Jau keturis mėnesius 68 metų Auksuolis Mačiulis yra prikaustytas prie lovos – vyrui paralyžiuota visa dešinė kūno pusė, gerai mato tik viena akimi, sunkiai kalba, dar sunkiau juda ir tai tik su specialia vaikštyne.
Trejais metais jaunesnė žmona R.Mačiulienė kruopščiai jį kasdien slaugo ir su ašaromis akyse sau kartoja, jog to galėjo ir nebūti.
Jai sunku susitaikyti su tokia vyro negalia – patirto insulto padariniais.
„Jis visą gyvenimą dirbo vairuotoju ir niekada nesiskundė dėl sveikatos, jo vienintelė liga buvo tik aukštas kraujospūdis“, – kalbėjo R.Mačiulienė.
Ukmergėje gaišo brangų laiką
Insultas A.Mačiuliui smogė ankstų birželio 27-osios rytą. Tą šeštadienį jis turėjo vežti į sąskrydį vienos partijos atstovus, tad atsikėlė apie 5 valandą ir pirmiausia nuėjo į tualetą.
„Kai Auksuolis išėjo iš tualeto, prieškambaryje išgirdau keistus garsus – jis pargriuvo ant batų dėžės. Išpuolusi iš miegamojo išvydau, kad jis jau pakilęs ir svirduliuoja. „Man akyse mirguliuoja, prastai matau“, – tepasakė man ir pasiekęs lovą vėl pargriuvo.
Aš jį šiaip taip pakėliau, paguldžiau į lovą ir išsikviečiau greitąją medicinos pagalbą, marčią.
Man buvo šokas, aš niekada gyvenime su tuo nesusidūriau“, – šluostydamasi ašaras prisiminė lemtingąjį rytą R.Mačiulienė.
Greitosios medikai A.Mačiulį nuvežė į Ukmergės ligoninės Priėmimo skyrių. Ten R.Mačiulienę apstulbino budinčio gydytojo elgesys.
„Mes jo laukėme kaip kokio angelo, o jis atėjo, net „labas rytas“ nepasakė ir pirmiausia pasuko ne prie ligonio, o prie lango. Išsilukšteno ir suvalgė saldainį, paskui dar kitą paėmė, atsigėrė neskubėdamas iš puodelio. Žodžiu, krapštėsi gal kokias penkias minutes, kol pagaliau priėjo prie mūsų ir paklausė: „Tai kas atsitiko?“ – nemalonų susidūrimą su gydytoju prisiminė ukmergiškė.
Apžiūrėjęs A.Mačiulį, minėtas gydytojas nusprendė išsikviesti neurologą. Tai vėl užtruko.
Atvykusi gydytoja Danutė Obelevičiūtė A.Mačiuliui diagnozavo insultą, nusiuntė atlikti kompiuterinę tomografiją ir paguldė gydyti į Neurologijos skyrių.
„Kai jau apie 9 valandą išvydau jį gulintį palatoje, pamaniau, kad miršta – šokčiojo kaip kokia žuvis, išmesta ant kranto, ranka tik pamosikavo, ir ji nukaro. Iš Reanimacijos skyriaus iškviesta gydytoja man tada pasakė: „Nekaltinkite manęs, aš tik prieš 10 minučių apie šį ligonį sužinojau ir atėjau, kaltinkite tą, kas iš Priėmimo jo neišvežė į Vilnių ar Kauną trombolizei atlikti“, – kalbėjo R.Mačiulienė.
Reikalaus žalos atlyginimo
R.Mačiulienė tada ir sužinojo, kad insulto pakirstam ligoniui labai svarbu ne vėliau kaip per keturias valandas atlikti trombolizę – susidariusį krešulį ištirpdyti vaistais.
„Suspėjus tai laiku padaryti, dažniausiai jokių padarinių nelieka. Mano vyrą iš namų tiesiai į Vilniaus ar Kauno ligoninę skubiai turėjo nuvežti jį pirmiausia apžiūrėję greitosios medikai. Kadangi jie tokį ligonį užvežė į vietos ligoninės Priėmimo skyrių, tai iš čia jį turėjo ten nugabenti nieko nelaukę – juk kiekviena minutė yra brangi.
Deja, D.Obelevičiūtė, užuot nedelsiant organizavusi pervežimą, gaišo laiką kamantinėdama mane pasakyti, kada gi viskas įvyko – ar mano vyras jau pabudo nesveikas, ar jam blogai pasidarė tualete. Aš juk nežinau, kartojau jai: sutikau jį tokį išėjusį iš tualeto. Gydytoja bandė kažkam kelis kartus prisiskambinti, tačiau nesėkmingai. Įdomu, ar ji būtų taip vaikščiojusi su telefonu rankoje, jei jos artimas žmogus gulėtų ištiktas insulto.
Kiek dabar žinau, nereikėjo jai niekam skambinti, o turėjo siųsti tokį ligonį tiesiai į Santariškių ar Kauno klinikų Priėmimo skyrių, kuris dirba ištisą parą.
Jei net ir per vėlai, kaip ji sakė, daryti trombolizę, vis tiek turėjo vežti. Juk pirkdamas loterijos bilietą irgi nežinai, bus jis laimingas ar ne, tačiau vis tiek perki“, – teigė pašnekovė.
Ji negailėjo gerų žodžių dviem ukmergiškėms gydytojoms – šeimos gydytojai Živilei Matelienei ir neurologei Loretai Pukienei, kurios iki šiol rūpinasi ir padeda A.Mačiuliui kovoti su liekamaisiais ligos reiškiniais.
„Jokių gerų prognozių kol kas niekas nesako, ko gero, jis taip ir nepasveiks visą likusį gyvenimą. Noriu perspėti kitus žmones, kad ištikus panašiai nelaimei, žinotų tai, ko tada nežinojau aš. Ypač jei tai nutiks Ukmergėje“, – sakė R.Mačiulienė.
Ji patikino, kad ketina rašyti skundus Ukmergės ligoninės administracijai, Sveikatos ministerijai bei reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo už vyrui sugadintą gyvenimą.
Gydytoja savo kaltės nejaučia
Gydytoja D.Obelevičiūtė, paklausta, ar jaučianti savo kaltę šioje istorijoje, patikino, kad, apžiūrėjusi A.Mačiulį ir įvertinusi padėtį, elgėsi pagal visas taisykles.
„Nė vienam ligoniui nesistengiu pakenkti. Viską aptarėme su to ligonio žmona ir marčia, daug kartų joms sakiau, kad yra galimybė vežti į kitą gydymo įstaigą, tačiau tam laikas jau buvo praleistas.
Juk kai tą ligonį aš apžiūrėjau Priėmimo skyriuje, jau buvo praėjusios beveik dvi valandos, kai jo artimieji pastebėjo, kad jam blogai. Pasak jo žmonos, jis atsikėlė iš lovos ir iškart blogai ėjo.
Trombolizei atlikti pacientas turi būti siunčiamas kuo anksčiau – nepraėjus 4 valandoms po insulto pradžios. Ne mažiau kaip valandą turi turėti pacientą priimsiančios trečiojo lygio ligoninės gydytojai, dar valandą reikia skirti kelionei, o kur dar siuntimo surašymas, greitosios iškvietimas.
To ligonio žmonos aš kelis kartus klausiau: jis sveikas ar jau susirgęs atsikėlė iš lovos? Ji tvirtino, kad atsikėlė nesveikas. Yra toks tarptautinis medikų susitarimas, kad, jei žmogus prabudo nesveikas, vadinasi, jog susirgo tada, kai paskutinį kartą buvo matytas sveikas, šiuo atveju – kai nuėjo miegoti.
Aš tąkart daugybę kartų nesėkmingai bandžiau prisiskambinti į Santariškių klinikas, norėjau pasikonsultuoti, kaip man šiuo atveju pasielgti. Į reanimaciją aš jo guldyti negalėjau, nes jis buvo sąmoningas, kalbėjo“, – sakė D.Obelevičiūtė.
Paklausta, kodėl nors dėl šventos ramybės ligonio nenugabeno į kitą gydymo įstaigą, gydytoja atsakė, jog tąsyk nežinojusi, kad po visko čia kils toks triukšmas – esą tuo metu ligonio artimieji jokių pretenzijų nereiškė.
„Be to, Kaunas ir Vilnius – ne guminiai. Ar žinote, kiek ten žmonių su insultais guli ir kiek ten mūsų išsiųstų pacientų buvo sugrąžina atgal dėl vietų stokos?
Pirmiausia insultas turi būti gydomas vietoje. Į kitą gydymo įstaigą insulto ištiktą žmogų galime išsiųsti tik tuomet, jei šis atitinka tam tikrus kriterijus – nėra nei per sunkus, nei per lengvas ligonis. O bene svarbiausias kriterijus yra laikas – viskas turi būti labai šviežia, neuždelstas laikas nuo insulto pradžios“, – teigė D.Obelevičiūtė.
----------
Dalius Jatužis, VU MF Neurologijos neurochirurgijos klinikos vedėjas profesorius, VUL Santariškių klinikos vyresnysis gydytojas neurologas, Lietuvos insulto asociacijos prezidentas:
„Neįsigilinęs į situacijos aplinkybes, jokiu būdu nesu linkęs ką nors kaltinti. Juolab kai kalbama apie tokį nelengvą uždavinį medikams – kaip greitai įvertinti paciento tinkamumą trombolizei. Iš patirties žinau, kaip būna nelengva priimti sprendimą konkrečioje situacijoje. Trombolizė, ypač kai taikoma nepamatuotai ir neįvertinus galimo kraujavimo rizikos, gali sukelti ir komplikacijų. Vienintelis pastebėjimas – įtariant ūminį insultą, pacientas turėtų kuo greičiau atsidurti insulto centre arba regioninėje ligoninėje – tokioje gydymo įstaigoje, kur gali būti taikomas specializuotas jo gydymas (sutrikusios kraujotakos atkūrimas). Ten, atlikus būtinus tyrimus, ir priimamas sprendimas.
Nemaža dalis insultų ištinka žmogui miegant, naktį. Žmogus įvykusio insulto simptomus pajunta tik atsibudęs, pavyzdžiui, keldamasis iš lovos. Tiksliai neapibrėžta insulto pradžia yra vienas iš neginčytinų netinkamumo trombolizei kriterijų, trombolizė gali būti taikoma tik per pirmąsias 4,5 valandos nuo aiškiai žinomos simptomų atsiradimo pradžios. Jei insultas įvyksta naktį, nežinomu laiku, ligos pradžia sutarta laikyti tą laiką, kai insultas dar tikrai nebuvo prasidėjęs – tai yra užmigimo laiką ar kai kas nors tą žmogų matė sveiką. Tokia nuostata yra sugalvota ne mūsų, tai priimta tarptautiniu susitarimu.
Kai insultas prasideda ne miego metu, labai svarbu žinoti ir prisiminti pirmuosius šios ligos požymius: staiga sutrikusi kalba, rega (vienpusis aklumas) ar akipločio „iškritimas“, taip pat staiga nusilpusi ranka, veido pusė ar visą kūno pusė. Šiuos dažniausius simptomus galima papildyti staigiu pusiausvyros, koordinacijos sutrikimu bei pirmąsyk staiga atsiradusiu labai stipriu galvos skausmu. Atsiradus bet kuriam iš paminėtųjų simptomų reikia kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą.
Per pirmąsias 4,5 valandos nuo simptomų atsiradimo, esant tinkamumo kriterijams, galima taikyti trombolizę (krešulio tirpinimas į veną lašinamais stipriais vaistais), o per pirmąsias 6 valandas – trombektomiją (trombo ištraukimas iš užkimštos stambios smegenų kraujagyslės per įvestą kateterį, mechaniniu būdu). Praėjus minėtoms valandoms, šie gydymo būdai netaikomi, nes tai jau nebeatneša naudos (smegenų išemijos zona jau būna negrįžtamai pažeista, nepadeda ir kraujagyslės atkimšimas), be to, didėja kraujavimo į pažeistas smegenis rizika.
Net ir taikant mano išvardytus metodus, kraujagyslės atsikemša toli gražu ne visada: taikant trombolizę – iki 30 proc., trombektomiją – dažniau, 50 – 80 proc. atvejų.
Sėkmingai ir laiku atkimšus blokuotą kraujagyslę, reikšmingai pagerėja insulto prognozė ir atsigavimo galimybės.
Be abejo, sumažinti insulto padarinius galima. Daugiausia reikšmės turi per pirmuosius metus po insulto taikomos atsigavimą skatinančios priemonės. Kiekvienu individualiu atveju prognozė priklauso nuo daugelio aplinkybių: insulto dydžio, kitų smegenis maitinančių kraujagyslių būklės, gretutinių ligų, amžiaus, insulto komplikacijų.“
