Šiuo metu ji dirba darželio auklėtoja, o kai susirgo kraujo vėžiu, jai buvo tik 19 metų.
Moteris dėkinga Vilniaus universiteto Santariškių klinikų medikams, taip pat šios ligoninės Kraujo centrui ir visiems geros valios žmonėms, aukojantiems kraujo.
Be donorų kraujo Aurėja nebūtų išgyvenusi, laukdama kaulų čiulpų persodinimo operacijos.
Kai moteris pateko į medikų rankas, jai nebuvo lengva.
„Atėjo gydytojas ir man pasakė griežtai: gydausi ir galbūt gyvenu arba nesigydau ir mirštu po kelių dienų“, – prisiminė pašnekovė.
Buvusi pacientė pasakojo, kad ją stebino medikų pasiaukojimas. Kraujo centro vedėja, gydytoja hematologė Lina Kryžauskaitė padėdavo Aurėjai neprarasti optimizmo ir įkvėpdavo pasitikėjimo savimi.
Aurėja ypač dėkinga Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro direktoriui profesoriui Laimonui Griškevičiui, skyrusiam eksperimentinę chemoterapiją.
Kai kur nors mieste susitinka Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyviosios chemoterapijos skyriaus vedėją gydytoją hematologą Igorį Trociuką, Aurėja visada su juo apsikeičia šiltais žodžiais.
Moters įsitikinimu, jei tokie gydytojai dirbtų visose ligoninėse nė vienas pacientas niekuo nesiskųstų. Kraujas nuolat atsinaujina
Aurėjai kaulų čiulpus padovanojo sesuo Viktorija. Tuo metu Lietuvoje tai buvo eksperimentinis gydymo metodas.
„Sunkiai sirgdama neturėjau teisės savęs gailėtis, verkšlenti, nes sutikau tiek daug gerų žmonių, kurie manęs gailėjosi ir dovanojo savo kraujo. Gyvenime man labai pasisekė“, – pasakojo A.Kalaimaitė.
Tai, kad sunkiai susirgęs žmogus nėra paliekamas likimo valiai, o sulaukia daugelio žmonių pagalbos, kraujo vėžį įveikusi moteris vadino brangiausia dovana.
„Kiekviename kraujo laše yra gyvybė, jei gali juo pasidalinti ir kam nors padėti, kodėl gi ne? Juk kraujas atsinaujina“, – sakė A.Kalaimaitė.
Sunkiausios buvo trys dienos
Ūminė mieloblastinė leukemija, kitaip – kraujo vėžys. Tokią diagnozę A.Kalaimaitė išgirdo 2009-ųjų gegužę.
2009 metų gruodžio 22-ąją jai buvo sulašinta dozė sesers Viktorijos kamieninių ląstelių, o po trijų dienų, sulaukus Kalėdų, paaiškėjo, kad dovanoti čiulpai prigijo – jie ėmė gaminti normalias, o ne vėžines kraujo ląsteles.
Tačiau laukti, kol prigis dovanoti čiulpai, buvo nežmoniškai sunku.
Trys dienos po transplantacijos buvo kupinos nerimo ir vilties – Aurėjos organizmas tuo metu neturėjo jokio imuniteto.
Merginą visą laiką pykino – tiek nuo vaistų, skirtų chemoterapijai, tiek nuo medikamentų, slopinančių imunitetą. Šie preparatai būtini, kad galėtų prigyti donoro kaulų čiulpai.
Tomis dienomis jaudulį sunkiai tvardė ir Aurėją slauganti sesuo Viktorija bei motina.
Medikų žvilgsnis nukrypo į seserį
Aurėja neslėpė, kad susirgus kraujo vėžiu, kartais vienintelė išeitis – kaulų čiulpų persodinimas.
Kaip rasti tinkamą donorą? O jeigu donorų registre užsiregistravęs žmogus apsigalvos? Atsisakys paaukoti dalį kaulų čiulpų?
Tik vienam iš penkių pacientų tinka jo giminaičių kaulų čiulpai. Kitiems keturiems gelbėtojo tenka ieškoti Lietuvos arba Pasauliniame negiminingų kaulų čiulpų donorų registre.
Pasitaiko, kad iš 14 milijonų šiuo metu pasaulyje registruotų negiminingų kaulų čiulpų donorų nė vienas netinka.
Aurėjai neteko nerimauti, ar laiku bus rastas tinkamas donoras. Vilniaus universiteto Santariškių klinikų medikų žvilgsnis nukrypo į ketveriais metais vyresnę seserį Viktoriją – donoro pirmiausia ir ieškoma tarp brolių ir seserų. Paaiškėjo, kad ji gali tapti sesers donore.
Į gyvenimą kabinosi iš visų jėgų
Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojai įspėjo Aurėjos artimuosius, kad viltis pasveikti – 30–40 procentų.
Prieš pradėdami taikyti intensyvią chemoterapiją, jie pasikvietė Aurėjos motiną į kabinetą pasikalbėti. Medikai buvo atviri – jei po pirmo kurso per 72 valandas duktė atsistos ant kojų, vadinasi, bus gerai.
Tuomet Aurėja apie tai nežinojo. Tik praėjus pusmečiui motina išdrįso prasitarti dukteriai apie pokalbį su medikais.
Aurėja iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą. Po pirmo chemoterapijos kurso ji netgi stebėjosi, kad nevemia, kai visi pacientai tik tuo ir skundžiasi.
Po ketvirto chemoterapijos kurso Aurėja nusifotografavo onkohematologinių pacientų bendrijos „Kraujas“ plakatui.
2010 metais beplaukė mergina šypsosi nuotraukoje, kuri akcijos „Būk geras“ metu puikavosi ant lauko reklamos stendų net penkiuose šalies miestuose.
Plakatai skelbė: „Leukemiją nugalėjome kartu“, nes ligonių likimas dažnai atsiduria ne tik gydytojų, bet ir donorų rankose.
Aurėja niekada nejautė apmaudo ar pykčio, kad susirgo. Niekada savęs neklausė, kodėl taip atsitiko būtent jai. Per visą gydymo laikotarpį nuo įtampos mergina pratrūko raudoti tik du kartus.
Mergina susigriebdavo, kad privalo džiaugtis, nes dar turi galimybę pakilti iš ligos patalo.
Liga jai suteikė ir vertingų pamokų. Aurėja suprato, kas yra tikri draugai, susipažino su likimo sesėmis, sutiko daug žmonių, kurie jai tapo pavyzdžiu, kaip įveikti nesėkmes.
Aurėjai nublanko smulkmenos, ji ėmė kur kas labiau mylėti save.
Vertinga patirtis – ir donorams
Merginos liga užgrūdino ir jos seserį Viktoriją, išmokė filosofiškai vertinti nesėkmes bei sunkumus.
Viktorija įsitikino, kad tapdamas kaulų čiulpų donoru žmogus nieko nepraranda, netgi priešingai – įgyja vertingos patirties. Ja jis praturtėja paaukojęs vos keletą valandų.
Santariškių klinikose mergina sugaišo tris su puse valandos, kol specialiu aparatu iš jos rankų venų buvo renkamos kamieninės ląstelės. Ši procedūra vadinama afereze.
Jau po valandos surinktos ląstelės buvo sulašintos jos seseriai.
„Tai visai nebaisi procedūra, bet jausmas, kad gali kažkam išgelbėti gyvybę – labai stiprus“, – patikino Viktorija.
