Tokius duomenis pateikė Nacionalinis vėžio institutas.
Apie skydliaukės vėžį kalbėjomės su šio instituto gydytoja radiologe, dr. (HP) Edita Mišeikyte Kaubriene.
– Ar iš tikrųjų sergamumas skydliaukės vėžiu Lietuvoje didėja?
– 1998 metais nustatyti 143 nauji skydliaukės vėžio atvejai Lietuvoje, o 2003 metais – jau 325, 2008-aisiais – 400 naujų šios piktybinės ligos atvejų.
Sergamumas skydliaukės vėžiu Lietuvoje didėjo atitinkamai po 4,6 proc. ir 7,1 proc. kasmet tarp vyrų ir moterų. Tokia statistika. Kitas dalykas, kas lėmė minėtus pokyčius.
– Daugelis Lietuvos gyventojų mano, kad skydliaukės vėžiui atsirasti daug įtakos turi prieš 30 metų – 1986-aisiais – įvykusi Černobylio atominės elektrinės avarija. Ar tai teisinga nuomonė?
– Lietuvoje kasmet atgyja diskusija apie galimai juntamą Černobylio avarijos įtaką mūsų šalies gyventojų sveikatai, šiuo atveju sergamumui skydliaukės vėžiu. Beje, jonizuojančioji radiacija yra žinomas papilinio skydliaukės vėžio rizikos veiksnys.
Atsakydama į šį klausimą norėčiau pasiremti autoritetinga Pasaulio sveikatos organizacijai priklausančio Tarptautinio vėžio tyrimų centro (IARC) Lione (Prancūzija) Radiacijos tyrimų grupės vadovo pavaduotojos epidemiologės dr. Aušrelės Kesminienės nuomone. Į jos mintis tikrai verta įsiklausyti.
„Mokslininkai, dirbantys radiacijos problemų srityje, tik dabar pradeda suprasti, kaip svarbu apie riziką tinkamai paaiškinti žmonėms, kurie nesuvokia radiacijos poveikio, – sakė mokslininkė. – Gyventojai nesupranta radiacijos ilgalaikio poveikio sveikatai rizikos pagrindinio principo – kuo mažesnė dozė, tuo mažesnė rizika.“
Lietuva yra grupėje tų Europos šalių, kur vidutinė sukaupta per 30 metų viso kūno apšvitos dėl Černobylio dozė neviršija 0,5 miliziverto (mSv). Palyginkime: vidutinė metinė efektinė apšvitos dozė, kurią gauna vidutinis Lietuvos gyventojas, yra lygi 2,63 mSv.
„2006 metais paskelbtame IARC straipsnyje apie vėžio pasekmes Europoje dėl Černobylio radiacijos teigiama, kad daugumoje Europos šalių, esančių už labiausiai užterštų Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos teritorijų ribų, faktiškai neįmanoma pasitelkus vėžio statistikos duomenis aptikti onkologinių ligų atvejų padaugėjimo, susijusio būtent su šia nedidele apšvitos doze“, – tvirtino A.Kesminienė.
Taigi reikia pagarsinti kitas sergamumo skydliaukės vėžiu didėjimo priežastis, iš kurių akivaizdžiausios medikams nėra paslaptis.
– Toks ir yra pagrindinis mūsų klausimas – kodėl Lietuvoje didėja sergamumas skydliaukės vėžiu?
– Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad skydliaukės vėžio atvejų padaugėjo ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje. Neabejojama, jog taip atsitiko dėl pagerėjusios diagnostikos.
Juk dauguma papilinio skydliaukės vėžio atvejų pasižymi lėta eiga ir mirštamumas nuo šios ligos nedidelis.
Ši piktybinė liga retai metastazuoja į kitus organus, dažniausiai išplinta tik į sritinius kaklo limfmazgius. Žmonės nugyvena visą gyvenimą ir net nežino, kad skydliaukėje turi piktybinį darinį.
Taigi galima teigti, jog ne sergamumas padidėjo, o dėl tobulesnės diagnostikos padaugėjo nustatytų ligos atvejų skaičius. Kitaip sakant, sergamumo padidėjimą lemia padidėjęs diagnostinis aktyvumas, šiuolaikinių diagnostikos metodų prieinamumas ir gerokai daugiau atliekamų ultragarso aparatu kontroliuojamų skydliaukės mazgų biopsijų.
Pateiksiu paprastą palyginimą – juk ir pradėjus vykdyti profilaktinę gyventojų tikrinimo dėl prostatos vėžio programą padidėjo sergamumas šios lokalizacijos vėžiu, o iš tikrųjų tiesiog buvo aptinkama daugiau naujų atvejų, kurie būtų buvę nediagnozuoti. Šis palyginimas puikiai paaiškina sergamumo skydliaukės vėžiu padidėjimo situaciją Lietuvoje.
Kita vertus, nereikia užmiršti, kad sergamumas visomis onkologinėmis ligomis didėja dėl daugelio priežasčių, tokių kaip ilgėjanti gyvenimo trukmė, visuomenės senėjimas, nesveikas gyvenimo ir maitinimosi būdas, kenksmingi įpročiai, paveldėjimas ir taip toliau.
– Taigi paaiškinkite, kas tai per liga? Kas ja serga ir kokio amžiaus? Kokie jos rizikos veiksniai? Kaip ji gydoma?
– Skydliaukės vėžys yra dažniausias žmogaus endokrininės sistemos piktybinis navikas.
Skydliaukės piktybiniais navikais moterys serga 2–3 kartus dažniau nei vyrai. Apie 74 procentus naujai diagnozuotų diferencijuoto skydliaukės vėžio atvejų Lietuvoje 1978–2003 metais buvo nustatyta moterims.
Atliktos didelės apimties epidemiologinės studijos rodo hormonų ir reprodukcinių veiksnių įtaką sergamumo skydliaukės vėžiu pokyčiams. Remiantis tyrimų duomenimis, nustatyta vidutinė rizika susirgti skydliaukės vėžiu moterims, kurios vartoja peroralinius kontraceptikus.
Taip pat nustatyta padidėjusi skydliaukės vėžio rizika moterims, vartojančioms estrogenų preparatus dėl ginekologinės patologijos, ir moterims, vartojančioms pakaitinę hormonų terapiją menopauzės metu.
Skydliaukės vėžys gydomas chirurginiu metodu. Jeigu nustatomas diferencijuotas skydliaukės vėžys, pooperaciniu laikotarpiu taikoma ir spindulinė terapija radioaktyviuoju jodu.
– Kaip pasireiškia skydliaukės vėžys? Į ką patys žmonės turėtų atkreipti dėmesį?
– Skydliaukės vėžys pasireiškia vienu ar keliais piktybiniais mazgais skydliaukėje, jie gali būti ir apčiuopiami, ir neapčiuopiami. Diagnozuojant skydliaukės vėžį svarbiausias yra tyrimas ultragarso aparatu.
Neapčiuopiamų skydliaukės mazgų atlikdami tyrimą ultragarso aparatu aptinkame iki 76 proc. Ir tik apie 5–7,7 procento visų skydliaukės mazgų yra piktybiniai.
Tačiau norėčiau pabrėžti, kad skydliaukės vėžys yra reta piktybinė liga ir sudaro tik 1,1 procento visų piktybinių navikų. Tai rodo, jog dauguma skydliaukės mazgų yra gerybiniai.
Gerybinių skydliaukės mazgų gali atsirasti dėl mazginės hiperplazijos, lėtinio autoimuninio tiroidito, paprastų ar hemoraginių cistų, folikulinės adenomos ir kitokių priežasčių.
Tokiais atvejais skydliaukės mazgai yra negydomi, nebent jie sukelia skydliaukės veiklos sutrikimų. Taip pat diagnozavus gerybinius mazgus neskiriamas papildomas jų ištyrimas – skydliaukės audinio paėmimas atliekant biopsiją.
Manoma, kad skydliaukės mazgų daugėja žmogui senstant. Skydliaukės mazgų randama net iki 50 procentų vyresnių nei 60 metų žmonių skydliaukėje.
Didžiausias sergamumas skydliaukės vėžiu Lietuvoje yra tarp 45–59 metų vyrų ir 45–69 metų moterų.
Dauguma pacientų, kuriems randama mazgų skydliaukėje, niekuo nesiskundžia arba išsako keletą simptomų, neturinčių aiškaus ryšio su skydliaukės liga.
– Ką jaučia žmogus, sergantis skydliaukės vėžiu?
– Tik mažiau nei 10 procentų pacientų, sergančių skydliaukės vėžiu, pasireiškia šios piktybinės ligos simptomai – rijimo sutrikimai, balso užkimimas, pasunkėjęs kvėpavimas ir kiti.
Tad didžioji dalis skydliaukės vėžio atvejų yra asimptominė liga ir diagnozuojama atsitiktinai – profilaktinių tyrimų metu, tiriant pacientą dėl kitų ligų.
Skydliaukės vėžys vystosi, auga labai lėtai – daugiau negu dešimtmetį. Todėl žmogus ilgai gali nejusti jokių pavojingos ligos simptomų. Skydliaukės vėžys skirstomas į diferencijuotą skydliaukės vėžį, kuris sudaro apie 90 procentų visų skydliaukės navikų (papilinis ir folikulinis), ir nediferencijuotą (medulinis, anaplazinis).
– Kada iškyla didžiausia rizika susirgti skydliaukės vėžiu?
– Atlikti retrospektyviniai darbai daugelyje Vakarų šalių nesusiejo sergamumo pokyčių su aplinkos spinduliuote ir akivaizdžiai padidėjusiu diagnostikos tikslais taikomos rentgeno spinduliuotės (kompiuterinė tomografija, dentaliniai rentgeno aparatai) panaudojimu.
Nustatyta, kad taikant spindulinę terapiją galvos ir kaklo srityje jauno amžiaus pacientui jo rizika susirgti skydliaukės vėžiu padidėja 15 procentų. Manoma, kad laikas tarp spindulinės terapijos taikymo ir diagnozės nustatymo yra ne mažesnis nei 5 metai.
Papilinio skydliaukės vėžio atvejų pagausėjimas nustatytas tarp vaikų Baltarusijoje, Ukrainoje, kur po Černobylio atominės elektrinės avarijos į aplinką pasklido J131 ir kiti radioaktyvieji jodo izotopai.
Praėjus penkeriems metams po atominės elektrinės avarijos Baltarusijoje tarp vaikų gerokai padaugėjo susirgimo skydliaukės vėžiu atvejų. Kiek vėliau pastebėtas skydliaukės vėžio atvejų padažnėjimas Ukrainoje ir Rusijoje. Jonizuojančios spinduliuotės poveikis yra įrodytas papilinio skydliaukės vėžio rizikos veiksnys.
Iškeltos paveldimumo, rūkymo, alkoholio vartojimo, vitamino D vartojimo, kūno masės indekso ir kitos sergamumo skydliaukės vėžiu padidėjimo hipotezės. Tačiau nė viena jų negali pagrįsti greito ir akivaizdaus sergamumo skydliaukės vėžiu padidėjimo daugelyje valstybių.
– Kaip reikėtų rūpintis skydliauke, kad neužkluptų pavojinga liga? Kokia turėtų būti profilaktika – kokie gyvensenos ir mitybos įpročiai nepatartini, kaip dažnai reikėtų lankytis pas gydytojus?
– Skydliaukė neatsiejama nuo mikroelemento jodo, kurio hormonų sintezei per parą žmogui reikia 150–200 mkg.
Trūkstant jodo atsiranda skydliaukės padidėjimas – endeminis gūžys.
Nustatyta, kad apie 1,6 milijardo žmonių gyvena jodo deficito zonoje. Jodo deficitas gali lemti ne tik gūžį ir jo komplikacijas, hipotirozę, bet ir neuropsichologinių, reprodukcinių, kognityvinių funkcijų sutrikimus.
Pradėjus jodo profilaktiką, tai yra daugelyje šalių ėmus vartoti jodu papildytą druską, pastebėta, kad padaugėjo autoimuninio tiroidito atvejų, o ši liga susijusi su didesne rizika susirgti skydliaukės vėžiu. Taigi skydliaukės vėžiui atsirasti gali turėti įtakos jodo trūkumas ar perteklius aplinkoje.
Pastebėta, kad regionuose, kuriuose trūksta jodo, dažniau nustatomas folikulinis ir anaplazinis skydliaukės vėžys nei rajonuose, kur nėra jodo deficito, o pradėjus taikyti jodo profilaktiką daugėja diferencijuotų skydliaukės vėžio atvejų.
Baigdama norėčiau ypač pabrėžti, kas lemia gerą ir tikslią skydliaukės vėžio diagnostiką. Nepaisant naujų modernių radiologinių metodų (kompiuterinės tomografijos, pozitronų emisijos tomografijos ir kitų) sukūrimo, tyrimas ultragarso aparatu išlieka nepakeičiamas diagnozuojant skydliaukės ligas.
Šis tyrimas yra saugus (be apšvitos), nebrangus diagnostikos metodas, jam nereikia išankstinio pasiruošimo. Ir patyrusio gydytojo rankose tampa puikia skydliaukės mazgų diagnostikos priemone.
