Jai skyrė chemiją lašelinėse – buvo sulašinta 6 vnt. lašelinių butelių. Po 3 dienų ji jau nebevaikščiojo, nebevalgė, visą laiką vėmė, netrukus neteko daugiau kaip pusės svorio, tapo gulinčiu ligoniu ir po 2 mėnesių mirė taip ir neatsigavusi. Po chemijos pritaikymo girdėjome nuomonę, kad esą tos lašelinės „sudegino“ kraujagysles.
Ar tai reiškia, kad netinkama chemija parinkta ar būdas ją suvartoti netinkamas? Kaip nustatoma kiek ir kaip bus vartojami cheminiai vaistai? Visa tai vyko 2015 metais“, – klausė Reda.
Atsako POLA valdybos narė, psichologė Laura Bratikaitė:
Laba diena,
medicininiai klausimai (ar tinkama chemija, kiek ir kaip chemoterapija bus taikoma ir pan.) yra „neįeinantys“ į onkopsichologo kompetencijos „rėmus“. Pakomentuoti situaciją gali šios srities specialistas – gydytojas chemoterapeutas.
Savo ruožtu, noriu jus užtikrinti, kad yra normalu, išgyvenant netektį (ypač kai tai taip neseniai įvyko), nuolat mintimis „grįžti į praeitį“, apgalvoti įvykius, savo ar kitų žmonių veiksmus ir, kad ir kaip keistai skambėtų – „ieškoti“ patvirtinimų tam, kad „nebuvo padaryta viskas, kas įmanoma“.
Tai jaučia didžioji dauguma savo artimuosius „išlydėjusių“ žmonių.
Žmogus pats pasirenka kuo jam tikėti. Pasirinkite ir Jūs: ar tikėti gydytoju, kuris prisiėmė atsakomybę už savo pacientės gydymą, ir, tikėtina, kad pritaikė geriausią toje situacijoje gydymo būdą, ar tikėti kitu žmogumi, kuris sukėlė abejones gydytojo sprendimu, galbūt net pats nebūdamas mediku? Prisiminkite, kad rasti sprendimus žmonėms sekasi sunkiau nei sukritikuoti jau priimtą sprendimą. Visi mes „gudrūs“ po fakto.
O labiausiai sau padėsite stengdamasi prisiminti, ką gero mamai padarėte paskutiniu jos gyvenimo periodu, kiek šilumos, dėmesio ir rūpesčio ji gavo iš savo dukters.
Yra sakoma, kad tėvų gyvenimai prasitęsia jų vaikuose. Tad gal verta žvilgsnį iš praeities pamažu kreipti į ateitį ir pasistengti gyventi taip, kad Jums būtų gera ir kad Jūsų mama galėtų už jus pasidžiaugti, kad ir kelintam „danguj“ ji bebūtų?
