Vis dėlto akių liga nenutraukė vargonininko karjeros, kuri tęsiasi jau per 60 metų.
„Mano akys baigė savo kadenciją, šiek tiek atmintinai dar groju. Bet važinėti jau nėra ko. Tai vadinama geltonosios dėmės degeneracija. Nuolat blogėja viskas.
Apmaudu, aišku, tačiau tikrai nesikreipsiu į dangų su prašymu pratęsti galiojimo laiką“, – sakė L.Digrys, kuriam šią savaitę įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Daug talentingų atlikėjų išugdęs muzikas nesureikšmina jam skirtos premijos už Lietuvos vargonų mokyklos atgaivinimą ir plėtojimą.
L.Digrio iniciatyva ėmė gausti sovietmečiu suniokoti vargonai – nauji prabilo Vilniaus arkikatedroje, Filharmonijoje, tuometėje Mažojoje baroko salėje (Šv. Kryžiaus bažnyčia), Lietuvos muzikos akademijoje, Klaipėdos universiteto salėje, Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčioje.
Rasa Pangonytė knygoje „Allegro appassionato, arba Leopoldo Digrio gyvenimas ir nuotykiai“, kurią mėgsta pats profesorius, pripažino, kad jis ne veltui vadinamas žymiausiu šalies vargonininku, nes sugrąžinęs Lietuvai vargonų muzikos skambesį.
„L.Digrys yra visoks – pedantiškas, landus ir įkyrus, kai to reikia tikslui pasiekti, diktatoriškas, reiklus sau ir kitiems, tačiau puikų humoro jausmą turintis intelektualas ir jautrus vienišius, skaudžiai išgyvenantis bet kokią neteisybę.
Tačiau kad ir koks būtų L. Digrys, jo autoritetas, meistriškumas ir nuopelnai muzikai bei valstybei nepaneigiami“, – rašė R.Pangonytė.
Netgi neišgydoma akių liga neprivertė vargonininko nusivilti gyvenimu.
Jis nedaro didelės tragedijos, nors nežino, kaip sustabdyti regėjimo vagį. L.Digriui nustatyta vadinamoji geltonosios dėmės degeneracija, dėl kurios nyksta akies tinklainė. Vyras žino, kad šiuo metu medikai gali šią ligą tik pristabdyti.
„Tai – nepagydoma liga, ir nieko nepadarysi, turiu su tuo susitaikyti“, – kalbėjo filosofiškai nusiteikęs muzikas.
Talentingo pianisto ir vargonininko bėdos dėl akių prasidėjo gerokai anksčiau. Jis pradėjo nešioti akinius daugiau nei prieš 70 metų.
Jaunystėje vyras buvo trumparegis. Tai trukdydavo jam gyventi nebent tada, kai kur nors prapuldavo ar suduždavo akiniai.
L.Digrys nesiskundė savo likimu. Savo darboviete jis vadina Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčią, kur rengiami sakralinės muzikos koncertai.
Jo iniciatyva čia prieš ketvirtį amžiaus įsteigtas Religinės muzikos centras, kasmet surengiantis bažnyčioje apie 60 koncertų.
Muzikas nesibodi čia repetuoti ir koncertuoti. Šiemet balandį bus švenčiamas šio centro 25-asis gimtadienis.
Kasdien bent pusvalandį vargonininkas mankštinasi, atlieka įvairius jogos pratimus. Jis laikosi tam tikro režimo, kuris padeda jam išsaugoti darbingumą.
Vyras įsitikinęs, kad sveikatą jam padeda išsaugoti tai, kad nuo jaunystės yra lieknas, nors niekada nesiskundė apetitu.
L.Digrys prisipažino, kad būna nervingas tik tada, kai su kuo nors susipyksta, bet jau seniai neprisimena ant ko nors griežęs dantį.
Laimė, muzika jam niekada negalėtų tapti rutina.
„Įsivaizduokite, kad jūs mylite kokią nors panelę.
Kas jums kelia pasigėrėjimą ta panele? Plaukai, lūpos, nosis, suknelė? Jeigu tik tai, tada tai nieko verta. O jeigu kas nors yra gilesnio, tada žodžiais nenusakysite.
Jei meilę nusakysi žodžiais, tai tada bus pigu arba netiesa. Tas pats ir dėl meilės muzikai. Muzika yra kalba – proto, jausmo ir dar ko nors kito. Aukštesnio“, – dėstė savo požiūrį į muzikos atlikėjo pašaukimą profesorius.
Seniai išsiskyręs L.Digrys prisipažino, kad viskuo gali pasirūpinti pats, jam nereikia jokios globos.
Žmonėms, kurie skundžiasi, kad blogas gyvenimas, jis dažnai primena rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio žodžius: „Žmogus yra nelaimingas tiktai dėl to, kad jis nežino, koks yra laimingas.“
L.Digrys prisipažino: ši mintis – ir jo gyvenimo formulė.
Aklumą sukelianti liga atsėlina pamažu
Prarasti regėjimą dėl amžiaus nulemtos geltonosios dėmės degeneracijos Lietuvoje gresia keliasdešimčiai tūkstančių žmonių.
Aklumą sukelianti liga atsėlina pamažu. Silpnėjančio regėjimo ilgai nejuntama, pokyčiai būna neryškūs, todėl neskubama kreiptis pagalbos į gydytojus.
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų gydytojas medicinos mokslų daktaras Saulius Galgauskas (nuotr.) įspėjo, kad dalis pacientų net neįtaria, kad rimtai serga. Mat tinklainės pakitimai prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus pajunta regėjimo sutrikimus.
Tai, kad nyksta geltonoji dėmė, specialistas nustato ištyręs akių dugną pagal tam tikrus pigmentacijos, tinklainės audinio pokyčius arba naujų kraujagyslių atsiradimą.
Susirgęs šia liga žmogus dažnai būna priverstas atsisakyti aktyvaus gyvenimo būdo. Jis gali eidamas neįvertinti atstumo iki kliūties, jam keblu surinkti telefono numerį, nuspausti reikiamą mygtuką lifte, atsirakinti duris.
Dalį vaizdų jam gali užstoti akipločio centre atsiradusi tamsi dėmė, o tiesios linijos atrodyti kreivos ar sutrūkinėjusios. Toks regėjimo sutrikimas kelia pavojų prarasti pusiausvyrą, pargriūti ir susižeisti, patirti traumą.
Geltonosios dėmės nykimas – centrinės tinklainės dalies pažeidimas. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse ši liga – pagrindinė aklumo priežastis, ji lenkia glaukomą, diabetinę retinopatiją.
Ši liga nustatoma vis dažniau, nes žmonės vis ilgesnę gyvenimo dalį praleidžia dirbtinėje šviesoje. Tai – ir senstančios visuomenės požymis.
Geltonosios dėmės, nuo kurios priklauso centrinis regėjimas, ląstelės pradeda nykti dėl oksidacinio streso. Išsivysto lėtinis uždegimas, todėl ilgainiui ima silpnėti regėjimas.
Ligonis gali būti gydomas kraujagyslių vešėjimą slopinančiais vaistais. Leisti injekcijas į stiklakūnį reikėtų kuo anksčiau – nustačius pirmuosius požymius, kai po tinklaine ima formuotis nauji kraujagyslių dariniai.
Tokiu atveju regėjimo praradimas būna nedidelis, pavyzdžiui, žmogus nemato tik smulkiausių eilučių.
Gydymas sėkmingiausias, kol kraujagyslės nėra smarkiai išvešėjusios. Kraujagyslėms nykstant, susidaro jungiamojo audinio randas, trukdantis matyti.
Nerimą keliantys signalai
Geltonosios dėmės pažeidimą išduoda šie požymiai:
pablogėjęs centrinis matymas,
regėjimo lauke atsiradusi tamsi dėmė,
pakitusi vaizdų forma ir dydis,
atsiradusios kreivos ir trūkinėjančios linijos.
