Ar Lietuva pasiruošusi tam iššūkiui?
Pasaulį sugriovė meilužė
Pašnekovo akis slepia tamsūs akiniai, tapatybę – išgalvotas vardas. Už pusantros valandos – jo skrydis. Pašnekovo prašymu pažadėjau pakeisti ir kai kurias jo istorijos detales.
45-erių metų Dangis – verslo žmogus, buvęs vienos didelės užsienio kompanijos Lietuvoje vadovas. Po kelerių metų buvo pakviestas vadovauti padaliniui vienoje Skandinavijos šalių. Darbo savaitė ten, išeiginės – Lietuvoje. Žmona medikė, sūnelis, nuosavas namas. Draugai, sportas, atostogos, prestižiniai renginiai. „Pasaulis buvo nuostabus“, – angliškai pacituoja šyptelėjęs.
„Tą pačią dieną prieš metus trenkė dvi žinios. Viena – apie siūlomą dar atsakingesnį postą, kita – kad galimai sergu ŽIV, – gana ramiai sako vyriškis. – ŽIV? Net nenorėdavau apie tai girdėti, kažkokia visuomenės atmata, atleiskit, liga. Prostitutės, narkomanai, iškrypę homoseksualai, užsienio žvaigždės. Svetimas pasaulis, kitas lygis, kitas sluoksnis“.
„Tą pačią dieną prieš metus trenkė dvi žinios. Viena – apie siūlomą dar atsakingesnį postą, kita – kad galimai sergu ŽIV“, – gana ramiai sako vyriškis.
Dangis pripažįsta – savaitei darbo užsienyje vienam yra ištikimybės testas, kurio neišlaiko dauguma jaunų vadovų.
„Aš išlaikiau gal pusmetį. Bet atsipalaidavau. Po vieno firmos vakaro viešbuty įvyko kas įvyko. Užsimezgė santykiai su kita firmos darbuotoja. Jokios meilės – viskas aišku. Ji ištekėjusi, aš vedęs. Vieną šeštadienį mano telefone blykstelėjo jos žinutė: „Esu nėščia, dariausi ŽIV testą. Jis teigiamas. Pasitikrink ir tu“.
Jokių emocijų, tik informacija. Ir pasaulis sugriuvo. Sėdau į mašiną, išlėkiau kažkur. Galvoje sukosi mintys – juk yra vaistų, nenumirsiu, gal aš ir neužsikrėtęs? Na, sekso buvo visokio, nesivaržėme.
Tai neįmanoma, – sukosi mintys, aš juk normalus žmogus. Tik nuskridęs pirmadienį puoliau tikrintis, anonimiškai. Testas buvo teigiamas. Tuoj daug sužinojau apie tą ligą. Dar ne AIDS, bet esu infekuotas ŽIV. Po savaitės pradėjau gydytis, firma yra apdraudusi savo darbuotojus. Na, matot, dar gyvas“.
Dangis nutyla, žvilgteli į laikrodį. Tuoj jo skrydis, prasideda nauja darbo savaitė.
„Kaip susiklostė jūsų santykiai su kolege? Išsiaiškinote, kuris kurį apkrėtė?“.
„Nieko nesiaiškinome. Ji tik gūžtelėjo pečiais. Painformavo, kad gydosi, dėl vaisiaus gydytojai nuspręs, ar jam pavojinga. Išsiskyrėme be pykčio, be emocijų, viskas skandinaviškai. Nežinau iki šiol, ar darbe kas apie tai sužinojo. Bent jau jokių problemų man nebuvo“, – sako Dangis.
„Bet didžiausios problemos turbūt kilo čia, Vilniuje? Kaip tą žinią priėmė jūsų šeima, žmona?“.
„Niekaip, nes ji iki šiol nieko nežino“, – patylėjęs atsakė vyriškis. – Reikalas tas, kad aš nebeturiu šeimos, žmonos. Užuot prisipažinęs, kad esu užsikrėtęs, žmonai pasakiau, kad jos nebemyliu, turiu kitą moterį, kad gyvenu pas ją, ir paprašiau skyrybų“.
„Bet didžiausios problemos turbūt kilo čia, Vilniuje? Kaip tą žinią priėmė jūsų šeima, žmona?“.
„Niekaip, nes ji iki šiol nieko nežino“, – patylėjęs atsakė vyriškis.
„Tai tiesa?“.
„Ne, apgaulė. Bet kitaip negalėjau sugalvoti, kaip man išvengti šeimoje intymių santykių. Išėjau iš namų. Matausi savaitgaliais, bendraujame, sūnus ir nelabai suvokia, kas atsitiko. Prieš draugus taip pat dar vaidiname šeimą“.
„Bet gal žmoną taip pat apkrėtėte ŽIV? Juk toks jūsų elgesys – baisus egoizmas“, – neištveriu nepapriekaištavusi pašnekovui.
„Taip, aš egoistas, o dar didesnis bailys. Bet guodžiuosi, kad taip darau dėl žmonos, nes iki šiol ją myliu. Bet kaip man pasakyti tiesą? Su ta mintim ir keliu, ir guluosi. Bijau jos, draugų reakcijos. Jau nebesuprantu, kas mane slegia labiau – liga ar apgaulė“, – užbaigė pokalbį pašnekovas, nuo kurio sprendimų priklauso šimtų kompanijos darbuotojų likimas Europoje, ir pašoko nuo kėdės. Iki skrydžio buvo likęs tik pusvalandis.
ŽIV bus įveiktas?
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) 2014 metais sukūrė ŽIV įveikimo strategiją, kuri leistų iki 2030 metų sustabdyti ligos plitimą. 2016 metais gegužę ji buvo pristatyta Ženevoje, dalyvaujant ir Lietuvos sveikatos apsaugos valdininkams.
Strategijos raktas paprastas – tik trys skaičiai: 90-90-90.
Reikia pasiekti, kad nors 90 procentų užsikrėtusių ŽIV laiku tai sužinotų, kad 90 procentų susirgusių sektų savo ligą ir gautų gydymą, Ir pagaliau, kad 90 procentų žmonių, kurie gydosi, liga būtų sukontroliuota, kai virusas organizme nebeaptinkamas ir žmogus nepavojingas aplinkiniams.
Lietuva, PSO narė, turėtų patvirtinti tą planą ir imtis jį įgyvendinti.
Užuot siekusi sukontroliuoti ŽIV plitimą, Lietuva pasitvirtino nuostatą, kad kasmetinis 10 proc. sergamumo ŽIV didėjimo pokytis 2015-2017 metais yra siekiamas rezultatas, nepavojingas visuomenei.
„Viskas gerai“, – tvirtina sveikatos valdininkai, matyt siekiantys, kad Lietuva įeitų į istoriją ne tik kaip paskutinė apsikrikštijusi šalis, bet kaip ir paskutinė, kurioje kada nors bus įveiktas ŽIV.
Lietuvą ŽIV aplenkia?
Kokiais rodikliais, įveikdama ŽIV, šiandien gali didžiuotis Lietuva?
„Lietuvoje gerokai mažiau, nei rekomanduoja PSO, yra tiriama žmonių nuo ŽIV. Todėl dalis net nežino, jog jie yra infekuoti“, – teigia ŽIV infekuotųjų asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.
Dar tiek mažai tiriama, mažai ir randama. Lietuva didžiuojasi, kad turi tik 2600 infekuotų ŽIV ir sergančių AIDS. Lašas jūroje! Tai mažiausias skaičius tarp kaimyninių šalių. Latvijoje infekuotų ir sergančių yra 6000, o 1 mln. gyventojų turinti Estija, kaip visur, pirmauja ir čia – 10 000! Šalia ir Kaliningrado sritis, kur kalbama apie ŽIV katastrofą.
Kodėl Lietuva toks išskirtinis kraštas? Vienas iš valdininkų atsakymų – mes, lietuviai, esame katalikiškas kraštas! Supraskim, vos ne puritonai ir lytiškai santykiaujame vos ne mistiniu purpuravimosi būdu. Estai! Na, jie turi Narvos regioną. O gal tiesiog geriau tikrinami? Latviai? Ryga stambus jūrų ir oro uostas.
Bet Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su ŽIV įveikimo projektais, atsakymas kitas -- mes nežinome, kiek yra užsikrėtusių, ŽIV nežinome, ar patys nesame užsikrėtę. Kodėl? Todėl, kad niekas mums nepasiūlo išsitirti.
Dėl ŽIV tiriamos nėščiosios, įkalinami asmenys, jei jie sutinka. ŽIV nustatomas atsitiktinai, tiriant kitas ligas.
„O svarbiausia, mes vis dar esame įsitikinę, kad ŽIV yra tik tarp narkomanų ir homoseksualių žmonių plintanti liga. Tad kiek mes iš tikrųjų turime sergančių? Atsakymas šokiruojantis -- nežinome. Nes iki šiol neturime sistemos ligai nustatyti“, -- teigia S.Kulšis.
Įtariate ŽIV? Pasakykite savo pavardę
Kur pasitikrinti, jei žmogus įtaria, kad dėl nesaugių lytinių santykių jis galimai užsikrėtęs ŽIV?
Pasitikrinti savo iniciatyva paprasta. Užsimoki 15-20 eurų, iš piršto paimamas kraujas, ir po 2 dienų – atsakymas.
Bet kelias iki to ilgas, kaip maratonas. Lietuvoje valstybės lėšomis netikrinama. Žmogui reikia nugalėti savo baimę, išdrįsti paprašyti šeimos gydytojo siuntimo, nes žodis ŽIV net medikams sukelia šoką. Kai sužinai diagnozę, gali užtrukti kelerius metus, nes ne kiekvienas bėgs tikrintis, jei dažnai serga infekcinėmis ligomis, plaučių uždegimu, ilgai viduriuoja, neaišku kodėl karščiuoja. Tai klastinga liga, neturinti aiškių požymių. Šeimos gydytojas, pamatęs, kad kraujo tyrimas rodo didelį leukocitų kiekį, ieškos įvairių priežasčių, bet ne galimo ŽIV.
Įsivaizduokite, norėtumėte pasitikrinti. Prašote šeimos gydytojo siuntimo. Nėra garantijos, kad tai nebus išviešinta. Gydytojas tokio siuntimo neduos, nes jis neįrašytas į ligonio krepšelį. Lieps eiti į kasą, susimokėti. Kasininkė žiūri pasibaisėjusi – jam ŽIV?! Laukiate atsakymo 3-4 dienas, vėl pas gydytoją. Jo rankose atsakymas su raudonai pažymėta galima diagnoze – ŽIV! Jums šokas, bet alpti nėra kada. Gausite siuntimą pas infektologą, kurių Vilniuje tik keli. Jis nukreips jus tirtis, koks ląstelių CD-4 kiekis – kiek liga pažengusi. Vėl lauksite 3-4 dienas nežinioje. Bet jūsų pavardė medikams jau žinoma. Retas to nori, tiesa?
Privačiose klinikose truputį paprasčiau
Paskambinusi į Baltijos-Amerikos kliniką pasiteiravau, ar galėčiau anonimiškai išsitirti, ar neužsikrėčiau ŽIV? Malonus balsas atsakė – anonimiškai ne, bet tai esanti konfidenciali informacija.
Užpildant dokumentus, pavardė nurodoma. Siuntimo nereikia. Procedūra paprasta – ateinate negėrę, nevalgę, geriau iš ryto, sumokate 18 eurų, paimamas kraujas. Atsakymą gausite po 2 dienų, jei norite – elektroniniu paštu. Jei jis teigiamas, iš karto galima registruotis pas šeimos gydytoją, kuris toliau ir nurodys, ką daryti.
„Demetroje“ – žaibiškas atsakymas
Žmogui, kuris žūtbūt nori išsaugoti anonimiškumą, lieka bene vienintelis kelias – susirasti Vilniuje, geležinkelio stoties rajone, įsikūrusią „Demetrą“, ir paskambinti į duris. Tai bene vienintelė įstaiga, kuri tikrina anonimiškai ir nemokamai. Paimamas kraujas iš piršto ir ekranėlyje pamatomas rezultatas.
Bet ne kiekvienas panorės čia ateiti, nes „Demetra“ yra ir gatvės prostitutes, ir narkomanus globojanti įstaiga. Tad respektabilūs piliečiai Lietuvoje turi tik vienintelę galimybę – tirtis ir gydytis užsienyje. Suprantama, jie į infekuotųjų skaičių Lietuvoje niekada ir nepateks.
Kai pravėriau „Demetros“ duris, mane pasitiko susijaudinusios jaunos darbuotojos.
„Ką tik išlydėjome jaunuolį, kuriam momentinis kraujo testas parodė teigiamą rezultatą. Jis dar nėra galutinis, palydėjome į Visuomenės sveikatos centro laboratoriją. Patvirtintą atsakymą jis gaus po 3--4 dienų. Jos bus žmogui nelengvos. Todėl vengiame daryti testą penktadieniais, nes savaitgalį sunku gauti psichologinę pagalbą“, -- sako merginos.
Vienintelis amsuo, kuris gali padėti pirmomis dienomis, yra kitas žmogus, užsikrėtęs ŽIV ar sergantis AIDS.
Pagalbą teikia sergantys
„Demetroje“ dirbantys du vyrai, iš kurių vienas serga apie 20 metų, kitas – 10, pasikalbės su stresą išgyvenančiu žmogumi bet kuriuo metu. Savo tikrų vardų jie nenori sakyti. Esą ilgi ligos metai jiems atnešė daug skaudžių patyrimų, kai jų atsisakė dalis draugų, giminių, ir net medikai rodydavo savo baimę.
„Ko dažniausiai teiraujasi žmonės, sužinoję savo diagnozę? – klausiu vyriškių.
„Pirmos dienos būna baisios. Esi lyg prakeiktas. Klausia visko. Kiek gyvens? Kur gydytis? Ką valgyti? Turbūt pagrindinis klausimas – dėl intymių santykių. Kaip prisipažinti šeimai, partneriui? Mes pasakojame, kaip patys tai išgyvenome. Visada patariame nedelsti, prisipažinti artimiesiems, prieš užmezgant intymius santykius. Kiti juk nekalti dėl tavo ligos. Aiškiname, kad yra ir baisesnių ligų nei ŽIV, kad gyvenimas nesibaigia“, – sako vyrai.
Jiems patiems susitaikyti su tuo, kas atsitiko, rasti požiūrį į ligą prireikė kelerių metų.
„Man pakeisti požiūrį padėjo pyktis ir užsispyrimas. Kodėl į mane turi žiūrėti kaip į prakeiktą? Kodėl man pačiam reikia save sunaikinti? Ne! Privalai išmokti gyventi su tuo, kas atsitiko. Ne pykti ant kažko. Ne savęs gailėtis. Gyventi“, – sako Romas, žinantis istorijų, kaip su tuo nesusitaikę žmonės pasirenka net savižudybę.
„Keista, bet susirgęs pamačiau kitokį gyvenimą. Kad šviečia saulė, žaliuoja medžiai. Liga jį įprasmino. Noriu būti naudingas. Iki tol lekiau per gyvenimą nesusimąstydamas“, – prisipažįsta Albinas. Jis yra tarp šimto pirmųjų ŽIV aukų Lietuvoje.
Dirbdamas su infekuotais žmonėmis, jis ne vienam grąžino viltį gyventi.
Kaip didžiausią problemą Lietuvoje abu vyrai įvardina vienu žodžiu – baimė.
„Ir ji pagrįsta. Net jaunas žmogus, dirbantis jaunatviškame kolektyve, neišdrįs prisipažinti. Turbūt Lietuvoje nėra didesnės baimės, kaip baimė, jog kas nors sužinos. Žmonės net bijo nueiti pas gydytoją. Nes visuomenės požiūris, reakcija bus atstūmimas. Bet ŽIV aukų nesirenka. Narkomanai – jau vakarykštė diena. Vadinamasis „auksinis“ jaunimas, siaučiantis prestižiniuose klubuose, pasiturintys žmonės, „žvaigždūnai“ politikai – tarp jų ne viena ŽIV auka. Tokie žmonės net bijo su mumis kalbėtis telefonu, kad neatpažintume iš balso. Bet Lietuvos statistikoje jie neegzistuoja, nes turbūt visi gydosi užsienyje.
Mes nenorime gąsdinti. Tik įspėti. Kai požiūris Lietuvoje į šią ligą ir sergančius pasikeis, kai atsiras daugiau atvirumo, palengvės visiems. Tylomis tos ligos neįveiksime“, – sako vyrai. Tačiau ir jie patys iki šiol nenori, linkę likti anonimiški.
Gydymas prasideda pavėluotai
Jei praėjęs savo kryžiaus kelia, žmogus sužinos esąs infekuotas ŽIV, gydymo Lietuvoje jis gali ir negauti. Jeigu tyrimas parodys, kad ląstelių CD-4 kiekis yra didesnis nei 350, kompensuojamas gydymas jam nebus pradėtas. Tad, greičiausiai bus pasakyta – ateik po metų. Gydymo kompensavimas pradedamas, jei ląstelių mažiau nei 350.
„Tai reiškia, kad žmogus turi laukti, kol jam visai pablogės, kol jo ligos stadija nusmuks žemyn beveik jau iki susirgimo AIDS ribos, kai gydymas tampa sudėtingas. Čia yra tas pats, jei nustačius pirmą vėžio stadiją, ligoniui būtų liepta laukti iki ketvirtos. Pavyzdžiui, kaimyninė Estija seka PSO ir Europos rekomandacijas ir gydymą pradeda pagal klinikinę būklę, bet ne pagal CD-4 ląstelių skaičių. Tačiau Lietuva nekompensuoja gydymo laiku iš skurdumo. Tačiau, patarlė sako, kad šykštus moka du kartus. Infekuotasis pas mus paliekamas ir be gydymo, ir be vilties. Virusas savaime niekada neišnyks“, – teigia Kęstutis Čereška, vienos farmacijos ir sveikatos priežiūros kompanijos vadovas.
Lietuvoje ir iš tų 2600 infekuotųjų gydomi tik 600 užsikrėtusių ir sergančių AIDS. O kur kiti? Paklusniai laukia paskutinės stadijos?
Dažniausiai jie išvyksta gydytis į užsienį. Taip išsaugo savo anonimiškumą ir gauna gydymą iškart, nelaukiant sunkios būklės. Tam reikia ir lėšų. Nekompensuojami vaistai mėnesiui kainuoja 1200 eurų.
Kaliniai – užslėpta bomba
Lietuvoje, kalbant apie ŽIV pavojų, nutylima dar viena žmonių grupė -- kaliniai.
„Didelė dalis infekuotų ŽIV ar sergančių AIDS sėdi įkalinimo įstaigose visai negydomi arba gydomi labai senos kartos vaistais. Po 2002 metų pavasario ŽIV proveržio infekuotieji buvo suvežti į Alytaus pataisos namus. Kaliniai privalo būti patikrinti, jei nesutinka, jie siunčiami į Alytų. Ne paslaptis, kad čia paplitę ir narkotikai, ir homoseksualūs santykiai, plisti ligai visos galimybės. O juk po kažkiek laiko jie grįš į visuomenę. Čia jie tampa uždelsto veikimo bombomis, nes ir patys gali nežinoti savo bėdos, o žinodami – neprisipažinti“, – sako S.Kulšis.
Ji įsitikinusi, kad nereikėtų taip žavėtis ir už kalinių ištekančiomis nuotakomis, kurios turėtų susimąstyti, ar jų mylimieji netapo infekuotais, ir ar jos, net nežinodamos, neužsikrės ŽIV?
„Kur eina į laisvę paleisti vyrai? Ieškoti moters, pas kurią galėtų prisiglausti. Geraširdės moterys priima. Ir dovanų gauna ne tik meilę, bet ir ŽIV, apie ką ilgai net neįtaria“, – sako „Demetros“ vadovė.
Problema – pavojingas nežinojimas
Didžiausia problema, kad Lietuvoje nedrįstama garsiai pasakyti, jog ŽIV jau senokai pakeitė savo veidą, ir nebėra tik tam tikro visuomenės sluoksnio tik tarp narkomanų ir homoseksualių žmonių plintanti liga. Atvirkščiai -- daugiau nei pusei žmonių, kuriems nustatomas ŽIV, yra iš vadinamojo respektabilaus, tradicinės lytinės orientacijos, normalų šeiminį gyvenimą gyvenančio visuomenės sluoksnio. Tai žmonės, kurie susirgę ypač saugo savo anonimiškumą, nes žino -- visuomenė juos atstums, nukentės karjera, šeima, artimieji, jų kurti socialiniai santykiai. ŽIV iki šiol Lietuvoje yra prakeiksmas, gėdingas susirgimas, nes užsikrečiama gėdingu keliu. ŽIV stigma tokia stipri, kad bendrauti su infekuotoju kartais atsisako net medikai. Vienintelis kelias infekuotiesiems -- pasirinkti poziciją „niekam nesakysiu“.
„Tai labai pavojinga pozicija, nes ŽIV plitimas Lietuvoje yra menkai kontroliuojamas. Ir čia mūsų valstybės požiūris. Valstybė pagaliau privalo suprasti, kad ta liga suvaldoma ne tik vaistais. Čia svarbi visa sistema, valstybės politika“, – sako K. Čereška.
Užsikrėtus ŽIV Lietuvoje yra dvi galimybės. Nieko apie tai ilgai nesužinoti, o sužinojus slėpti savo ligą, baiminantis visuomenės atstūmimo, rizikuojant užkrėsti sveikuosius. Arba alternatyvus kelias – kalbėti atvirai. Bet nei vienas garsus žmogus Lietuvoje dar neištarė – „Aš esu ŽIV nešiotojas“.
Tik naktį piliečiui į šoną įsmeigęs švirkštą narkomanas prisipažins: „Esu infekuotas ŽIV. Liga arba piniginė“.
Daugėja užsikrėtusiųjų lytiniu keliu
Užkrečiamų ligų ir AIDS centro duomenimis 2015 metais užregistruoti 157 nauji užsikrėtimo ŽIV atvejai.
Daugiau nei 55,4 proc. užsikrėtė lytinių santykių metu (37,6 proc. -- heteroseksualių, 17,8 proc. -- homoseksualių), 28 proc. -- vartodami švirkščiamus narkotikus.
Per visą ŽIV infekcijos Lietuvoje registravimo laiką (1988--2015) nuo AIDS mirė 205 asmenys.
ES šalyse mirčių nuo AIDS sumažėjo 4 kartus dėl ligos gydymo prieinamumo.
Lietuvos kalėjimuose yra apie 300 užsikrėtusiųjų, gydoma 50 ligonių.
„Lietuvoje daugėja užsikrėtusiųjų per lytinius santykius. Daugėja ŽIV infekuotų moterų. Pernai nustatyta 10 naujų ŽIV atvejų, patikrinus nėščiąsias. Tai dvigubai daugiau nei prieš 5-erius metus“, -- sako centro direktorius profesorius Saulius Čaplinskas, pabrėžiantis, kad diagnozavimo rodikliai Lietuvoje gerėja.
Ką sako psichologai?
- Ar dažnai žmonės, sužinoję esantys infekuoti ŽIV, kreipiasi į psichologus pagalbos? – „Lietuvos rytas“ paklausė psichologės Palmiros Kazlauskienės, dirbančios su ŽIV/AIDS ligoniais.
– Labai retai. Net jei jiems pataria gydantis medikas. Jie neina. Jie bijo. Jie visai sutrikę. Ir bijo mirties, ir sau prieštarauja guosdamiesi, kad gyvens. Verčiau lieka vieni su savo nerimu, guosdami save, kad kaip nors susitvarkys patys. Jie mano, kad jiems labiau padės ne psichologas, o toks kaip jis pats – užsikrėtęs ŽIV.
- Ko labiausiai baiminasi pas jus atėjęs sergantysis? Kad greitai mirs?
– Ne. Labiausiai užsikrėtęs žmogus baiminasi, kad sužinos visuomenė. Jis bus išmestas, nuo jo bus atsiribota. Ši liga turi didžiulę stigmą. Jis eina gatve ir jam atrodo, kad visi žino, kuo jis serga. Taip sako beveik visi, atėję pas psichologą.
- Tad kaip apsikrečia ir suserga ta „padorioji“ visuomenės dalis?
– Būtent dėl savo nežinojimo. Kad ŽIV apsikrėtęs gali būti ir tavo kolega, ir tavo artimas draugas, ypač kad ligos pradžioje ryškių simptomų nėra. Kuo visuomenė greičiau išguis baimes ir mitus, tuo greičiau ji įveiks ir tą ligą.
Mira Ceikinskytė, Vilniaus Universitetinės Antakalnio ligoninės šeimos gydytoja:
„Poliklinikoje nemokamai dėl ŽIV gali pasitikrinti tik nėščiosios ir gydomi metadonu. Kai gydytojui kyla įtarimų, jog žmogaus kraujyje yra didžiulis leukocitų kiekis, dažnai sergama infekcinėmis ligomis, jis gali pasiūlyti poliklinikoje išsitirti, duoti kraujo. Siuntime laboratoriniam ŽIV tyrimui nurodoma ligonio pavardė, gyvenamoji vieta. Tyrimas mokamas. Buvo atvejų, kai tyrimo paprašė patys pacientai, tai buvo jaunos merginos. Bet tokie atvejai – vienetiniai. Nereikėtų bijoti, kad žmonės bus išviešinti, gydytojai saugo pacientų paslaptis. Gavus teigiamą rezultatą, nėra lengva pacientui tai pasakyti. Tenka rinkti žodžius, paguosti, kad tai – ne gyvenimo pabaiga“.
