Sūnaus liga pakeitė ir motinos gyvenimą
Trenerio M.Paulausko auklėtinis dabar vėl valgo viską, netgi tuos maisto produktus, kurių negalėjo pusmetį įsidėti į burną. Rytais pabudus neliko nemalonaus kvapo burnoje, kuris susidarydavo dėl inkstų veiklos nepakankamumo.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose sausio 6-ąją atlikta operacija pakeitė ne tik Tomo, bet ir jo motinos Danguolės Butkienės (51 m.) gyvenimą.
Šakių bibliotekoje dirbanti moteris prieš šią operaciją galvojo tik apie viena – ar ji nėra pernelyg sena tapti donore, ar jos inkstas tiks Tomui.
Sūnaus liga Šakiuose gyvenančią moterį taip išvargino, kad ji vos nesusirgo depresija. O po inksto persodinimo operacijos atsirado jėgų ne tik Kaune įsikūrusiam T.Butkui, bet ir jo motinai.
„Operacija buvo sėkminga, tad ėmiau galvoti, kad viskas bus gerai, Tomui nereikės kankintis, taikyti dializės procedūrų. Jis vėl galės žaisti krepšinį“, – viltingai kalbėjo D.Butkienė.
Po operacijos moters organizmas greitai atsigavo, nors veikia tik vienas inkstas, o kitas prigijo sūnaus organizme.
D.Butkienė jaučia begalinį dėkingumą visiems, kurie parėmė ją ir jos sūnų. Sunkiausios akimirkos – jau praeityje.
Fiziškai beveik atsigavęs ir Tomas. Tik toje vietoje, kur operuota, liko randas.
Kauno Šilainių rajone gyvenantis krepšininkas juokavo, kad gydytojai jam vis dar taiko namų areštą. Kad organizmas neatmestų persodinto inksto, jam skiriami medikamentai.
Geriant šiuos vaistus mažėja organizmo atsparumas, todėl gali būti labai pavojingi peršalimo ligas ir gripą sukeliantys virusai. Kad jais neužsikrėstų, krepšininkas turi vengti minios, nesilankyti ten, kur susirenka daug sloguojančių ir kosinčių žmonių.
Liga užklupo netikėtai
Sportininką inkstų liga užklupo iš pasalų. Šakiuose gimęs vyras svajojo tapti krepšininku, todėl daug sportavo. Kai Tomui buvo trylika metų, tikrindami sveikatą medikai nustatė padidėjusį kraujospūdį, tačiau aiškino, kad nieko baisaus, esą bręstant kraujospūdis turi susireguliuoti.
Kai Šakiuose treneriu pradėjo dirbti vienas garsiausių praeityje Lietuvos krepšininkų olimpinis čempionas M.Paulauskas, Tomas pateko į jo suburtą komandą „Zanavykas“ ir nekreipė dėmesio į sveikatos sutrikimus.
„Būdavo ir tokių dienų, kai mano kraujospūdis pakildavo po intensyvesnės treniruotės. Išgerdavau pusę tabletės jį mažinančių vaistų, ir vėl viskas būdavo gerai“, – prisimena Tomas.
Net tada, kai vis dažniau skaudėdavo galvą, jis neieškojo medikų pagalbos manydamas, kad negalavimas savaime praeis.
Nerimą kėlė tik smarkiai pablogėjęs regėjimas. Pernai vasarą ilsėdamasis Šakiuose pas motiną vyras susikrimto, kad nebeįstengė perskaityti laikraščio.
Krepšininkas manė, kad kažkas nutiko akims, nes net iš penkių centimetrų atstumo nematydavo, kas parašyta.
Kai Tomas nuėjo pas akių ligų gydytoją, ji pasiūlė išrašyti receptą akiniams įsigyti. Bet patikrinus akių dugną paaiškėjo, kad paburkusios smegenys.
Tą dieną Tomo kraujospūdžio viršutinė riba siekė 220 mmHg, o apatinė – 180 mmHg.
Šakių gydytojai taip pat įtarė ūminį inkstų nepakankamumą ir ragino Tomą vykti į Kauno klinikas. Lydėdama sūnų į Kauną D.Butkienė nujautė, kad jo liga gali būti rimta.
Trylika metų slaugiusi insulto ištiktą savo motiną Danguolė suprato, kad sūnui nustatytas inkstų nepakankamumas nėra lengvai išgydomas. Motina sūnui prasitarė, kad jei reikės, sutiks paaukoti savo inkstą.
Net nesuabejojusi dovanojo inkstą
„Kai gydytojai ėmė diskutuoti apie tai, kad Tomui reikia persodinti inkstą, net nesuabejojusi pasiūliau savąjį. Netgi laukiau tos dienos, kai galėsiu gultis ant operacinės stalo“, – prisipažino donore tapusi D.Butkienė.
Kad galėtų nustatyti donoro ir recipiento suderinamumą, Kauno gydytojai ne vieną mėnesį juos tyrė. Pirmoji operacijos data buvo paskirta 2014-ųjų gruodžio 15-ąją. Bet tą dieną buvo Tomo tėvo mirties metinės, todėl operaciją buvo nutarta nukelti.
Operacijos laukimas prailgo ir Tomui. Krepšininkui prieš pusmetį buvo paaiškinta, kad gali tekti prijungti dirbtinį inksto aparatą arba daryti peritoninę dializę. Tačiau tokio gydymo neprireikė, nes gelbėjo dieta.
Varškė, košės, valgiai be druskos ir be cukraus, jokių vaisių, vengti maisto produktų, į kurių sudėtį įeina kalis, – tokia mityba vyrą gelbėjo net šešis mėnesius, bet jo savijauta vis prastėjo.
Labiausiai krepšininką kankino nežinia, todėl inksto persodinimo operacijos jis laukė kaip didžiausios šventės.
„Troškau aiškumo, kaip gyventi toliau. Pats nuėjau į operacinę, atsiguliau ir užmigau, buvau atsipalaidavęs, nes tikėjau, kad operacija mane išvaduos iš visų kančių“, – prisipažino T.Butkus.
Kai jaunas vyras pateko į nefrologų akiratį, buvo neįmanoma nustatyti tikrosios inkstų pažeidimo priežasties.
Nefrologijos skyriaus gydytoja docentė Inga Skarupskienė pasakojo, kad inkstai buvo maži, surandėję, o kraujo tyrimai rodė akivaizdų inkstų funkcijos nepakankamumą.
Taip galėjo atsitikti dėl išsivysčiusios pirminės inkstų ligos arba aukšto nevaldomo arterinio kraujospūdžio sukeltų pasekmių. Daug sportavusiam vyrui buvo sunku patikėti, kad gali prireikti pakaitinės inkstų terapijos.
D.Butkienės inkstas sūnui puikiai tiko, todėl buvo persodintas netgi nepradėjus dializės procedūrų.
Transplantaciją atliko urologų brigada: profesoriai Mindaugas Jievaltas ir Daimantas Milonas, gydytojai rezidentai Adomas Mačiulis, Povilas Aniulis ir Vilius Bosas.
Praėjus daugiau nei trims savaitėms po operacijos Tomas jaučiasi kaip antrą kartą gimęs.
Per 40 metų savo inkstą dovanojo 272 žmonės
Pernai sukako 40 metų, kai buvo atlikta pirmoji gyvo donoro inksto persodinimo operacija Lietuvoje. Per keturis dešimtmečius padarytos 272 operacijos, kai inkstą dovanojo gyvas donoras – laukiančio transplantacijos paciento motina, tėvas, brolis, sesuo, senelis, močiutė, vyras, žmona.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Urologijos klinikos vadovas profesorius M.Jievaltas teigė, kad tokių operacijų labai trūksta.
Kauno klinikose inksto persodinimo operacijos atliekamos nuo 2000-ųjų. Per 15 metų čia atlikta daugiau nei 300 operacijų. Persodinti inkstą iš gyvo donoro Kaune pradėta 2014 metais.
Kasmet donoro inksto šalyje laukia 270–300 pacientų, iš jų tik 60–70 pavyksta sulaukti tinkamo inksto. Tokia tendencija nesikeičia daugelį metų.
„Visuomenė turėtų kur kas labiau solidarizuotis. Kito kelio nėra, nes visos išsivysčiusios šalys skatina gyvo donoro inksto operacijas“, – sakė M.Jievaltas.
Paėmus inkstą iš mirusio žmogaus, kurio smegenys jau žuvusios, bet dar plaka širdis, gydymo rezultatai būna ne tokie geri. Kasmet vien Kauno klinikos paruošia 10–15 mirusių donorų inkstų.
Pagrindinės kliūtys, stabdančios inksto persodinimo operacijas, – mirusio paciento artimųjų nesutikimas, taip pat medicininės priežastys, kai mirusio žmogaus inkstas būna netinkamas.
Artimų žmonių inkstai turi didesnį suderinamumą nei svetimų. Kadangi vaikai pusę genetinės informacijos būna paveldėję iš savo motinos, o kitą pusę – iš tėvo, yra kur kas didesnė tikimybė, kad tėvo ar motinos inkstas vaikui tiks.
Iš gyvo donoro persodintas inkstas greičiau prigyja, jis ilgiau veikia, atlikus tokią operaciją būna kur kas didesnė tikimybė, kad pacientas gyvens, jam reikia mažiau vaistų, slopinančių organizmo atmetimo reakciją.
„Kai vyras sutinka aukoti savo žmonai inkstą, juridiškai tai vadinama transplantacija iš giminingo donoro, nors vyro ir žmonos biologinis suderinamumas nėra didelis“, – aiškino M.Jievaltas.
„Jei šeimoje kas nors būna pareiškęs valią po mirties tapti donoru, šeimos nariams kur kas lengviau apsispręsti“, – sakė M.Jievaltas.
