Dabar Giuseppe jau žino – didžiausi iššūkiai jo laukė ne kuriant net ir sunkiausius vaidmenis scenoje, o kai pats susidūrė su klastinga liga.
2007-aisiais jam buvo diagnozuotas tonzilių vėžys. Dainininkui tai prilygo tragedijai.
Tais pačiais metais jį operavo. „Man dar labai pasisekė, nes auglį, buvusį ties kaklu, tiesiog pašalino. Bet ištisus mėnesius, po to metus privalėjau gydytis, atkurti hormonų lygį. Iki šiol kasdien geriu tabletes.
Man tai padėjo suprasti, kad viskas gyvenime yra laikina ir kad tai, ką šiandien turime, rytoj gali dingti. Nėra nieko užtikrinto. Dabar man labai svarbu gyventi taip, lyg rytojus būtų paskutinė diena.“
Išsikapstęs iš ligos G.Filianoti į pasaulį ėmė žvelgti mažo vaiko akimis – tada jam viskas atrodo gražiau.
„Kai rytą pabundu, atmerkiu akis, aš įsivaizduoju, kad tai pirmas kartas, kai apskritai atsimerkiau.
Tai padeda įvertinti, ką gyvenime turiu, visus stebuklus. Ir geri, ir blogi dalykai yra naudingi, nes be blogųjų negalėtume įvertinti teigiamų įvykių.
Turėtume išmokti leisti gyvenimui tiesiog tekėti ir stengtis mažiau viską kontroliuoti, nes iš tiesų mes nesame tokie galingi“, – likimo pamokytas filosofavo dainininkas.
– Ar liga labai paveikė jūsų balsą?
– Taip, iškart pajutau, kad balsas tapo kitoks nei anksčiau. Man net reikėjo iš naujo mokytis dainavimo technikos, ją tarsi iš naujo atkurti. Reikėjo labai daug kantrybės, kad nepasiduočiau ir kovočiau, kovočiau.
Dabar dainuoju tarsi nauju balsu. Gydytojai sakė, kad daugiau niekada nedainuosiu, bet aš jiems pasakiau, kad galbūt jie teisūs, bet galiu teisus būti ir aš.
Taigi nusprendžiau pabandyti dar kartą ir galiausiai po kokių šešių mėnesių vėl pradėjau dainuoti.
– Gal kada nors pakvietėte jus gydžiusius medikus į savo pasirodymus?
– Man atrodo, kad jie žino, jog vėl dainuoju.
Bet man svarbiausia, jog kiekvienas mano įkvėpimas scenoje primena, kad aš nugalėjau, kad vis dar galiu dainuoti.
– Kas jums padėjo sunkių išbandymų metu?
– Su liga kovojau dėl šeimos ir neįsivaizduoju, kaip be jos palaikymo būčiau įveikęs vėžį. Aš esu vedęs, turiu sūnų Riccardo. Kai galiu, pasikviečiu jį keliauti kartu su manimi.
Tai dažniausiai būna vasarą, nes tada jam nereikia eiti į mokyklą.
Džiaugiuosi, kad Kalėdoms vyksiu į Kalabriją, kur ir gimiau, ten susitiksiu su giminėmis. Turėsiu vieną koncertą, jis vyks netoli namų.
– Ar Italijoje iš tiesų gimsta geriausi tenorai?
– Mes turime pranašumą, nes italų kalba yra tarsi sukurta įvairioms vokalinėms technikoms. Garsų sąskambiai, žodžiai labai muzikalūs.
Kai girdite italų kalbą, turėtumėte pastebėti, kokia ji melodinga. Dėl to itališkoje operoje nebūna muzikaliai keistų sąskambių, neparankių frazių. Ir, žinoma, itališka opera turi labai seną istoriją.
Tiesa, opera šiais laikais ir Italijoje praranda populiarumą. Tačiau praeityje ji buvo labai vertinama. Visi galėjo padainuoti operos kūrinių, o šiais laikais žmonės gali pakartoti tik popdainas.
Per radiją ir televiziją irgi girdime tik populiariąją muziką. Tačiau tai nėra tik Italijos problema, tai vyksta visose šalyse – juk muzika pasidarė verslu, o tai liūdina.
– Augote Pietų Italijoje, Kalabrijos regione. Kuo šis kraštas skiriasi nuo Šiaurės Italijos?
– Italijos pietūs garsėja mafija, tačiau tai nėra pagrindinis dalykas, pagal kurį galima apibūdinti visą regioną.
Taip, mafija tikrai yra, tai visi žino, bet ten taip pat gyvena labai geri žmonės ir puikūs specialistai, pavyzdžiui, gydytojai, kurie privalėjo išvykti iš regiono, nes ten negalėjo atskleisti savo gabumų.
Tokia pati problema yra ir Pietų Italijos muzikos pasaulyje – mes turime nuostabų muzikinį teatrą, bet jis uždarytas.
Neturime pinigų ten statyti operų. Bet tikrai galiu pasakyti, kad Italijos pietūs – labai graži vieta, kurioje sunku dirbti.
Italijos pietiečiai yra labai šilti, malonūs kitiems.
Ir labai apmaudu, kad valstybiniu lygiu Pietų Italija, regis, rūpinamasi mažiausiai.
– Ką ryškiausiai atsimenate iš studijų laikų?
– Planas A buvo tapti žurnalistu, planas B – rašytoju, nes aš mėgstu literatūrą.
Skaitau labai daug novelių, eilėraščių. Tuo pat metu ėmiau studijuoti ir muzikos konservatorijoje.
Kai tik ją baigiau, mano, kaip atlikėjo, karjera įsibėgėjo labai greitai, todėl atsisakiau ir plano A, ir plano B.
Tačiau dėl savo sprendimo niekada nesigailėjau, literatūra tebėra mano dalis.
Nors aš esu muzikantas, tačiau visus kūrinius, kuriuos atlieku, studijuoju ne tik muzikine, bet ir literatūrine prasme.
– Per karjerą jums teko dainuoti tokiuose teatruose, kurie yra kiekvieno solisto svajonė. Kaip jautėtės pakliuvęs į tokias legendines operos teatrų scenas kaip „La Scala“ Milane (Italija), „Metropolitan Opera“ Niujorke?
– Man erdvė, kurioje pasirodau, nėra svarbi. Dažnai didžiausios pasaulio operų salės pasiūlo puikias komandas, žinomiausius režisierius, solistus.
Kartu su jais turėtų atsirasti daug aspektų, kurie operą padarytų puikią. Tačiau taip būna ne visada.
Pastato aplinka nėra tokia svarbi. Kai esu scenoje ir įsijungia šviesos, aš tiesiog dainuoju. Nesvarbu, kur – „La Scala“ ar čia, Vilniuje, keičiasi tik emocija. Tuo metu galvoju ne apie salę, o apie kūrinį.
– Gruodžio pradžioje Vilniuje vos antrą kartą per šimtmetį Lietuvoje bus pristatyta vienintelė prancūzų kompozitoriaus Claude’o Debussy opera „Pelėjas ir Melisanda“. Kodėl ėmėtės Pelėjo vaidmens?
– Man ji siejasi su mano paties likimu.
Tai unikalus kūrinys, tarsi padalijantis operos istoriją iki „Pelėjo ir Melisandos“ ir po jos. Tarsi mano gyvenimas – iki vėžio ir po jo.
Tai labai sunki opera, muzika sudėtinga. Kai pirmą kartą mokiausi šį vaidmenį, užtrukau tris mėnesius ir vis tiek nieko neatsiminiau.
Vieną dieną paskaitęs, kitą nieko neatsimindavau, lyg kažkas viską ištrintų.
Sėdėdavau ir klausdavau savęs, kodėl taip yra.
Paskui mokiausi operos melodiją, skambindavau ją ir nieko neišeidavo – kitą dieną vėl nieko neatsimindavau.
Ir tada po trijų mėnesių viskas tarsi savaime įsiminė.
Panašiai aš kovojau su vėžiu. Po operacijos dar negalėjau pasidžiaugti, kad pasveikau, reikėjo laukti, kol ir vaistai suveikė.
