Dalyvauti vienoje restoranų tinklo „Nando’s“ įkūrėjo rengiamų humanitarinių misijų neseniai buvau pakviesta ir aš. Prieš išvykdama į Johanesburgą Pietų Afrikos Respublikoje, kur turėjo prasidėti kelionė į maliarijos apimtą zoną Pietų Mozambike, apie maliariją žinojau nedaug.
Planuodama ankstesnes keliones buvau skaičiusi, kad skiepai nuo maliarijos dar neišrasti, o vienintelis išsigelbėjimas keliautojams – ištisas savaites vartoti nepigiai kainuojančias tabletes, padedančias išvengti pavojingo uodo įkandimo pasekmių.
Tačiau niekuomet nesusimąsčiau – o ką daryti vietos žmonėms, su šia baisia problema priverstiems susidurti kasdien?
Prieš išvykstant į humanitarinę misiją iš vakaro mane pasiekė daili „Tchau Tchau Malaria“ užrašais išmarginta dėžutė, o joje – specialus kostiumas su išsiuvinėtu mano vardu ir su maliarija kovojančios organizacijos emblemomis.
Šių darbo drabužių reikės purškiant vietos žmonių namus nuo mirtį nešančių parazitų.
Rytą 16 žmonių grupė, pasidalinusi į keturis ekipažus, iš Johanesburgo patraukėme Mozambiko link.
Palaikydamos gražią iniciatyvą, „Nando’s“ pradėtą projektą finansiškai remia daugybė pasaulinių verslo kompanijų, o prie praktinių misijų niekuomet neatsisako prisidėti „Land Rover“ komanda: galingi visureigiai – patikimiausia transporto priemonė vykti pas žmones, gyvenančius atokiausiuose šalies kampeliuose, į kuriuos neveda joks išvažinėtas kelias.
Skurdūs namai
Po kelių valandų kelionės nuo Mozambiko sostinės Maputu pro sunkiai išvažiuojamus brūzgynus pasiekėme nedidelę gyvenvietę. Sausros išvargintuose laukuose tarsi lego detalės pažirę nykūs ūkiai: mažučių iš molio drėbtų statinių su skardinėmis durimis ir šiaudiniais stogais liežuvis neapsiverčia pavadinti namais.
Iš šakelių suręstos pastogės ant liaunų medinių kojų iškeltos kelis metrus virš žemės: čia žmonės saugo savo užaugintas daržoves ir maisto produktus, kad jų nepasiektų gyvatės ir kiti pavojingi gyviai.
Savo negausią mantą – kelis iš vytelių supintus čiužinius, plastikinius konteinerius vandeniui nešioti ir keletą metalinių indų – čia gyvenantys žmonės išnešė į lauką, taip paruošdami savo būstus viltingai misijai, žadančiai pakeisti jų gyvenimą.
Mūsų jau laukė keletas mozambikiečių, priklausančių „Tchau Tchau Malaria“ komandai: jauni vaikinai ir merginos, nešini sunkiais metaliniais cilindrais, pilnais nuodingų chemikalų, alinančioje kaitroje vilkėjo nuo galvos iki kojų sandarią uniformą, dėvėjo apsauginius šalmus, pirštines ir kaukes.
Nelengvas išbandymas
Sunkų gelbėtojų nuo maliarijos darbą išbandžiau ir aš. Užsikelti ant peties 15 kilogramų sveriantį nuodingo skysčio pilną metalinį bidoną ir su juo pasidarbuoti iškėlus rankas ne taip jau paprasta: praėjusiame amžiuje sukurtas įrenginys toli gražu neatitinka šiuolaikinių ergonominių standartų.
Lydima patyrusio komandos lyderio įėjau į skurdaus namelio vidų. Durys tokios siauros ir žemos, kad pro jas kartu su visa sunkia įranga teko įsisprausti gerokai susilenkus.
Namelio viduje tamsu ir tvanku. Ištiesusi ilgą metalinį strypą silpna srovele ėmiau purkšti iš bidono tirpalą.
Kad chemikalai išnaikintų molinio namo plyšiuose besislepiančius parazitus, nuodingo skysčio dulkės turi dengti patalpos sienas ir lubas tam tikru sluoksniu – ne per storu, bet ir ne per plonu.
Gerklę ėmė kutenti rūgštus purškalų skonis, o iš pakampių pradėjo lįsti delno dydžio tarakonai. Žmonės į išpurkštus namus galės įeiti tik po 6 valandų.
Pirma jie turės nuo žemės surinkti nugaišusius gyvius ir saugiai užkasti, kad juos sulesusios nenusinuodytų vištos ar jų prisiriję badaujantys šunys.
Veiksmingas būdas
Po pusmečio šių namelių šeimininkai vėl sulauks rusvus kostiumus vilkinčių ir sunkiais metaliniais indais nešinų purškėjų, mat chemikalai namelių sienose veiksmingi išlieka ne ilgiau nei 6 mėnesius.
Išpurškusi vieną namelį, purškimo estafetę perdaviau kitam humanitarinės misijos dalyviui.
Išėjusi į gryną orą negalėjau atsistebėti didžiausios pagarbos verta pasiaukojančią misiją atliekančia vietos komanda, kuri nešina sunkia purškimo įranga kasdien pėsčiomis pasiekia atokiausių Mozambiko kaimų trobeles.
Už dviejų JAV dolerių (1,75 euro) dienos atlyginimą jie rizikuoja savo sveikata purkšdami namus tų, kurie yra pasmerkti zyziančių parazitų terorui.
Kad ir koks archajiškas ir sunkus atrodytų namų purškimo metodas, kol kas jis pats veiksmingiausias ir vienintelis būdas efektyviai sumažinti mirčių nuo maliarijos skaičių.
Vilties suteikia tai, kad prie mūsų humanitarinės misijos šįkart prisidėjo ir savo rankomis atgyvenusią įrangą išbandė Brianas Steinhobelis, vienas garsiausių pasaulyje pramoninio dizaino specialistų iš Pietų Afrikos Respublikos.
Klientų iš Azijos, Europos ir Amerikos graibstomo dizainerio sukurtų objektų sąrašas ilgas ir įvairus: nuo golfo įrangos iki biuro kėdžių, nuo vonios maišytuvų iki įmantrių stiklo butelių prabangiems gėrimams ir net prekybos centrų vežimėlių. Galbūt jis sukurs ir modernesnę įrangą parazitams naikinti.
Užsikrėtusi kovos su maliarija entuziazmu, grįždama namo įsigyju ryškiais afrikietiškais raštais išmargintą pižamą. „Išgelbėk gyvybę, kol miegi“ – skelbia prasmingas užrašas ant dailiai supakuotos dėžutės. 10 JAV dolerių (8,89 euro), kurie bus pervesta į fondą „Vieningi prieš maliariją“, užteks trejus metus nuo mirties saugoti vieną motiną ir vaiką.
„Nando’s“ kolektyvo sukurta ir kovos su maliarija simboliu tapusi pižama yra ne vienos garsenybės miegamojo spintoje.
Tokią turi Amerikos prezidentas Barackas Obama, o pernai ją dovanų gavo ir Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius, kai kovos su maliarija entuziastas ir šios idėjos autorius litvakas R.Brozinas lankėsi Lietuvoje.
