Sveikai gyvena
„Net aplinkui insulto pakertami žmonės manęs neįtikino reguliariai gerti vaistų, kol vieną dieną jis neįvyko man. Kažkodėl tikėjau, kad manęs insultas niekada neištiks. Dabar galiu tokią savo nuostatą vadinti apsileidimu, nes visą gyvenimą buvau hipertonikas, o vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio tai gerdavau, tai negerdavau“, – pokalbį pradeda buvęs garsios politikės Kazimieros Prunskienės padėjėjas, dabar verslininkas Aleksandras Borovskis.
Švenčionėliuose gimęs, čia mokslus baigęs ir inžinieriaus specialybę įgijęs vyras daugelį metų dirbo vadovaujantį darbą, kurį laiką domėjosi politika ir joje dalyvavo. Šiuo metu vysto su sveikata susijusi verslą, yra įmonės „Sveika energija“ vadovas. Savo mieste jis žinomas kaip jėgos ir kultūrizmo sporto klubo „Ąžuolas“ steigėjas.
„Aš visą gyvenimą sportuoju: svarmenų kilnojimas, plaukiojimas, važinėjimas dviračiu. Propaguoju sveiką gyvenimo būdą, gaminu ant garų, nevalgau kepto, rūkyto, riebaus maisto. Aš stengiausi prisižiūrėti, kad atrodyčiau ir jausčiausi gerai“, – sako Aleksandras. Ir priduria, kad, deja, sveika gyvensena neapsaugojo jo nuo padidėjusio kraujospūdžio, virtusio hipertonija, o galiausiai, to sukelto insulto.
Išėminis insultas įvyksta galvos smegenyse susidarius ateroskleroziniam trombui, kuris sutrikdo kraujo pratekėjimą stambia kraujagysle. Kartais trombas į smegenis patenka su krauju iš širdies ar kitų stambių kraujagyslių. Kartais insultas įvyksta dėl visiško smulkių kraujagyslių užsikimšimo, o penktadaliu atveju jo priežasties taip ir lieka neišaiškintos.
Buvo priešinsultinės būklės
Prieš metus, praėjus vos pusei mėnesio po 50-ojo gimtadienio, vasario 8 dieną, šeštadienį, Aleksandras tvarkėsi namuose, nusprendė perstumdyti baldus. Po kurio laiko jis pasijuto prastai. „Vaistai nuo padidėjusio kraujospūdžio buvo pasibaigę, aplaidžiai pasižiūrėjau į jų pratęsimą, tad medikamentų neišgėriau. Pagulėjau karštoje vonioje, man lyg ir pagerėjo, išėjau iš vonios, atsiguliau ir mane ištiko insultas. Aš nepraradau sąmonės, viską prisimenu, bet negalėjau nieko kalbėti, buvo paralyžiuota dešinė kūno pusė.
Ačiū Dievui, kad aš buvau ne vienas namuose, su manimi buvo mano draugė, o mama gulėjo ligoninėje dėl padidėjusio kraujospūdžio. Keistas sutapimas, kad tądien ji mane aplankė, nors gyvena kitame mieste, už 160 km. Ji iškvietė greitąją, kuri atvažiavo po 7 minučių. Gavau raminančių, plečiančių, vaistų nuo aukšto kraujo spaudimo ir iš karto buvau nuvežtas į Vilnių“, – kalba Aleksandras Borovskis.
Iš tos dienos įvykių vyras labiausiai prisimena jausmą, kai patyręs insultą gulėjo lovoje ir norėjo pasakyti, kas jam yra, bet negalėjo. „Niekaip negalėjau suprasti, kodėl negaliu pasakyti. Jausmas neapsakomas. Manęs neklausė nei mano liežuvis, nei galva“, – prisimena Aleksandras. Per dvi savaites praleistas ligoninėje vyras turėjo laiko sąžiningai savęs paklausti, kodėl taip nutiko ir ar jis galėjo kažką pakeisti. „Aišku, insultas nutiko dėl per didelio kraujospūdžio, dėl to, kad nevartojau jį mažinančių vaistų. Klausiau savęs, kodėl negėriau vaistų. Nesinorėjo tikėti, kad man gali kažkas atsitikti. Nors prieš kokius 8 metus buvau išvežtas su labai dideliu spaudimu, kaip ir priešinsultinė būsena buvo. Numušdavo tą spaudimą ir aš išeidavau namo – nepasimokiau. Vaistus man reikėjo gerti kasdien, bet aš to nedariau“, – dar ir dabar jis apgailestauja dėl tokio savo elgesio.
Stengėsi susigrąžinti ką prarado
Aleksandras prisimena, kad ligoninėje pažvelgęs į veidrodį pamatė keistą vaizdą – dešinė jo veido pusė buvo lygi, nei vienos raukšlelės. Pusės kūno paralyžius neleido ilgai į ranką paimti šakutės, užminti ir atsiremti dešine koja.
Dėka draugės, kuri iškvietė greitąją ir visą parą budėjo prie jo lovos, Aleksandras jautėsi tvirčiau, jautė paramą. „Man pasisekė, kad labai greitai atvažiavo greitoji. Dėkingas jiems už tai. Manau, tai buvo lemiamas veiksnys, dėl kurio aš pradėjau jau po dviejų parų atsigauti. Vaikščiojau tik viena koja, atsispirdamas. Pradėjau kalbėti, bet labai nerišliai, buvo sunku suprasti, ką aš kalbu. Jau po dviejų savaičių aš pradėjau dirbti reabilitacijoje.
Norėjau susigrąžinti viską, ką iš manęs insultas buvo atėmęs: jėgą, ištvermę, dešinę kūno pusę, mano įprastą gyvenimą. Aš norėjau eiti, atsistatyti, tas noras ir tikėjimas man labai padėjo. Dirbau labai daug kartu su puikia gydytojų komanda: kineziterapeutu Tadu Margeliu, reabilitologe Vilmante Kraujaliene. Esu dėkingas Vilniaus Kairiūkščio gatvės Reabilitacijos centro gydytojams, jie ne mažiau nei aš džiaugėsi mažomis ir didelėmis mano pergalėmis. Jie dirba iš pašaukimo“, – prisimena vyras.
Per didelis kraujospūdis
Aleksandras padidintą kraujospūdį paveldėjo iš savo mamos, taip pat vyras turi dar vieną diagnozę – inkstų akmenligę, kuri prisideda prie didėjančio kraujospūdžio. Vyras puikiai suvokia, jog stresas, nervinė įtampa gerokai prisidėjo prie kylančio kraujospūdžio. Keli metai iki insulto Aleksandrui buvo nelengvi – skyrybos, 85-erių metų mamos slaugymas, tėvo mirtis, patirta avarija.
Jis svarsto, jog vadovaujantis darbas, nuolatinių sprendimų priėmimas, bendravimas su žmonėmis turbūt irgi kėlė tam tikrą įtampą ir prisidėjo prie nuolat aukšto ir nemažėjančio kraujospūdžio. Nors darbas su žmonėmis, organizacinė veikla vyrui labai patinka. Dabar, praėjus metams po insulto, Aleksandro kraujospūdis 130/140 ir 80/90. „Nors prieš tai aš nejausdavau, jei man būdavo net ir 180/120. Eidavau į salę treniruotis. Kai būdavo apie 200/130, jausdavau, kad jau kažkas ne taip – išgerdavau vaistų. O šiaip gyvenau su 160-180 kraujospūdžiu, jis buvo mano „norma“. Kai po ligoninės, reabilitacijos man sutvarkė kraujospūdį ir jis atitiko sveiko žmogaus normas, aš jaučiausi labai mieguistas“, – sako verslininkas.
Svetimi insultai neišgąsdino
Tądien, kai Kazimierą Prunskienę ištiko insultas (prieš 3 metus), ji šventė gimtadienį, Aleksandras jau pas politikę nedirbo, bet sveikino ją su gimtadieniu, linkėjo sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. „Sakoma, kad artimų žmonių ligos priverčia sunerimti dėl savosios sveikatos, tačiau Prunskienės insultas manęs neprivertė susimąstyti. Aš savo gyvenimo tempo nemažinau, matyt, laiku nesusivokiau, gal ir galėjau to išvengti“, – svarsto Aleksandras.
Vyras galvoja, kad koją pakišo įsitikinimas, jog visada būsi jaunas ir stiprus. „Taigi aš sportininkas, ir dar visai nesenas, tai kaip čia aš nuolat tuos vaistus vartosiu. Psichologiškai buvo sunku tokius įsitikinimus pakeisti. Tačiau tas psichologinis nusiteikimas atvedė mane prie insulto“, – sako verslininkas.
Aleksandras save vadina aktyviu žmogumi, kuriam patinka įvairi veikla, judėjimas. Jis juokiasi, kad sėdi ramiai tik kai klausosi mėgstamos muzikos. Verslininkas prisiminė, kad iki insulto neretai būdavo taip, jog dirbdavo negailėdamas savęs. „Dirbi nepakeldamas galvos, galėtum gi pasitraukti, išgerti vandens, arbatos – ne, varydavau iki paskutinės. Kas yra insultas? Manau, kad tai fizinis ir psichinis pervargimas, kai visiškai nualini savo organizmą“, – samprotauja Aleksandras. Ir visiems pataria kartais sumažinti tempą – paskaityti, paklausyti muzikos, žodžiu, sustoti savo kasdieniam bėgime.
Dėkingas medikams ir Dievui
Aleksandrą insultas išmokė ne tik lėtinti gyvenimo tempą, bet ir klausytis gydytojų rekomendacijų. Kasdien jis išgeria tris tabletes vaistų nuo padidėjusio kraujospūdžio, vartoja plečiančius kraujagysles medikamentus, geria acetilsalicilo rūgštį, kuri mažina trombų susidarymą, taip pat vartoja įvairius maisto papildus. Sportuojančiam ir sveikos mitybos rekomendacijų besilaikančiam vyrui patinka gerti natūralius vitaminus, jis jaučia teigiamą jų poveikį.
„Nesiskundžiu galvos skausmais, vėl sportuoju 4 kartus per savaitę. Keliuosi pusę šešių, pusę aštuonių jau esu sporto salėje. Sumažinau svorius, nes pamačiau, kad kai dirbi su dideliu svoriu ir per jėgą, įsitempia kūnas, kyla spaudimas. Todėl sumažinau svorius ir daugiau kartų juos iškeliu. Matau, kad yra mažesnis nuovargis, efektas mankštinimosi geresnis, ne taip įsitempia kūnas“, – vardija verslininkas.
Aleksandras sako, jog tokios patirtys labai pakeičia žmogų, požiūrį į save ir aplinkinius. Jis dėkingas daktarei J.Kuzmickienei ir a.a.prof.V.Budriui, buvusiems prie jo ligoninėje. Jis dėkingas dukroms, kurios gyvena užsienyje, bet su tėčiu bendravo internetu, draugei Violetai, pusseserėms, draugams Rimui Klipčiui ir Juliui Dautartui. Aleksandras dėkingas ir Dievui už suteiktą antrą gyvenimą.
„Galiu pasakyti, kad insultas išmokė mane džiaugtis kiekviena diena, prasiplėtė mano vertybių ratas. Daugybė žmonių man padėjo ir man norisi jiems padėti, tas nors stipresnis nei anksčiau. Ligoninėje mane kasdien aplankydavo 6-7 žmonės. Tai labai svarbu, nes jauti, kad esi reikalingas daugeliui, kad tu rūpi. Tas įkvepia kovoti už savo gyvenimą. Todėl ir kovoju kasdien – mankštindamasis, teisingai maitindamasis, laikydamasis visų gydytojų rekomendacijų ir vartodamas visus medikamentus, kuriuos man skiria“, – sako Aleksandras Borovskis.
