Daug diagnozių, o pasitvirtino blogiausia
„Net nežinau, kaip toji lemtingoji erkė man įsisiurbė. Manau, kad ją galėjau „pasigauti“ malkaudamas miške. Tačiau erkes visuomet pagaudavau ropojančias kūnu ar drabužiais. Net jokios žaizdelės nepastebėjau“, – prisiminė Julius.
Tris keturis mėnesius iki išvykimo į ligoninę vaikinui pasireiškė gripo simptomai. „Nesureikšminau to, bet po tų kelių mėnesių temperatūra vėl sukilo ir kur kas aukštesnė. Kilo iki 38 laipsnių, o ketvirtą dieną, kai suvokiau, kad tai, ko gero, ne gripas, – iki 40. Sėdau į automobilį ir išvykau į Trakus pas savo šeimos gydytoją“, – kalbėjo vaikinas.
Šeimos gydytojas iš pradžių taip pat įtarė gripą, nusiuntė neurologo konsultacijai, tuomet įtartas ir sinusitas. Deja, atlikti tyrimai neparodė nei pastarojo, nei plaučių uždegimo ar kokios kitos iki tol įtartos diagnozės.
Tuomet J.Jančiauskas buvo išsiųstas į Vilnių. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje jam atlikta stuburo punkcija, po kurios paaiškėjo, kad diagnozė – erkinis meningoencefalitas.
Turi antrą gimimo dieną
Bestebint vaikino būklę, trečią dieną gydymo įstaigoje jį ištiko epilepsijos priepuolis. „Šia liga niekuomet nesirgau. Tačiau dėl uždegimo, matyt, „smegenys“ perkaito. Tuomet man savaitei buvo dirbtinai sukelta koma ir tą laiką praleidau stebimas reanimacijoje“, – pasakojo Julius.
Viso to jis pats nepamena. Pasiskaitė ligos istoriją ir išklausinėjo pažįstamų.
2010 m. lapkričio 7 dieną, kai pabudo iš komos, jaunas vyras laiko savo antruoju gimtadieniu. Ant dešinės rankos šią svarbią datą byloja romėniškais skaitmenimis padaryta tatuiruotė.
Prognozės dėl tolimesnio Juliaus gyvenimo buvo itin liūdnos. Jo paties žodžiais, arba liks „daržovė“, arba dorosis su neįgalumu.
Buvo agresyvus
Laiką, kai pabudo iš komos, vaikinas taip pat ne itin daug prisimena. Užtat, pasak jo, turėtų prisiminti visas personalas.
„Keikiau seseles rusiškais keiksmažodžiais. Tris kartus bandžiau pabėgti. Seselės net rišo mane prie lovos. Aš tą raištį bandžiau nugraužti, kelis kartus šiaip ne taip išsilaisvinti pavyko. Kiek pamenu, tiesiog pats labai norėjau nueiti į tualetą. Nors man buvo pasakyta, kad įvestas kateteris, aš labai nusilpęs ir negaliu vaikščioti.
Iš tiesų, buvau labai nusilpęs. Iki ligos svėriau apie 83 kilogramus, o atsibudau vos 58 kilogramų... Tačiau noras eiti buvo stipresnis.
Draugas net pasakojo, kad prašiau paduoti defibriliatorių, nes norėjau elektra papurtyti seselę. Pats to nepamenu, bet galbūt tokį pyktį man sukėlė tas rišimas prie lovos“, – dabar jau su šypsena svarstė Julius.
Paskutinis bandymas pabėgti Juliui baigėsi peties išnirimu.
Paprastų veiksmų mokėsi iš naujo
Kalbos sutrikimai vaikinui pabudus iš komos buvo nežymūs. „Iš pradžių visiškai nekalbėjau. Gydytojai šnekino, bet aš tylėjau. Jie manė, kad dar nesiorientuoju aplinkoje. O aš galvoju, gal pasakyti ką neturėjau...“ – juokavo jis.
Mamos, tėčio, brolio, vaikinas pasakojo, iš karto neatpažinęs, o štai geriausio draugo vardą pasakė iš karto.
J.Jančiauskas teigė po komos labai norėjęs ir vis prašęs mėsos, tad artimieji jam nešdavo balandėlių. „Juos rijau kaip gandras: nekramčiau ir springau. Tad kramtyti turėjau mokytis iš naujo.
Kitas sutrikimas pasijuto dėl rankų judesių. Rankos buvo itin išsausėjusios, tad mama išspaudė iš tūtelės kremo ir liepė pasitepti. O aš kad ėmiau ploti, o tas kremas – visur taškytis. Įsivaizduojat, ji man net turėjo parodyti, kaip rankas kremu trinti“, – juokėsi Julius.
Dar viena linksma istorija nutiko su šokoladu. Pasak vaikino, po ligos jam šie drausti, tačiau taip norėjosi. „Prisiminiau, kad palatos spintelėje turiu draugų atnešto šokolado. Tuo laiku jau galėjau kiek pavaikščioti, tad apsimetęs, kad einu iki tualeto iš intensyvios terapijos palatos pasieniais nušlitiniavau ir pasičiupau tą šokoladą. Naktį sukimšau gulėdamas lovoje.
Ryte atėjusios seselės pirmas klausimas buvo: „Valgei šokoladą?“ Melavau, kad tikrai nevalgiau. Tada ji man parodė veidrodį. Pažvelgęs į save pamačiau, kaip komiškai mane „prigavo“. Visas mano veidas, net pagalvė buvo išterliota šokoladu“, – šypsojosi vaikinas.
Patarė skiepytis
Po ligos vaikinas pusmečiui gavo neįgalumo grupę su galimybe prasitęsti. J.Jančiauskui to pakako atsigauti. Vis dėlto jis suvokia, kad yra tikras laimės kūdikis, jog neliko gulėti patale.
Jaunuolis pripažino iki tol nesiskiepijęs, o persirgus to daryti jau nebereikia. Tačiau kitiems jis pataria kuo skubiau tai padaryti, nes ne visiems susidūrimas su lemtinga erke gali pasibaigti taip sėkmingai.
Laimės kūdikis
Infektologas, profesorius Alvydas Laiškonis teigė, kad tikėtina, jog Juliui įkando vadinamoji nimfa – nesubrendusi erkė. Jos nėra tipinės rudos spalvos, dažniausiai nepastebimos, be to, greitai įkandusios nukrenta.
„Dėl šios priežasties anksčiau visus karščiuojančiuosius tirdavome dėl encefalito.
Koma jaunuoliui buvo sukelta, kad smegenys nebūtų dirginamos. Meningoencefalito atveju, kai šalia dangalų pažeidimo simptomų nustatomi ir smegenų parenchimos pažeidimo (encefalito) požymiai, smegenys itin dirginamos, tad koma leidžia išlaikyti pusiausvyrą. Žmogui ligą tuomet žymiai lengviau iškęsti. Turintiems sąmonę pasireiškia nepakeliami galvos skausmai, pykinimas“, – pasakojo infektologas.
Pasak jo, trečdalis po erkinio encefalito lieka neįgalūs. Tad Julius – tikras laimės kūdikis. „Neįgalumas būna labai skirtingas. Gali pasireikšti suvokimo, miego sutrikimų. Savo praktikoje esu turėjęs ir paralyžiaus atvejų“, – prisiminė ilgametę patirtį turintis profesorius.
Kaip apsisaugoti nuo šios ligos? Patikimiausias būdas – skiepai. Ir jų naudą, pasak profesoriaus, suvokti turėtų visi.
