Adelės laiškas (kalba netaisyta)
„Birželis pasaulyje minimas kaip nevaisingų porų mėnuo. Pasaulyje, bet ne Lietuvoje. Esame vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri nesugeba ir nenori pripažinti šitos problemos, nevaisingų porų (o tokių yra kas penkta pora) beviltiškumo ir skausmo, mokslo pažangos ir aplinkybės, kad gyvename seniai ne viduramžiuose.
Beveik 15 metų. Tiek laiko Lietuvos Respublikos Seimas nesugeba priimti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Gaila, kad nevaisingumo problema yra tokia skaudi, kad dažnai nedrįstama apie ją garsiai šnekėti. Geriau nutylima, kampe išsibliaunama, nusivaloma ašaras ir einama toliau. Ir tuo yra naudojamasi. Labai garsiai rėkiama – Lietuva nyksta, demografinė padėtis katastrofiškai blogėja. Bet to neužtenka, kad būtų priimtas šis įstatymas.
Esminis dalykas – embrionų šaldymas. Leisti ar ne? Bažnyčia kalba apie embriono teises. O gal geriau pakalbėkim apie nevaisingų porų teisę į mokslo pažangą ir šeimą? Kodėl visam pasauliui yra suprantama ir suvokiama, kad nevaisingumas yra liga ir ji turi būti gydoma. Bažnyčia ir konservatyvūs politikai atkerta – pagalbinis apvaisinimas nėra gydymas, tai yra būdas susilaukti vaikų, bet nevaisingumo neišgydo.
Atsiprašau, bet kai žmogus netenka kojos, jam pablogėja regėjimas ar iškrenta dantys, kojos protezas, akiniai ir dantų implantai irgi jo neišgydo, tačiau tai yra būdas žmogui užtikrinti kokybišką gyvenimą.
Tada toliau kalba – neturėti vaikų tai nėra tas pats kas nematyti ar nevaikščioti, tai nekenkia sveikatai. Gerbiamieji, o apie psichologinę sveikatą esat girdėję? Ak, atsiprašau, mes gi viduramžiuose, čia psichologinės sveikatos dar nebuvo. Yra ir daugiau argumentų – gi pilni vaikų namai vaikų.
Atleiskit, bet nuo kada vaikų namai yra nevaisingų porų rūpestis. Kas norit – prašom, eikit įsivaikinti. Priglausti vaiką iš vaikų namų yra nuostabu ir sveikintina, bet tai neturi ir negali būti daroma todėl, kad pora negali susilaukti vaikų. Noras turėti SAVO vaiką yra lygiai toks pat natūralus ir žmogiškas kaip noras matyti, vaikščioti, girdėti.
Toliau apie embrionų šaldymą. Gerbiamieji, kurie yra prieš šaldymą – esu visiškai tikra, kad nei Jūs, nei Jūsų vaikai nepatyrė kas yra nevaisingumas ir kas yra pagalbinis apvaisinimas. Kitu atveju jūs taip nešnekėtumėte. O aš patyriau. Linkiu niekada nesužinoti kas tai yra kiaušidžių stimuliacija, punkcija ir nesėkmingas pagalbinis apvaisinimas.
Gyvenime esu patyrusi 5 operacijas su narkozėmis. Esu sirgusi rimtomis ligomis, gulėjusi reanimacijoje. Ir tikrai galiu pasakyti – kiaušidžių stimuliacija ir savijauta po punkcijos fiziškai buvo baisiausia ką esu patyrusi. Ir man net nedarbingumas nepriklauso. Apie tai kas vyksta sužinojus, jog viskas veltui, nepavyko, net nekalbu. Turbūt tai buvo akimirka kai pirmą ir vienintelį kartą pagalvojau apie savižudybę.
Ir kas mane tada gelbėjo? Mintis apie tai, kad aš turiu vadinamas „snaigutes“, šaldytus embrionus. Kas reiškia, kad kitam kartui man nereikia tos baisios stimuliacijos, vaistų už kelis tūkstančius eurų, kiaušidžių punkcijos ir narkozės. Aš sutaupau ne tik kelis tūkstančius eurų, aš taupau savo nervus ir sveikatą, kurių man dar (duok, Dieve) prireiks vaikams užauginti. Ir nekalbėkit apie embrionų teises. Nutraukti nėštumą, kai vaisiui 11 savaičių, įstatymai leidžia, o užšaldyti embrioną tolygu nužudymui.
Visam pasaulyje normalu, Lietuvoje ne. Visas pasaulis yra moraliniam dugne? O tam dugne ne Lietuva, kuri trukdo žmogui naudotis mokslo pažanga, skęsta alkoholizmo ir narkomanijos liūne? Patikėkit, pagalbinis apvaisinimas nebus aktualus tiems, kurie rytą pradeda ir vakarą baigia su švirkštais ar buteliais rankose – kodėl nesuteikiama galimybė auginti vaikus tiems, kurie jų neatiduos į gyvybės langelį, nepaliks vaikų namuose ar, kaip darosi populiaru, nesumes į šulinius?
Ir aš kalbėdama apie pinigus aš kalbu ne tik apie save ir savo šeimą. Mes dirbsim kaip dirbom dienom naktim ir uždirbsim. Bet kiek yra porų, kurios neuždirbs. Vienos procedūros kaina yra apie 3000 Eur. O kiek jų reikės? Po procedūros esant šaldytiems embrionams kitos procedūros kaina sumažėja bent jau trigubai. Ir svarbiausia – tuomet nebereikia kiaušidžių stimuliacijos.
Mokslas atrado būdų padėti žmonėms, turintiems pačias sudėtingiausias vaisingumo problemas.
Išmoko iš milijonų deformuotų spermatozoidų surasti tą vienintelį sveiką ir juo apvaisinti kiaušialąstę. Išmoko net nesant spermatozoidų juos surasti ir išimti tiesiai iš sėklidžių. Išmoko nustatyti ar embrionas yra genetiškai sveikas ir taip išvengti apsigimimų (priminkim, kad nėštumą iki 22 savaičių galima nutraukti, jeigu yra medicininių indikacijų). Išmoko atskirti sveiką kiaušialąstę.
Išmoko užšaldyti embrioną, leisti pailsėti organizmui ir tada jį įsodinti. Išmoko vaistais reguliuoti hormonų lygį. Tačiau gyvename valstybėje, kurioje remiamasi viduramžių filosofija – kaip Dievas duos. O ką daryti, kai Lietuvą valdo tie, kuriems Dievas proto ir supratimo nedavė?
Juokingiausia, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros Lietuvoje atliekamos jau seniai. Lietuvoje oficialios statistikos, kiek vaikų jau yra gimę po pagalbinio apvaisinimo, nėra.
Išsivysčiusiose šalyje (Nyderlandai, Danija) padedant pagalbiniam apvaisinimui gimsta 10 proc. vaikų. Visa tai vyksta ir nei bažnyčia, nei konservatyvių pažiūrų politikai to nesustabdys. Bet įstatymo reikia tam, kad šios procedūros galėtų būti bent iš dalies finansuojamos valstybės. Nekalbu apie visišką finansavimą ir to nereikia. Bet bent kelias procedūras apmokėti.
Bent 60, 80 procentų. Bent vaistus. Kažką. Tada sako – yra baisesnių ligų, kurių gydymo valstybė neapmoka. Taip yra. Tačiau Pasaulio Sveikatos Organizacija yra nustačiusi – nevaisingumas yra liga. Europos Komisija ragina Lietuvą reglamentuoti pagalbinį apvaisinimą.
Keli metai iš eilės Lietuvos biudžete yra skiriami pinigai pagalbinio apvaisinimo apmokėjimui (beveik milijonas eurų). Kelis metus iš eilės jie kažkur dingsta, nes nesant įstatymo jų negalima naudoti. Mes net turim Santariškių klinikose atidarytą visiškai naują ir pačias pažangiausias procedūras galintį taikyti vaisingumo centrą, kuriame supirkta milijonus kainuojanti aparatūra stovi nenaudojama.
Lietuva niekur nepabėgs, šis įstatymas vis tiek bus priimtas. Tik labai gaila, kad tada kažkam jau bus vėlu, kad ta pati Lietuva iki to laiko susimokės baudas už įstatymo nepriėmimą, gal dar susimokės ir Europos Žmogaus Europos Teisių Teisme, kai tik kas nepatingės į jį kreiptis.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymą yra priėmusios net tokios katalikiškos šalys kaip Lenkija ar krikščionybės lopšys – Italija. Čia be tų absoliučiai visų kitų Europos Sąjungos šalių. Mes norim gyventi kaip Vakaruose, bet patys elgiamės kaip Afrikos genčių gyventojai.
Šį mėnesį, šiandien ir visada aš noriu, kad žmonės apie tai kalbėtų. Lietuvos bėda yra ne tik kyšius imantys politikai, vaikus prageriantys alkoholikai ir per didelis PVM. Labai gaila, kad gyvename šalyje, kurioje, kad būtum išgirstas, turi sukrėsti visuomenę.
O šalia kiekvieno Jūsų tikrai yra pora, kuri daro karjerą, taupo gyvenimo kelionei ar didesniam butui, kuri labai užtikrintai sako, kad vaikams dar ne laikas. Nes tiesos pasakyti dar nedrįsta. Ta pati, kuri vakarais tą karjerą aplaisto ašarom, kiekvieną nėščią moterį nulydi su nežmonišku skausmu viduje ir naktim meldžiasi, kad tas stebuklas įvyktų. Labai norėtųsi, kad tiek aplinkiniai, tiek valstybė, tokiom porom padėtų. Nes tikslas šventas – vaikai. Kurie ne tik sau, jie tai pačiai valstybei.“
