Vilnietės Joanos dukrytei prieš penkerius metus taip pat buvo atliktas vadinamasis „alergenų tyrimas“ – mat mažylei berdavo skruostus nuo tam tikrų maisto produktų. Kartu buvo nustatyta, kad organizmas reaguoja ir į tam tikrus aplinkos alergenus – didžiausi skaičiai buvo ties katėmis ir šunimis.
Šeimos numylėtinis Sniegius tuomet buvo jau aštuonerių metų. Nuo pat pradžių, vos tik gimė mažylė, katinas prie jos labai prisirišo, nuolat taikydavosi susirangyti šalia miegoti, vėliau kantriai kentė ne visada švelnius vaikiškus žaidimus. Tyrimą akimis permetusi gydytoja pasakė nuosprendį – katiną teks kam nors atiduoti. Neįmanoma? Tuomet gyvenkite taip, kad vaiko kontaktai su gyvūnu būtų maksimaliai apriboti.
Joanai buvo labai sunku priimti tą žinią. Juolab, kad alergiją katėms rodė tiktai kraujas – o jokių su kvėpavimo takais susijusių simptomų nepasireiškė, dar daugiau – mergytė apskritai beveik nesirgo peršalimo ligomis. Pasiskaičiusi internete ir kitokių nuomonių, teigiančių, kad aplinkos sterilumas kaip tik nepadeda kovoti su alergija, šeima apsisprendė: katinas liks, dukrytė bus atidžiai stebima – ar nepasirodo „išorinių“ alergijos požymių.
Šiuo metu Joanos dukrai – pusseptintų, Sniegius iki šiol yra geriausias mergytės draugas, kiekvieną naktį ateinantis pamurkti ant pagalvės ir išbaidyti iš tamsos lendančių naktinių baubų. Alergija maistui – jau išaugta, aplinkai – kol kas nepasireiškė, nepaisant kraujo tyrimo rodiklių. Kas tai – stebuklas, išimtis?
Specialistai tikina – veikiau taisyklė. Pasak jų, neretai žmonės supanikuoja net neįsitikinę, kad jų vaikas tikrai serga, o vien išgirdę apie kraujyje esančius antikūnus. Pastarųjų, pasirodo, turime kas penktas, tačiau tai toli gražu ne priežastis tarti katinui „sudie“. Nes antikūnų buvimas kraujyje visai nereiškia alergijos.
Gali ir nesusirgti
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pulmonologijos ir alergologijos centro docentė, gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Audra Blažienė tikina, jog žmonės neretai nesupranta, kur prasideda tikroji liga, o ko gydyti visai nereikia.
„Manęs neretai klausia, ką daryti, jeigu alergijos požymių nėra, bet kraujas rodo, jog yra gaminami antikūnai. Atsakau – nieko nereikia daryti. Žmonių, kurių organizmas gamina įvairius antikūnus, yra apie 20 proc. Tačiau ligos nėra. Jei jos nėra, tai ir gydyti nereikia“, – paaiškino gydytoja.
Taigi, vien kraujo tyrimai – dar ne priežastis pulti į paniką. Turi būti aiškūs ligos požymiai. Kraujo tyrimai tik parodo, prieš ką gaminami antikūnai, vadinami specifiniai imunoglobulinai E. Tačiau specialistai mano – jei jokių alergijos požymių nėra, tai atlikti tyrimus beprasmiška.
Antikūnai gali būti kraujyje visą gyvenimą, o žmogus vis tiek gali nesusirgti alergine liga. Vien jų gamybos žmogaus organizme medikai nevadina alergija.
„Alergija yra ligos pasireiškimas. Negalima vienareikšmiškai pasikliauti tokiais tyrimais, nors jie pastaruoju metu yra labai reklamuojami. Lakstyti ir darytis tyrimus nėra prasmės, jeigu nėra ligos. Dabar įvairiausius tyrimus eiti pasidaryti tapo populiaru, be to žmonės neretai užsiima savigyda.
Ar tikrai liga yra alerginė, kam žmogus yra įsijautrinęs, ar reikalingas gydymas ir koks jis turėtų būti, geriausia gali pasakyti gydytojas alergologas ir klinikinis imunologas. Būtent jis gali tiksliai atsakyti, ką kiekvienu konkrečiu atveju reikia daryti“, – tikino A.Blažienė.
Gydo simptomus
Medikai vienbalsiai tvirtina – nereikia imtis drastiškų priemonių, užtikrinti sterilią aplinką, jei neišryškėja jokie alergijos požymiai – sloga, akių niežėjimas, kosulys, dusulys, bėrimai.
„Alergiją gali įtarti pagal atsiradusius ligos simptomus, kurie būdingi tam tikroms alerginėms ligoms. Tuomet jau sprendžiama, kokie tyrimai yra reikalingi ligos diagnozei patvirtinti. Dažniausiai atliekami odos dūrio, odos lopo mėginiai. Jei pacientas vartoja vaistus ar yra sunkus ligos paūmėjimas – tiriamas kraujas dėl specifinių antikūnų prieš alergenus. Mes gydome ligonį, o ne tyrimų rezultatus.
Jei kraujo tyrimas rodo alergiją, tačiau simptomų nėra, gal nereikėtų pulti jos „gydyti“, – sakė Vaikų ligoninės, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų pulmonologijos ir alergologijos centro vadovė doc. Odilija Rudzevičienė.
Kita vertus, jei aukščiau minėti simptomai yra, reikėtų pabandyti bent laikinai atiduoti kam nors gyvūną ir pasižiūrėti, ar simptomai nyksta. Kartais net ir alergiški žmonės, kuriems pasireiškia simptomai, negali atsisakyti gyvūno, nes yra prie jo pernelyg prisirišę. Tada galima taikyti specifinę imunoterapiją – vieną iš alerginių ligų gydymo metodų.
Gali atsirasti vėliau
Pasitaiko atvejų, jog alergija išryškėja vyresniame amžiuje. Nors sirgti alerginėmis ligomis yra genetinis polinkis, bet daug reikšmės turi aplinkos veiksniai.
Būna atvejų, kuomet žmogus ilgą laiką gyveno turėdamas gyvūną, vėliau išvyko studijuoti ir sugrįžęs pasijuto alergiškas. Taip yra todėl, kad ilgą laiką jis gyveno aplinkoje, kurioje daug alergeno, organizmas gamino antikūnus, vėliau išvyko ten, kur jo nėra visiškai. Sugrįžus namo, patenkama vėl į aplinką, kurioje alergeno daug.
„Greičiausiai organizme antikūnų prisigaminę jau nemažai, todėl ir pasireiškia alerginė liga. Tai dažnas atvejis. Kai organizmas turi nuolatinį kontaktą, jo antikūnai nuolat yra gaminami, bet ir šalinami. Imuninė sistema susitvarko pati. Išvykus prarandamas įprotis „susitvarkyti“. Lieka dvi išeitys – arba nebekontaktuoti su gyvūnu, arba taikyti gydymą“, – paaiškino docentė A.Blažienė.
Padeda imunoterapija
Specialistai tikina – alergijos išgydyti vaistais šiuo metu negalima. Vaistai tik panaikina ar sumažina ligos simptomus. Jeigu alergiškas žmogus nenori atsisakyti gyvūno, kuriam išsivystė alergija, simptomams nuslopinti teks vartoti vaistus. Tačiau tai nėra gera išeitis, nes tik juos nutraukus vėl paūmės liga.
Taigi juos vartoti reikės praktiškai nuolatos. Ligą galima būtų išgydyti taikant specifinę imunoterapiją. Tai yra ilgas gydymas, trunkantis ne mažiau trejų metų. Po specifinės imunoterapijos kelerių metų gydymo kurso, alergijos simptomų gali visiškai nelikti arba jie taps nežymūs. Žmogus pradės toleruoti alergeną.
Jei nustatyta liga, pavyzdžiui, alerginė sloga, ir yra aiškus ryšys tarp ligos pasireiškimo požymių ir tam tikrų alergenų – yra teigiami alerginiai odos mėginiai ar randami antikūnai atliekant kraujo tyrimą, – tokiu atveju nustatoma alerginė liga ir jos priežastis.
„Jei tai gyvūnas, be abejo, kontakto su juo reikėtų vengti. Tiesa, jeigu žmonės nenori jo atsisakyti, galima gydytis taikant specifinę imunoterapiją. Sėkmingo gydymo atveju organizmas pripratinamas ir gyvūną galima laikyti. Deja, šimto procentų medicinoje nebūna, todėl ir garantijos niekas duoti negali.
Specifinė imunoterapija – tai lyg gydymas tuo, nuo ko susirgai. Tai toks gydymo metodas, kai į poodį suleidžiami ar po liežuviu lašinami alergenų ekstraktai palaipsniui didėjančiomis dozėmis. Tokiu būdu pasikeičia imuninės sistemos atsakas.
Jis pradeda gaminti kitus, apsauginius antikūnus, kurie nepriklauso imunoglobulinams E, taip pat pasikeičia kitos imuninės sistemos ląstelių funkcijos. Todėl imuninė sistema tarsi vėl sugrąžinama į normalią būseną. Tiesa, kiekvienu atveju tai individualus gydymas, parinktas specialisto. Prieš tai būtina tiksliai nustatyti kokiems alergenams organizmas yra jautrus,“ – teigė gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė A.Blažienė.
