Gydytoja atsako į klausimus apie skausmą, sergant onkologinėmis ligomis.
– Koks yra ryšys tarp skausmo ir onkologinės ligos?
– Žmonės, sirgdami onkologinėmis ligomis gali jausti skausmą, tačiau ne visuomet – apie pusė sergančiųjų patiria skausmą. Jaučiamas skausmas gali būti įvairios kilmės ir dažnai net nesusijęs su pačia liga. Kiekvienas susirgęs, žinią apie onkologinį susirgimą, išgyvena labai individualiai. Susirgęs žmogus visų pirma pradeda galvoti apie tai, kaip reikės toliau gyventi, tęsti darbus, bendrauti su aplinkiniais ir į ką išsivystys susirgimas. Žinia apie onkologinę ligą daro labai didelę įtaką žmogaus psichologijai ir sukelia didelę baimę, kuri gali išsivystyti į psichosocialinį skausmą. Dažnai sergantis žmogus pradeda jausti skausmą dėl intensyvaus gydymo – procedūros ir dažni adatų dūriai išsekina sergantį ir sukelia skausmą. Skausmas taip pat gali būti ir tiesiogiai susijęs su liga – apie 80% žmonių, kuriems liga pasiekia 3 ar 4 stadijas, jaučia onkologinį skausmą.
– Ar reikia bijoti skausmo?
– Onkologine liga sergantis žmogus gali jausti įvairius skausmus, kuriuos taip pat gali jausti ir šiomis ligomis nesergantys žmonės. Svarbu yra suprasti, kokia yra skausmo kilmė ir stengtis į jį žiūrėti racionaliai. Nereikia baimintis trumpalaikio ar vidutinio stiprumo skausmo – jo kilmė gali būti nesusijusi su ligos eiga. Gydytojai visus susirgusius konsultuoja apie medikamentinius ir alternatyvius skausmo malšinimo bei ligos palengvinimo būdus. Žmogus, nejausdamas skausmo, gali gyventi pakankamai pilnavertišką ir komfortabilų gyvenimą – minimaliai jausdamas ligą, kuria serga. Tačiau dalis susirgusiųjų atsisako malšinti skausmą, norėdami patys nujausti ir suvokti ligos progresą. Dažniausiai, stiprėjantis skausmas reiškia ligos pablogėjimą, bet svarbu prisiminti, kad ignoruojantiems ir bandantiems kęsti skausmą žmonėms gali išsivystyti ilgalaikis skausmas, kurį reikėtų papildomai gydyti netgi ir pilnai pasveikus po onkologinės ligos.
– Koks požiūris į skausmą vyrauja Lietuvoje?
– Mes visi dažnai skausmo bijome labiau nei pačios mirties. Žmogus visuomet jaučia baimę skausmui, tačiau svarbu nepamiršti, kad skausmas beveik visais atvejais gali būti kontroliuojamas ir malšinamas. Šiuolaikinė medicina tiek medikamentų, tiek paliatyvios medicinos prasmėmis yra pakankamai pažangi, kad pažabotų skausmą ir pagerintų sergančiojo gyvenimo kokybę. Gydytojai onkologai susitikimų su sergančiais metu visuomet pasiteirauja, ar jie jaučia skausmą ir stengiasi pasiūlyti geriausią būda, kaip jį slopinti. Dauguma sergančiųjų sutinka su skausmo malšinimu, bet praktikoje pasitaiko ir atsisakančiųjų.
– Ar skiriasi žmonių požiūris į skausmą Lietuvoje ir Vakarų Europoje?
– Požiūris ir reakcija į skausmą didžiąja dalimi priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių:
1. Tautos – koks yra mūsų tautos santykis su skausmu; 2. Šeimos – kaip kiekvieno iš mūsų šeimos nariai toleruoja ar netoleruoja skausmo; 3. Individualus – kiekvienas žmogus turi savitą supratimą ir požiūrį į skausmą.
Lietuviai šiuo klausimu yra panašūs į vakarų europiečius ir į skausmą reaguoja taip pat. Tiek europiečiai, tiek Šiaurės Amerikos gyventojai yra itin jautrūs skausmui ir į skausmo atsiradimą reaguoja labai greitai. Tuo tarpu tolimųjų rytų šalių gyventojai yra linkę skausmą kęsti ilgiau.
Daugiau informacijos rasite www.kaiskauda.lt
