Patiriamas skausmas atvėrė akis
Panevėžyje daugybę metų gyvenęs ir kūręs 55 metų A.Aleksandravičius pastaruoju metu – tikras kankinys.
Į Panevėžį jis atvežė savo retrospektyvinę parodą, bet tam jam prireikė baisiai didelių dvasios pastangų.
Būtent po parodos kalbėdamas su žurnaliste menininkas atsivėrė ir prašneko apie užgriuvusius sunkius išbandymus. Per juos A.Aleksandravičius suvokė ir eutanazijos reikšmę.
Anksčiau diskusijose apie eutanaziją A.Aleksandravičius labiau palaikė jai nepritariančiųjų pusę.
Po to, kai užklupo sveikatos problemos ir jis pajuto, koks žudantis gali būti dienų dienom besitęsiantis skausmas, mintis apie teisę išeiti iš gyvenimo anksčiau laiko menininkui nebeatrodo neleistina.
„Gal dar pasitarčiau su dvasininkais, bet iš principo pasisakau už teisę leisti žmogui nutraukti nepakeliamas kančias“, – sakė daugybę įspūdingų garsių žmonių portretų sukūręs fotomenininkas.
Medikai tik skėsčioja rankomis
Nuo vasaros pabaigos A.Aleksandravičių kamuoja pragariški skausmai.
Būna dienų, kai vyras negali pajudinti nei rankų, nei kojų. Be nuskausminamųjų vaistų dozės jis net neina iš namų.
Kol vaistai nepradeda veikti, fotografas negali atlikti net įprastų buities darbų, kartais jam sunku nulaikyti puodelį ar šaukštą, atsiriekti duonos. Jam įlipti į dušo kabiną reikia didelių pastangų, o sėdant į automobilį būna, kad koją tenka įkelti paėmus ją ranka.
Gausybė vizitų pas gydytojus ir įvairiausi tyrimai kol kas jokios tikslios diagnozės nesufleruoja. Medikai skėsčioja rankomis ir vieną po kito rašo stipriausių nuskausminamųjų pakuotes.
„Vieni sako, kad taip bus iki gyvenimo galo, kiti rašo siuntimus pas dar kokius nors specialistus, bet jau ketvirtas mėnuo, o taip ir nėra atsakymo, kas su manimi darosi“, – skundėsi pašnekovas.
Lūžių skausmas – smulkmė
Kad A.Aleksandravičių alina negalia, matyti ir iš jo išvaizdos. Visada tvirtas buvęs, o pastaruoju metu apie 120 kilogramų svėręs menininkas dabar gerokai sublogo. Svarstyklės rodo 23 kilogramais mažiau.
Dėl didelių analgetikų kiekių streikuoja virškinimo sistema, išgėręs nuskausminamųjų jis dažnai ima vemti krauju.
„Užburtas ratas: be nuskausminamųjų negaliu, o nuo jų kiti organai trinka“, – pasakojo A.Aleksandravičius.
Kad kuo mažiau dirgintų skrandį, A.Aleksandravičius iš esmės pakeitė mitybą, valgo tik termiškai ir mechaniškai tausojantį maistą, verdasi kruopų košes, daržoves troškina garuose ar vandenyje. Menininkas atsisakė ir kavos, anksčiau jos per dieną išgerdavo du litrus, o dabar nebegeria ir jokio jos poreikio nejaučia.
„Seniau, kai žmogus skųsdavosi, jog kažką skauda, pernelyg neužjausdavau, manydavau, kas čia tokio, paskaudės ir praeis. Taip kalbėjau, kol pats savo kailiu nebuvau patyręs tikro skausmo. Jaunystėje buvau sportininkas, žinau, kas yra sumušimai, lūžiai, žaizdos ir kitokios traumos. Anie pojūčiai ir tai, kas yra dabar, nė nelyginami“, – sakė A.Aleksandravičius.
Menininkas prisipažino, kad važiuodamas į savos parodos atidarymą susileido didelę dozę nuskausminamųjų. Skausmą malšinančiųjų pakuotė kišenėje dabar yra nuolatinis jo palydovas.
„Antraip prieš žiūrovus stovėčiau lyg medinis, net ranka mostelti nesugebėčiau“, – atvirai apie agresyviai puolančią kol kas nenustatytą ligą pasakojo fotomenininkas.
Bijojo, kad neišsimokės už pagalbą
Sveikatos problemos A.Aleksandravičiui prasidėjo vasaros pabaigoje. Tuo metu jis Lenkijoje fotografavo siužetus naujam fotoalbumui.
Fotografą surietė staiga užėjęs stiprus skausmas pilvo srityje. Teko kviesti greitąją pagalbą.
Lietuvis buvo nuvežtas į Balstogės (Bialystoko) miesto ligoninę.
Ūmaus apendicito diagnozė buvo iš karto atmesta.
Skausmas neslopo, tarsi gręžėsi gilyn. Medikai 4 valandas darė įvairius tyrimus, švietė rentgenu, atliko kompiuterinę diagnostiką, kol galiausiai aptiko akmenį tulžies pūslėje. Darinys buvo pajudėjęs ir užkimšęs latakus, todėl pacientas kentėjo didelius skausmus. Medikai paaiškino, kad reikia skubiai operuoti.
„Ėmiau sakyti, jog važiuosiu namo. Bijojau, kad kai ligoninė pateiks sąskaitą, net viską pardavęs nepajėgsiu išsimokėti“, – situaciją prisiminė A.Aleksandravičius.
Lenkai lietuvio neišleido, sakė, nebespėsiąs parvažiuoti.
Operacija praėjo sėkmingai, pacientui buvo pašalinta tulžies pūslė. Trečią parą A.Aleksandravičių išrašė namo.
Kadangi liga užklupo staiga, operacija buvo būtinoji pagalba, tad gydymo išlaidas apmokėjo ligonių kasos.
Vos neišoperavo klubo sąnario
„Parvažiavau namo į Vilnių, ir netrukus prasidėjo kitos bėdos. Iš pradžių „atėmė“ koją“, – apie dar didesnių negandų pradžią pasakojo A.Aleksandravičius.
Vyras pernelyg nesuko galvos, kad po operacijos nesijaučia pakankamai stiprus, manė, kad taip turi būti, tikėjosi, jog toks pooperacinis laikotarpis.
„Bet kai nebegalėjau paeiti, pakelti rankų, supratau, kad čia kažkas kita“, – sakė jis.
Tada prasidėjo ėjimų per gydytojus maratonas.
A.Aleksandravičių 4 kartus švietė rentgenu, darė du magnetinio rezonanso tyrimus, siuntė pas chirurgus ir kaulų specialistus.
Galėtų tikėtis gydymo
Vienu metu gydytojai nutarė, kad kojas „atėmė“ neva susidėvėjęs klubo sąnarys, ir rekomendavo operuotis.
„Paskui dar patyrinėjo ir nusprendė, kad čia stresinis dalykas, nervų ligos. Nusiuntė pas neurologą. Pragulėjau ligoninėje dvi savaites, nustatė, kad su nervais nieko bendra. Ištyrė skersai išilgai, tyrė ir dėl onkologinių ligų. Gerai nors tiek, kad sužinojau, jog jokiu vėžiu nesergu“, – žygius dėl ligos paieškų atpasakojo fotomenininkas.
A.Aleksandravičius mano, kad būtų bent kiek lengviau, jei žinotų, kokia liga puola. Tada galėtų tikėtis gydymo, o dabar vienintelė išeitis – nuskausminamieji.
„Numečiau svorio, cukrus susitvarkė, cholesterolis kaip jauno, tik negaliu paeiti. Surakinantį skausmą sunku su kuo nors palyginti. Šiek tiek panašu, kai gelia dantį, tik daug kartų stipriau. Jau sunku ir automobilio vairą nulaikyti, nors ir vaistų būnu išgėręs“, – bėdojosi menininkas.
