Inkstų ligos – paveldėtos
Po trečiosios transplantacijos puikiai besijaučianti Lina kuria ateities planus ir neslepia esanti nepataisoma optimistė, nors likimas dėl silpnos sveikatos ne kartą ją buvo stipriai supurtęs.
Kai sveikata smarkiai pašlydavo, Linai tekdavo nutraukti mokslus, atsisakyti mėgstamos veiklos ar darbo, o paskui viską pradėti iš naujo. „Visą mano gyvenimą koreguoja sveikatos būklė, – šypteli mergina. – Bet net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip“.
Inkstų liga Linai buvo diagnozuota vaikystėje, todėl takus į ligoninę pramynė ne tik pati mergaitė, bet ir jos mama Natalija. Slaugydama dukrą, mama palatoje naktį įsitaisydavo ant grindų prie jos lovos. Kalbėdama apie mamą, Lina neslepia jai dėkingumo – ne tik už tai, kad slaugė, kai sunkiai sirgo, bet ir už tai, kad iš mamos mergina paveldėjo optimizmą. „Mama visada sakė ir sako, kad nevalia savęs gailėti“, – pasakoja Lina.
Išbandymų mamai Natalijai teko ne tik su dukra, iš viso patyrusia net 12 įvairiausių operacijų, ne tik nefrologinių. Vyresnysis Linos brolis taip pat gyvena po inksto transplantacijos, nuo pat vaikystės jį vargino sunkios inkstų ligos. Gydytojai įtaria, kad polinkį į inkstų ligas abu vaikai bus paveldėję iš savo tėčio.
Trečioji transplantacija – pernai vasarą
Kai Linai buvo 11 metų, jai buvo pradėtos hemodializės procedūros. Po dvejų metų varginančių procedūrų Linai buvo atlikta pirmoji inksto persodinimo operacija – tąkart savo inkstą jai sutiko padovanoti močiutė. Jos paaukotas inkstas anūkės organizme nespėjo prigyti – praėjus vos dviem valandoms po operacijos, dovanotą inkstą dėl komplikacijų teko pašalinti.
Po nesėkme pasibaigusios pirmosios transplantacijos Linai vėl teko grįžti prie dializės procedūrų – šįkart jos tęsėsi pusantrų metų. Penkiolikmetei Linai buvo persodintas mirusio donoro inkstas, su kuriuo ji gyveno keturiolika metų.
Deja, po 14 metų donoro inkstą organizmas vėl atmetė – teko grįžti prie dvejus metus trukusių dializės procedūrų. 2015 metų liepą jai buvo atlikta trečioji inkstų transplantacija – persodintas mirusio donoro inkstas.
Dializės procedūros keliaujant po Italiją
Kadangi merginai daugelį metų buvo atliekamos hemodializės procedūros, ji gali palyginti, kaip toli pažengė medicina: „Prisimenu, kai vaikystėje po dializių jausdavausi taip blogai, kad iš lovos pakilti negalėdavau. O kai prieš trečiąją transplantaciją buvau dializuojama, net pakeliavau po Italiją, nors dializių reikėjo jau ne tris, o keturis kartus per savaitę“.
Pasirodo, yra galimybė po Europos Sąjungos šalis keliaujantiems žmonėms „užsisakyti“ nemokamas dializės paslaugas – tereikia iš anksto su tos šalies dializės centrais dėl jų susitarti. Po Italiją su draugu nuomotu automobiliu keliaujančiai Linai dializės procedūros būdavo atliekamos vis kitame mieste.
„Kartą į vieną procedūrą susivėlinau atvykti, nes užtrukome kelyje. Dializės centro darbuotoja sunerimusi skambino ir pranešė, kad laukia atvykstant“, – prisimena Lina.
Kuria ateities planus
Savo gyvenimo pavyzdžiu Lina įrodė: kai labai nori, net ir sunkiai sirgdamas gali pasiekti savo tikslų. Ne tik pakeliauti, bet ir studijuoti, dirbti, turėti laisvalaikio pomėgių. Vilniaus edukologijos universitete Lina baigė Teatro edukologijos bakalaurą.
Paskui vienerius metus praleido Londone – ten išklausė specialius grimerio kursus. Po kurio laiko vėl grįžo į Edukologijos universitetą – įstojo į magistro studijas. Ir, kaip jai jau įprasta, gyvenimą vėl pakoregavo sušlubavusi sveikata – teko išeiti akademinių atostogų.
Laimei, dabar Lina vėl gali mokytis – šiuo metu ji rašo magistrinį darbą, kurio tema susijusi su darbu neįgaliųjų „Naujajame teatre“.
Magistriniame darbe Lina siekia atskleisti požiūrį į suaugusių neįgaliųjų vaidybos mokymo ir mokymosi kitoniškumą. Be to, norėtų dar labiau pasigilinti į makiažo paslaptis. Dėl sveikatos problemų Linai kažkada teko mesti ir vairavimo kursus – planuoja vėl į juos grįžti. Laisvalaikiu mergina laksto po parodas, kultūrinius renginius, ją ypač domina šiuolaikinis menas.
„Tikiu, kad turėsiu ir šeimą, ir vaikų, nes gydytoja užtikrino: jei ir ateityje mano tyrimai bus tokie geri, gimdyti galėsiu“, – optimistinius planus kuria Lina.
Mergina supranta: jei ne mirusių donorų artimieji, sutikę paaukoti organus transplantacijai, nei artimų, nei tolimų ateities planų jai, ko gero, nebūtų lemta kurti. Juk dializės procedūros, neslepia Lina, yra labai varginančios, ir žmogui, kuriam jos ilgą laiką būtinos, kokybiškai gyventi yra sunku.
„Todėl aš be galo dėkinga savo donorų artimiesiems už savo gyvenimą, labai užjaučiu juos dėl netekties. Pasistengsiu gyventi prasmingai ir įdomiai, kad nenuvilčiau donorų artimųjų“, – baigdama pokalbį, užtikrina Lina.
