviai artikuliuodama vien jai ir mamai suprantama kalba Gustė žaidžia, varto knygeles.
Mamą džiugina net mažylės kaprizai – iki šiol ji iš viso nerodė jokių emocijų. Kiekviena jų diena – tarsi naujas stebuklas. M.Norkienė sakė iš naujo susipažįstanti su vaiku, grąžintu į normalų gyvenimą.
„Jaučiuosi nepaprastai laiminga, Kauno klinikų neurochirurgai grąžino man vaiką. Dabar galime visi išsiruošti į kiek tolimesnę kelionę. Lankėmės Palangoje, mažylė pirmąkart pamatė jūrą, pačiupinėjo paplūdimio smėlį“, – džiaugėsi M.Norkienė.
Esminiai pokyčiai raseiniškei suteikė ir daugiau asmeninės laisvės. Prie vaiko lovos beveik dvejus metus buvusi prikaustyta moteris džiaugiasi galimybe net trumpam išeiti iš namų.
„Po operacijos Gustę jau galiu palikti vyrui ar močiutei. Iki tol net pas odontologą negalėjau nueiti, nes privalėjau visą laiką būti su vaiku“, – pasakojo jauna moteris.
Grėsė visiška vegetacija
Milda Endzinienė
Neurologijos klinikos profesorė
„Žibančios Gustės akys, jos smalsumas, atsiradęs noras pažinti pasaulį, kurio ji anksčiau neturėjo, mums teikia labai daug vilties. Vaikų, ypač mažų, smegenys labai plastiškos. Jos sugeba atkurti veiklą kur kas geriau nei suaugusiųjų.
Gustės patiriami epilepsijos priepuoliai nebuvo tokie, kaip dauguma įsivaizduoja. Jai kuriam laikui sutrikdavo sąmonė, imdavo mėlti veidukas. Nors šie priepuoliai nebuvo dideli, jie labai pakenkė ne tik neišsivysčiusiam pusrutuliui, bet ir sveikajam, slopindavo jo veiklą. Encefalopatija buvo labai ryški, vaikui grėsė visiška vegetacija.
Reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau: palikti viską taip, kaip yra, nes visi vaistų deriniai jau buvo išbandyti, ar rizikuoti ir daryti operaciją.
Dėl operacijos kurį laiką dvejojome – juk tokių operacijų Lietuvoje niekas nebuvo daręs. Nerimauti vertė ir galimos pasekmės, situacija, kai nežinai – labiau padėsi ar pakenksi. Niekada nežinai, kaip vėliau reaguos tėvai, ar nekaltins savęs dėl sprendimo operuoti vaiką.
Ši operacija buvo labai drastiška. Juk atjungta ne maža smegenų dalis, o visas pusrutulis, todėl mūsų atsakomybė buvo milžiniška. Jei tėvai būtų bent kiek abejoję, jos tikrai nebūtume darę.“
Sunkiausia buvo apsispręsti
Vytenis Pranas Deltuva
Neurochirurgijos klinikos profesorius
„Daugelis neurochirurgų, net ir mano mokytojai, iki šiol tik svajojo apie tokią operaciją, tačiau jai nesiryžo. Ši operacija, kurios metu atjungiamas vienas smegenų pusrutulis, o jo funkcijas pamažu turi perimti kitas, labai sudėtinga tiek techniniu, tiek ir moraliniu požiūriais. Ir gydytojai, ir pacientų artimieji žino, jog po tokių intervencijų pacientai kuriam laikui tampa neįgalūs.
Šiuolaikinėje neurochirurgijoje pacientų mirštamumas po operacijų siekia apie 2 procentus, o po tokių intervencijų mirties rizika kur kas didesnė – net 12 procentų. Taip pat egzistuoja ir daugybės kitų komplikacijų tikimybė.
Operacijai buvo ruoštasi ilgai. Epilepsijos chirurgijos srityje besispecializuojantys jauni ir perspektyvūs mūsų gydytojai Andrius Radžiūnas ir Mindaugas Urbonas buvo išvykę mokytis, susipažinti su pacientų atranka bei techninėmis galimybėmis.
Teko įveikti ir nemažą moralinį barjerą. Kiekvienam neurochirurgui skaudu stebėti, kaip kuriam laikui pacientas tampa neįgalus. Išsivysto rankos ir kojos paralyžius, žmogus nustoja kalbėti. Patikėkite – labai sunku tai stebėti tikintis, kad bus sulaukta pagerėjimo.
Dabar matome, kaip mažosios pacientės būklė gerėja, mergaitę kankinę epilepsijos priepuoliai visiškai išnyko. Atsitraukia ir po operacijos natūraliai atsiradęs paralyžius, kitas pusrutulis ima perimti pažeisto ir atjungto pusrutulio funkcijas. Ateityje pacientei galbūt reikės priežiūros, tačiau ji tikrai nebus našta savo tėvams ir visuomenei.“
