Kauno klinikose daugiau nei pusmetį praleidęs V.Griškevičius sveiksta po sudėtingos operacijos – jam persodinti donoro plaučiai. Operacija pavyko puikiai, medikai grąžino Vytautui gyvenimo pilnatvę.
Nuo šiol jam nebereikės vaikščioti su specialia kauke ir deguonies balionu, kurie pastaruosius dvejus metus tapo neatskiriamais palydovais.
Turi įgimtą imunodeficitą
„Nuo vaikystės plaučiai buvo silpnoji mano organizmo vieta. Labai dažnai kosėdavau, susirgdavau plaučių uždegimu“, – pasakojo klinikų pacientas.
Kaunietis ilgai nežinojo, kad turi įgimtą imunodeficitą. Ši būklė diagnozuota tik 2007 metais, kai jis kreipėsi į Kauno klinikų medikus dėl nuolat pasikartojančių plaučių infekcijų.
Esant imunodeficitui sutrinka organizmo savigyna kovojant su įvairiomis bakterijomis, dėl to pažeidžiami bronchai, jie išsiplečia, prisipildo pūlingo sekreto, tad formuojasi vadinamosios bronchektazės.
Ligotas kaunietis neįtarė, kad dažnos kvėpavimo takų infekcijos gali virsti labai rimta komplikacija – kvėpavimo nepakankamumu, dėl kurio jo gyvenimas iš esmės pasikeis.
Lemtingas lūžis jo gyvenime įvyko 2012-ųjų antrojoje pusėje.
Neįgalumo grupę turintis vyras dirbdamas persišaldė, netrukus jam išsivystė plaučių uždegimas.
Nuo tada padėtis tik blogėjo. Plaučiai veikė vis silpniau, dėl paūmėjusios infekcijos vis dažniau reikėdavo skirti antibiotikų, organizmas buvo menkai aprūpinamas deguonimi.
Taip prasidėjo ne tik sunkių išbandymų metas, bet ir kova dėl gyvybės.
Iššūkis – net kelionė į parduotuvę
„Pastaruosius porą metų iki operacijos mano gyvenimas buvo košmariškas. Organizmui kenčiant deguonies trūkumą nuolat dusau.
Deguonies generatorius ir balionas su kauke tapo nuolatiniais mano palydovais“, – pasakojo V.Griškevičius.
Kaunietis beveik visą laiką praleisdavo namuose. Kelionė į parduotuvę, esančią vos už dviejų šimtų metrų, buvo itin rimtas iššūkis.
„Atrodė, jog šalia esanti parduotuvė nepasiekiama. Nueiti tuos du šimtus metrų ir grįžti atgal įstengdavau per valandą. Nužingsniuoju kelis metrus ir stoju pailsėti“, – sakė kaunietis.
Būklei vis blogėjant V.Griškevičius didžiąją laiko dalį praleisdavo namuose.
„Kad galėčiau laisviau vaikščioti po namus, turėjau dešimties metrų ilgio žarną, jungiančią mane su deguonį gaminančiu prietaisu.
Jis stovėjo kambario viduryje, o aš galėdavau nueiti į vonią nusiprausti“, – sunkią patirtį prisimena kaunietis.
Vienintele kauniečio pramoga buvo kelionė į lauką.
„Atsisėsdavau ant suoliuko, matydavau einančius, pramogaujančius žmones. Taip graudu būdavo – labai troškau gyventi normalų gyvenimą. Buvo įvairių minčių, tačiau viltis, kad viskas bus gerai, manęs nepaliko“, – prisimena V.Griškevičius.
Ypač rimtas iššūkis kauniečiui buvo vasaros karščiai. Juos plaučių persodinimo laukęs kaunietis prisimena kaip baisiausią košmarą, kai mažai gelbėdavo net balionai su deguonimi.
Bijojo operacijos
Ligai progresuojant V.Griškevičius neteko daug svorio. 187 centimetrų ūgio vyras per dvejus metus numetė net 20 kilogramų. Į Kauno klinikas jis pateko sverdamas 54 kilogramus.
V.Griškevičius prisimena, kai prieš metus Kauno klinikų profesoriai klausė, ką jis mano apie plaučių persodinimo operaciją.
„Pripažinsiu – buvo neramu. Tačiau kitos išeities neturėjau. Juk metams bėgant padėtis darėsi vis blogesnė.
Tikėjau, kad po šios operacijos blogiau tikrai nebus“, – prisimena V.Griškevičius.
Plaučių persodinimo operacijos vyras laukė pusmetį. Pernai spalio pradžioje V.Griškevičius sulaukė skambučio iš Kauno klinikų. Jam liepta kuo skubiau atvažiuoti – reikia pasiruošti plaučių persodinimo operacijai.
Kaunietis pateko į širdies chirurgo profesoriaus Rimanto Benečio vadovaujamos medikų komandos globą.
Delsti nebuvo galima nė akimirkos, atgabentus donoro plaučius reikėjo kuo skubiau persodinti.
4 valandą ryto ant operacinio stalo atsigulęs vyras atsibudo po vidurdienio. Iki šiol jis negali pamiršti pirmųjų išgyvenimų.
„Jausmas neįtikėtinas. Iš pradžių sunku buvo apsiprasti. Džiaugiausi, kad po tiek kančios metų galiu pats kvėpuoti“, – išgyvenimais dalijosi V.Griškevičius.
Prireikė laiko
Pacientas neslėpė, kad jam prireikė nemažai laiko, kol priprato prie krūtinėje alsuojančių kito žmogaus plaučių. Be to, jam reikėjo išmokti įvertinti savo jėgas, jomis pasitikėti.
„Pacientų su įgimtu imunodeficitu, kuriems atlikta plaučių persodinimo operacija, pasaulyje yra vienetai.
Tokia būklė yra labai sunki. Imunodeficitas išlieka ir persodinus plaučius.
Kad organizmas neatmestų svetimų persodintų plaučių, tenka nuolat taikyti gydymą vaistais, slopinančiais imuninę sistemą. Tokio paciento organizmas yra praradęs bet kokias gynybines jėgas prieš infekcijas“, – sakė Kauno klinikų Pulmonologijos ir imunologijos klinikos profesorius Kęstutis Malakauskas.
Po operacijos Kauno klinikose V.Griškevičiui teko praleisti pusmetį, kol pavyko stabilizuoti paciento būklę, įveikti plaučių infekcijas, išsivysčiusias po transplantacijos.
Medikai pripažįsta, jog per šį periodą būta visko, tačiau dabartinė paciento būklė rodo, kad jį drąsiai galima išleisti į reabilitaciją.
Pirmąją plaučių persodinimo operaciją Kauno klinikų medikai atliko 2007 metais.
Gydytojai džiaugiasi, kad pirmoji pacientė – Jurbarko rajone gyvenanti slaugytoja jaučiasi puikiai.
Kauno klinikos – vienintelė gydymo įstaiga ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, kur sėkmingai atliekamos tokios operacijos.
Pasak profesoriaus K.Malakausko, plaučių arba plaučių ir širdies persodinimo operacijų šiuo metu laukia 10 pacientų.
„Turime pakankamai patirties ir įgūdžių, visiems galėtume atlikti tokias operacijas, tačiau susiduriame su problema – trūksta donorų“, – sakė K.Malakauskas.
Taip ir nesulaukę plaučių persodinimo mirė 10 ligonių.
Ligoniai dažnai pasmerkiami baisioms kančioms
Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies centro vadovas, Kardiologijos instituto direktorius profesorius Rimantas Benetis paaiškino, kaip kenčia tokie žmonės.
„Įsivaizduokite žmogų, kuris neturi tinkamai funkcionuojančių plaučių ir nuolat dūsta. Jis gyvena nuolatinėse kančiose – tarsi ant kranto išmesta žuvis.
Mirtis dėl širdies sutrikimų– labai staigi ir neskausminga. Skilveliai suvirpėjo, žmogus užmigo ir neatsibudo.
O plaučių ligomis sergantys žmonės labai kankinasi. Iš pradžių dusulį sukelia bet koks didesnis fizinis krūvis. Vėliau dusimas juntamas nuolat, žmogus negali net miegoti, nes dūsta.
Tokiems ligoniams skiriama per mažai dėmesio. Širdies ligomis sergantiems žmonėms galime padėti – prijungti dirbtinę širdį, o plaučių ligomis sergantiems pacientams vienintelė išeitis – tik persodinti plaučius, kitaip jų laukia baisi mirtis.
Plaučių persodinimo operacija techniškai sudėtingesnė nei širdies. Taip pat sudėtingiau parinkti pacientui donorą.
Donorų trūkumas – pagrindinė problema, kodėl dar ne visiems ligoniams galime grąžinti visaverčio gyvenimo džiaugsmą.
Gaila, bet visuomenėje dar galioja daug mitų, žmonės vengia atiduoti mirusiojo organus kitų gyvybei gelbėti.
Šiuolaikiniai medicinos pasiekimai suteikia galimybę atgaivinti ką tik mirusio žmogaus plaučius ir juos persodinti. Metodikos, kaip tai padaryti, taikomos užsienio šalyse, ten stažavęsi mūsų medikai įgijo pakankamai patirties.
Tačiau mes negalime taikyti šių laimėjimų praktiškai, nes kol kas nėra įstatymo, leidžiančio mums tai daryti.
Kai tik politikai pritars neplakančios širdies donorystės modeliui, medicinos pasiekimus galėsime pritaikyti iš karto“, – dėstė profesorius.
