Mat per keletą parų, skaičiuojant jas nuo to momento, kai sutrinka širdies ritmas, širdyje gali susidaryti krešulys, kuris gali sukelti insultą ar kažkurio organo infarktą. Laikas itin svarbus būtent dėl susidariusių krešulių, kurie gali pasiekti smegenis ir sukelti staigią mirtį ar sunkų neįgalumą.
Vadinasi, ypatingos reikšmės turi paties žmogaus suvokimas, kuo grėsmingas prieširdžių virpėjimas ir kaip sušvelninti jo simptomus. O tai reiškia – ne tik pagerinti gyvenimo kokybę, bet ir jį pratęsti.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikos širdies aritmijų sektoriaus vadovas prof. Aras Puodžiukynas tvirtina, jog insultui labai svarbios pirmosios keturios valandos, tačiau ne visuomet yra galimybių per jas atsirasti medikų priežiūroje.
Todėl, kaip teigia medikas, turime daryti viską, kad užbėgtume už akių insultui, t. y. laiku diagnozuotume prieširdžių virpėjimus ir juos kontroliuotume.
Ypatingas atidumas sau
Kuo gali pasibaigti neatidumas savo sveikatai ir organizmo skleidžiamiems signalams, Sigita suvokė tik atlikusi detalius tyrimus. Tai teko padaryti ligoninėje, kai moterį į ją atvežė greitosios pagalbos medikai. Sigita net negalėjusi pagalvoti, kad nejaukus jausmas krūtinėje, „netvarkinga“ širdies veikla, kai, rodos, ji tuoj išsiverš į išorę, gali baigtis insultu.
Ši moteris kaip niekas kitas supranta, kaip tai pavojinga, mat ji ne vienerius metus namuose slaugo neįgalų sutuoktinį, praeityje patyrusį insultą. Paklausta, kodėl būtent tąkart nenumojo ranka į smarkiai plakančią širdį, nepaprastai užimta moteris atsakė, jog sunerimti privertė būsena, kai nebegalėjo įkvėpti oro ir tiesiog ėmė dusti.
„Pamaniau, kad staiga prasidėjo astmos priepuolis, ir tikrai išsigandau, jog galiu tiesiog uždusti, – pasakojo Sigita. – Gerai, kad tuo metu kartu buvo dukra, kuri, ne juokais sunerimusi, iškvietė greitąją pagalbą.“
Užgulta kasdienių rūpesčių: prižiūrėdama visiškai nejudantį vyrą, dirbdama, tvarkydama namų ūkio reikalus, penkiasdešimtmetė moteris neturėjo laiko apsilankyti pas medikus. Nors kūnas siuntė vis grėsmingesnius signalus (Sigita jautė, kad jos kraujospūdis padidėjęs, vis dažniau sutrikdavo širdies ritmas, be to, širdis ilgokai savaime nenurimdavo, būdavo silpna, trūko jėgų), ji visa tai priskirdavo pervargimui, o pailsėti ir save pastiprinti tiesiog nebelikdavo laiko.
Šiandien Sigita džiaugiasi, jog Dievas laiku ją įspėjo pasirūpinti savimi. Atlaikiusi daugybę tyrimų, gydytojų apžiūrų, išbandžiusi įvairius medikamentus, moteris gali džiaugtis kasdienybės malonumais ir rūpintis mylimu žmogumi. O juk visai nedaug tereikėjo, kad ji pati būtų tapusi našta kitiems ar tiesiog staiga iškeliavusi ten, iš kur nebegrįžtama.
Prieširdžių virpėjimas. Kas tai?
Profesoriaus Aro Puodžiukyno žodžiais, negydomas prieširdžių virpėjimas – tai „nuolatinis vaikščiojimas su kovine granata kišenėje, nežinant kada ji gali sprogti“. Prieširdžių virpėjimas yra itin dažni ir neritmiški prieširdžių susitraukimai (400 –600 k/min), gana dažnai varginantys vyresnio amžiaus žmogų.
Tai – dažniausiai pasitaikantis širdies ritmo sutrikimas, kurį patiria apie 2 proc. pasaulio gyventojų. Kiekvienais metais iki 3 milijonų pacientų pakerta prieširdžių virpėjimo sukeliamas insultas.
Kas būdinga prieširdžių virpėjimui? Atsiradus prieširdžių virpėjimui, širdis staiga ima plakti neritmingai, chaotiškai, dažniausiai labai tankiai (140 k/min), pulsas tampa nereguliarus, žmogui darosi silpna, trūksta oro. O jei prie to dar prisideda padidėjęs kraujospūdis, kurį turintys asmenys dažnai to net neįtaria, delsdami ir nesikreipdami į gydytojus, galima tikėtis paties blogiausio.
Tuomet iki insulto – vos vienas žingsnis... A.Puodžiukynas įspėja, jog ne visuomet pasireiškia kažkurie iš šių požymių. Kai kada žmogus gali visiškai nejausti, kad sutriko širdies veikla ir tuomet insulto grėsmė būtų didžiulė. Žinant tautiečių abejingumą savo sveikatai, tikimybė laiku aptikti „tiksinčią granatą“ yra menka.
Ne veltui nuo 2012 metų Europos kardiologų draugijos rekomendacijose pabrėžiama, jog svarbu vyresniems nei 65 metai žmonėms sveikatos patikros metu įvertinti pulsą, o radus aritmiją, būtinai užrašyti EKG.
Jei žmogus ilgesnį laiką jaučia tam tikrą diskomfortą širdyje, reikėtų apsilankyti pas gydytoją, kuris nurodytų atlikti reikalingus tyrimus (prieširdžių virpėjimą parodo elektrokardiograma), o pagal juos nustatytų tikslią diagnozę bei paskirtų gydymą.
Kasdieninis medikamentų (antikoaguliantų – kraujo krešulio susidarymą stabdančių vaistų) vartojimas gali apsaugoti nuo netikėto insulto.
Dėl ko atsiranda prieširdžių virpėjimas, medikams gana sunku nustatyti. Kartais tai gali nulemti įgimtos širdies bėdos, o kitąkart tai paskatina praeityje ištikusio infarkto ar širdies vožtuvo, padidėjusio kraujospūdžio ar cukrinio diabeto problemos.
Kaip tvirtina medikai, svarbiausia nustačius šią diagnozę – kontroliuoti simptomus bei apsaugoti nuo tromboembolinių komplikacijų. Dviems trečdaliams potencialių pacientų insulto riziką gali sumažinti nuolat vartojami kraujo krešumą mažinantys vaistai. Ilgus dešimtmečius buvo skiriamas vitamino K antagonistas varfarinas, tačiau jis, kaip ir dauguma vaistų, turi nepageidaujamų savybių.
„Skiriant gydymą tenka vadovautis svarstyklių principu – „kas bus ir ko nebus“, – teigia gydytojas A. Puodžiukynas. – Tačiau vartojant naujosios kartos antikoaguliantus nepageidaujamos jų ypatybės yra žymiai mažesnės, net nereikia nuolat tikrinti kraujo krešumo rodiklių ir t. t.“.
Prieširdžių virpėjimas yra itin dažnas ir pavojingas sutrikimas, nes jis gali sukelti mirtinų komplikacijų. Tai net iki 5 kartų padidina insulto (o prieširdžių virpėjimo sukeltas insultas būna žymiai sunkesnės formos) grėsmę, todėl privalome atidžiau vertinti savo negalavimus ir paskubėti kreiptis į medikus.
Nors šis širdies veiklos sutrikimas įvardijamas kaip vyresnio amžiaus žmonių liga, statistiškai prognozuojama, kad vienam iš 4 žmonių nuo 40 metų amžiaus per likusį gyvenimo periodą teks patirti prieširdžių virpėjimą.
