Tai iš tiesų didelis laimėjimas – toks žmogus lieka savarankiškas, netampa našta savo artimiesiems ir valstybei.
Tuo įsitikinusi Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro Hematologijos skyriaus vedėja Regina Pileckytė.
Naujas gydymo būdas taikomas vyresnio amžiaus pacientams, kuriems dėl komplikacijų pavojaus netinka intensyvi imunochemoterapija. Kasmet šalyje tokia galimybe galės pasinaudoti apie 40–50 žmonių.
Lėtinė limfoleukemija iki šiol yra neišgydoma kraujo liga, todėl gydymo tikslas – kuo ilgesnis gyvenimas be ligos atkryčio.
Gydytoja R.Pileckytė džiaugėsi, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius įvyko esminis lūžis gelbėjant tokius ligonius. Anksčiau Lietuvos medikams nebuvo net minties, kad gydant šiuos ligonius būtų galima kontroliuoti ligos eigą, išsaugoti darbingumą ir pailginti gyvenimo trukmę.
Skiriant chemoterapiją ir simptominį gydymą pavykdavo šiek tiek pagerinti kraujo sudėtį, tačiau nebuvo galima tikėtis visiškos ligos kontrolės ir ilgesnės pacientų gyvenimo trukmės.
Naujos kartos imunochemoterapija padėtį pakeis iš esmės. Lėtine limfocitine leukemija sergantys vyresnio amžiaus pacientai galės gydytis kur kas efektyvesne imunochemoterapija – naujos kartos biologinės terapijos ir chemoterapijos deriniu.
Naujas metodas – vienintelė išeitis anksčiau negydytiems bei gretutinių ligų varginamiems ligoniams, kuriems intensyvi standartinė terapija nėra galima.
Klinikiniai tyrimai įrodė, kad dėl šio derinio didėja visiškų remisijų tikimybė ir beveik perpus mažėja ligos atkryčio pavojus, palyginti su standartiniu metodu – ankstesnės kartos imunochemoterapija.
Šiuolaikinio metodo privalumas – daugiau nei dvejus metus trunkanti remisija, kai pacientui nereikia gydytis nuo vėžio.
Tai didelis pasiekimas, padedantis užtikrinti ligos kontrolę ir užkertantis kelią jai vystytis toliau.
Imunochemoterapija skiriama kursais – standartiškai šeši kursai, kurie kartojami kas keturias savaites.
Yra duomenų, kad tam tikrai žmonių grupei imunochemoterapija net gali padėti įveikti ligą. Medicinos literatūroje aprašyta grupė pacientų, kuriems liga neprogresavo praėjus 10 metų nuo taikyto gydymo, ir atkryčių šioje grupėje nebuvo.
Tai teikia vilčių, kad ateityje lėtinė limfoleukemija gali būti išgydoma.
Naujas metodas bus taikomas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikoje bei Klaipėdos jūrininkų ligoninės Onkohematologijos skyriuje.
Skirti efektyvesnę imunochemoterapiją ir ją tęsti galės tik gydytojas hematologas, įgijęs tam tikros patirties.
Lėtinė limfoleukemija – dažniausiai diagnozuojama leukemija Vakarų šalyse. Lietuvoje kasmet nustatomi 5 nauji atvejai 100 tūkstančių gyventojų, o sergamumas šia liga panašus kaip ir Šiaurės Amerikoje ar Europos šalyse.
Lietuvoje kasmet nustatoma apie 150–200 naujų atvejų. Šiuo metu šalyje yra apie 1300 sergančiųjų.
Tai nėra paveldima liga, nors pastebėta, kad pirmosios eilės giminaičiai, pavyzdžiui, broliai, seserys, lėtine limfoleukemija gali sirgti 15–20 kartų dažniau nei kiti žmonės, nesusiję kraujo ryšiais.
Lėtine limfoleukemija serga vyresnio amžiaus žmonės, dažniausiai ji užklumpa sulaukus 70 metų.
Apie 15–20 procentų pacientų sudaro jaunesni nei 55 metų asmenys, o vaikai ir labai jauni žmonės šia liga neserga.
Susirgus lėtine limfoleukemija ne visiems pacientams reikia skubiai skirti gydymą, nors ši liga gali sukelti ir dvasinių kančių. Maždaug trečdaliui pacientų liga neprogresuoja, todėl jiems gydymo niekada neprireikia. Iki šiol taip pat nėra įrodymų, kad ankstyvas gydymas gerina lėtinės limfoleukemijos prognozę.
Dar trečdaliui pacientų prireikia gydymo praėjus keleriems metams po diagnozės nustatymo. Likusiam trečdaliui pacientų būtina gydytis nedelsiant, vos nustačius diagnozę.
Lėtinė limfoleukemija gali prasidėti nejučia.
Neretai žmonės kreipiasi pagalbos į medikus tada, kai kakle ar pažastyje pastebi padidėjusius limfmazgius.
Tai gali būti pirmas požymis, kad žmogus gali sirgti leukemija ar limfoma, tačiau ligai patikslinti reikia išsamesnių tyrimų.
Taip pat daug informacijos suteikia kraujo rodiklių pokyčiai, kurie gali rodyti ne tik limfocitų padidėjimą, bet ir mažakraujystę, krešėjimo ląstelių (trombocitų) sumažėjimą.
Normalių kraujodaros ląstelių trūkumą lemia tai, kad kaulų čiulpus pažeidžia leukeminės ląstelės, kurios išstumia sveikas kraujodaros ląsteles.
Retesniais atvejais lėtinė limfoleukemija pasireiškia imuninėmis komplikacijomis – staiga sumažėja eritrocitų (raudonųjų kraujo kūnelių) ar trombocitų (krešėjimo ląstelių) kiekis dėl organizme gaminamų baltymų (antikūnų), nukreiptų prieš savas kraujo ląsteles.
Iš pirmo žvilgsnio lėtinės limfoleukemijos diagnostika atrodo nesudėtinga, nes nereikia invazinių metodų, pavyzdžiui, operacijos, tačiau jai nustatyti būtini sudėtingi laboratoriniai tyrimai ir patyrę specialistai.
Liga įtariama atlikus kraujo tyrimą ir nustačius padidėjusį leukocitų bei limfocitų skaičių. Limfocitų pobūdžiui patikslinti diferencijuojant, ar jie yra gerybiniai, ar navikinės kilmės, atliekama srautinė citometrija arba limfocitų imunofenotipavimas.
Ligos atkryčio metu maždaug 30–50 proc. visų atvejų leukeminėse ląstelėse gali būti nustatytas specifinis genetinis sutrikimas – 17-osios chromosomos dalies iškritimas ar jos pokytis.
Nustačius 17-osios chromosomos pakitimus, liga progresuoja greitai, nepasiduoda įprastinei chemoterapijai ir skiriamas gydymas būna veiksmingas tik trumpam.
Molekulinė genetinė leukemijų diagnostika ir imunofenotipavimas išsamiausiai ir tiksliausiai atliekami Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose.
Šiais atvejais gali padėti dar viena naujos kartos taikinių terapija, kuri, tikėtina, Lietuvoje bus pradėta kompensuoti dar šiais metais.
Toks sprendimas būtų didelis žingsnis į priekį, nes tai gyvybiškai būtina pagalba sergantiesiems atsparia leukemija. Jeigu pavyksta suvaldyti kraujo vėžį, pacientų gyvenimo kokybė niekuo nesiskiria nuo sveikųjų.
Jei liga atspari ir nepavyksta pasiekti ligos kontrolės, jei ji atsinaujina nepraėjus dvejiems metams nuo pirminės imunochemoterapijos, tai rodo labai didelį jos agresyvumą ir blogą prognozę.
Anksčiau tokiems pacientams, jaunesniems nei 65-eri, buvo siūloma atlikti alogeninę transplantaciją, kai kaulų čiulpų donoru tampa kitas žmogus.
Pastaruoju metu atsiradus naujų medikamentų keičiasi kaulų čiulpų transplantacijos indikacijos pacientams, sergantiems lėtine limfoleukemija.
Naujos kartos medikamentai, kurie veikia atsparias ligos formas bei didelės genetinės rizikos atvejus, garantuoja lengvesnį ir saugesnį gydymą.
Kai gydytoja R.Pileckytė pradėjo dirbti, tokiems pacientams būdavo įmanoma pagerinti kraujo rodiklius, švelninti ligos simptomus, bet nebuvo jokios kalbos apie tai, kad pavyks pasiekti ilgalaikę kontrolę.
„Prieš 15–20 metų su pacientais apie tai mes nekalbėjome, nes nebuvo tokių vilčių.
Negalėjome net svajoti, kad tokiems pacientams pavyks išvengti ligos atkryčio“, – prisiminė gydytoja.
To meto medikus slėgė didelė našta, nes psichologiškai būdavo sunku bendrauti su pacientais, kurių kraujo rodikliai vis prastėja ir nėra būdų, kaip padėti.
Pastaruoju metu šios ligos perspektyva iš esmės pasikeitė – šiuolaikiniai gydymo metodai lemia ne tik geresnę ligos kontrolę, bet ir ilgesnį išgyvenamumą.
Kraujo vėžiui stabdyti būtini efektyvūs metodai
Ieva Drėgvienė
Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkė
„Šiemet Serbijoje, Belgrade, vyko pirmoji tarptautinė konferencija, skirta pacientų organizacijoms. Joje buvo aptariamos lėtinės limfoleukemijos gydymo naujienos, taip pat gydymo prieinamumas įvairiose valstybėse. Pavyzdžiui, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje gydymo galimybės priklauso nuo gyvenamosios vietos. Tokį gydymo prieinamumą Didžiosios Britanijos pacientų organizacija palygino su loterija – arba pasisekė gyventi regione, kur prieinamas pažangus gydymas, arba ne.
Lėtinės limfoleukemijos inovatyvus gydymas dar nėra prieinamas visose Europos šalyse. Atsižvelgdamos į tam tikros šalies sveikatos politiką pacientų organizacijos ieško įvairių galimybių.
Galime pasidžiaugti, kad lėtine limfoleukemija sergantiems Lietuvos pacientams modernus gydymas jau pradėtas kompensuoti, tačiau ne visose šalyse tokie rezultatai pasiekti.
Vienas svarbiausių bendrijos „Kraujas“ tikslų – didinti gydymo prieinamumą, mes ir toliau sieksime, kad sergantiesiems kraujo vėžiu būtų suteiktos kuo geresnės galimybės gauti būtiną inovatyvų gydymą. Neabejoju, kad gydymo prieinamumo svarbą suvoks Lietuvos sveikatos politikai ir pritars mūsų tikslui gydyti kraujo vėžį efektyviausiais metodais.“
