– Ar iš tiesų moterų nevaisingumas gerokai dažnesnė problema, nei vyrų nevaisingumas?
– Tai yra netiesa. Pasaulinė statistika byloja, kad nevaisingi gali būti tiek vyrai, tiek moterys. Remiantis šia statistika, moterų nevaisingumas siekia 30-40 procentų, vyrų nevaisingumas – 30 procentų, dar 20 procentų sudaro abiejų partnerių nevaisingumas, kai ir vyras, ir moteris turi kažkokių sveikatos problemų, ir dar apie 10 – 20 procentų atvejų yra neaiškios kilmės nevaisingumas, kuomet, atlikus tyrimus, nenustatoma jokia priežastis. Vertinant mūsų vaisingumo centro pastarųjų trejų metų duomenis, iš visų porų, kurios kreipėsi dėl nevaisingumo, 43 proc. atvejų negalėjimo susilaukti vaikų priežastis buvo vyro nevaisingumas.
– Ar tiesa, kad kontraceptikus vartojanti moteris sunkiau galės arba iš viso negalės pastoti ateityje?
– Tai yra vienas iš labiausiai paplitusių mitų, ir kas keisčiausia, populiarus ir medikų tarpe. Tačiau tai, kad hormoniniai kontraceptikai kenkia vaisingumui, tikrai nėra tiesa. Hormoninė kontracepcija neturi jokio blogo poveikio nei vaisingumui, nei būsimam nėštumui, nei būsimo kūdikio sveikatai. Šį mitą paneigia vien tas faktas, kad nors kontraceptikų vartojimas pastaruoju metu ženkliai sumažėjo, nevaisingumas kiekvienais metais nenumaldomai auga. Galima remtis ir moksliniais argumentais. Buvo atliktas ne vienas tyrimas, kurių metu buvo tirtos didelės moterų grupės ilgą laiką vartojusios įvairius kontraceptikus ir nevartojusios niekada. Abiejų grupių moterų laikas nuo planavimo pastoti iki pastojimo visiškai nesiskyrė.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra specifinė moterų grupė, turinti nevaisingumo problemą dėl hormoninių sutrikimų, tai yra policistiniu kiaušidžiu sindromu sergančios moterys. Šių moterų laikas po kontraceptikų vartojimo iki pastojimo yra žymiai trumpesnis nei tų moterų, kurios kontraceptikų nevartojo.
Hormoninė kontracepcija mažina ir kai kurių ligų, kurios dažnai sukelia nevaisingumą, pvz., endometriozės, negimdinio nėštumo, dubens uždegiminių ligų (net apie 30-50 proc.) riziką.
– Ar skirtingos vyro ir žmonos kraujo grupės gali būti nevaisingumo priežastimi?
– Tikrai ne. Nei skirtingos kraujo grupės, nei rezus antigenų buvimas ar nebuvimas įtakos vaisingumui neturi. Bet galime pasakyti, kad visos mūsų draugų, turinčių mėlyno kraujo, t.y. kilusių iš bajorų, šeimos yra daugiavaikės. Taigi, pajuokaujant galima spėti, kad mėlyno kraujo žmonės galbūt yra vaisingesni.
– Kalbama, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros turi neigiamą poveikį moters sveikatai. Ar tikrai taip yra?
– Tai vėlgi yra mitas, nes nei vartojami vaistai, nei apvaisinimo procedūros neturi ilgalaikio žalingo poveikio moterų sveikatai. Tačiau priežastis, sukėlusi nevaisingumą, gali būti susijusi su tam tikrų ligų rizika. Pavyzdžiui, moterys kurios yra nevaisingos dėl tam tikrų hormoninių sutrikimų, turi padidintą riziką sirgti kiaušidžių, gimdos gleivinės ar krūtų vėžiu. Tačiau, kaip minėjau, tai neturi nieko bendro nei su procedūra, nei su vaistais, kurie yra skirti gydyti nevaisingumo priežasčiai.
– Ar su pagalbiniu apvaisinimu pastoti gali bet kokio amžiau moterys?
– Tikrai ne. Žiniasklaida, nuolatos rašanti apie tai, kaip vaikų susilaukė 50-ties ar 60-ties metų moterys, labai prisideda prie neteisingos nuomonės formavimo. Reikia patikslinti, kad būdamos tokio amžiaus moterys kartais pagimdo po pagalbinio apvaisinimo procedūrų, tačiau apvaisinama yra ne jų, bet donorinė kiaušialąstė. Galimybės pagimdyti moteriai yra ženkliai platesnės amžiaus prasme, tačiau pastoti – gana siauros. Vaisingumas yra absoliučiai susijęs su moters amžiumi.
Tikimybė pastoti po pagalbinio apvaisinimo procedūrų moterims iki 35 metų amžiaus siekia iki 60 procentų. Po 35 metų vaisingumas stipriai krenta, ir pastojimo statistika blogėja. Moterims virš 40 metų pastojimo tikimybė jau tik apie 18 procentų, o vyresnėms nei 43 metų moterims – tik 3-5 procentai. Taigi, ilgai laukti tikrai nevertėtų. Kūdikį planuoti rekomenduojama iki 30-ties metų, nes tada pastoti yra didžiausios galimybės.
– Ar po pagalbinio apvaisinimo gimsta „kitokie“ vaikai?
– Visada sunku nuspėti, ko žmonės tikisi ir ką jie turi omenyje sakydami „kitokie“. Kitokie galbūt todėl, kad jie tikrai labai ilgai laukti, labai mylimi ir galbūt labiau lepinami.
Jei baiminamasi didesnės apsigimimų rizikos, tai jos tikrai nėra. Tiesa, po tam tikrų labai sudėtingų procedūrų, pavyzdžiui, intracitoplazminės spermatozoido injekcijos („ICSI“), esant labai žymiems vyro spermos pakitimams, smulkiųjų anomalijų ar tam tikrų organų sklaidos trūkumų gali būti 1-2 procentais daugiau. Daugiausia tai yra inkstų, šlapimo takų, lytinės sistemo organų ir širdies bei kraujagyslių pakitimai, bet tai, kaip minėjau, tėra mažosios anomalijos. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šios procedūros taikomos ne visai sveikiems žmonėms, turintiems tam tikrų sutrikimų.
– Ar nevaisingumas yra paveldimas?
– Dažnai galvojama, kad po pagalbinio apvaisinimo gimę vaikai irgi bus nevaisingi ir jiems reikės taikyti tas pačias procedūras. Realybė paneigia ir šį mitą. Nevaisingumas nėra paveldimas. Jei jūsų mama sunkiai pastojo, visiškai nereiškia, kad taip bus ir jums. Pavyzdžiui, pirmoji mergaitė gimusi po pagalbinio apvaisinimo, kuriai dabar yra 36-eri, pati sėkmingai pastojo ir pagimdė.
