Nors naujasis Seimas balsavo dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, taip ir liko neaišku, koks jis bus. O moterys, jau pradėjusios gydytis hormonais, Seimo sprendimo laukia kaip Dievo malonės. Brangi kiekviena diena. Seimas svarsto ir tariasi, o laikas tiksi gydymo kursą įpusėjusių moterų nenaudai.
Apie tai, kokius pragaro kelius teko praeiti nevaisingoms moterims, domėjosi „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „24/7“ žurnalistė Asta Martišiūtė.
Kaip kadaise dėl inkvizicijos, taip ir šiais laikais dėl gydymo metodų sprendžiama vienu ir tuo pačiu argumentu – katalikiškų vertybių ir sielos sargyba. Seimas balsavo dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, tačiau žadėta vienaip, o įstatyme įrašyta kitaip. Seime užregistruota liberalioji ir konservatyvioji įstatymo pataisos. Kol Seimas sprendžia, kažkas skaičiuoja lemtingas minutes.
Skausmas abiems sutuoktiniams
Diana Gaičiūnaitė-Dirmė, magijos teatro „DiArchy“ narė – ne kiekvienam duota ištverme ir ryžtu pagarsėjusi moteris. Prieš kelerius metus ji išdrįso užsišaldyti lede. Tačiau net ir tokios ištvermės moterį Seimo narių argumentai varo iš proto.
„Ledinė moteris ištirpsta ir namuose, ir klinikoje ji nebėra ledinė. Ji jaučia skausmą. Kartais rankos dreba, į petį vyrui verki. Jis irgi pergyvena, jaučia emocinį skausmą. Fizinį tik moteris turėjo iškentėti. Visa kita turi ištverti pora, šeima“, – kalbėjo D.Gaičiūnaitė-Dirmė.
Dianos bandymas su medikų pagalba susilaukti vaikų trunka jau kelerius metus. Daug kas išbandyta, bet kol kas rezultato nėra. Ji iškentė operacijas, ne vieną gydymo kursą hormonais, kuomet kasdien tenka leisti vaistus į pilvą. Moteris tai ryžosi pademonstruoti netgi viešai.
„Visa tai padarėme, po to laukė invazija, operacija, kiaušialąsčių punkcija. Daktaras iš moters kūno paima kuo daugiau kiaušialąsčių – tiek, kiek ta stimuliacija pagelbėjo. Iškart po to daro apvaisinimą ir reikia melstis, tikėtis, kad būtų kuo daugiau apvaisintų kiaušialąsčių. Tada turėsime daugiau šansų pabandyti iš naujo, jei nepavyks per vieną kartą.
Mes gavome medžiagą ir pradėjome planuoti, kada galėsime tai daryti. Staiga išgirdom, kad mūsų šalyje vyksta didelis pasikeitimai šioje sferoje“, – pasakojo D.Gaičiūnaitė-Dirmė.
Baiminasi likti „už borto“
Nuomonės dėl mokslo laimėjimų kertasi ir šiais laikais. Medikai praktikai nevaisingų porų problemas siūlo spręsti vienaip, Seimo katalikai kitaip. O vieno ar kito įstatymo punkto pakeitimas magės šeimai reikštų, kad visas gydymas, visos kančios ir jas ištverti padėjusios viltys gali būti nubrauktos vienu kartu, jeigu, kaip grasinta, bus ribojamas sukuriamų embrionų skaičius.
„Būsiu visai rami, kai bus pasirašytas įstatymas su tomis pataisomis, kurias mums pažadėjo. Svarbiausias dalykas – neriboti šaldomų embrionų skaičiaus. Šiame procese labai svarbus laikas – kiekviena minutė, diena, nes tu gali likti už borto. Ir amžius lemia, ir stresas – kiekviena smulkmena gali paveikti tavo būseną, emocijas, nes į viską reaguoji labai jautriai“, – kalbėjo D.Gaičiūnaitė-Dirmė.
Ir nors, atrodo, moteris po tiek laiko ir bandymų turėtų būti palūžusi, vis tiek stengiasi išlikti optimiste.
„Nenoriu pasakyti, kad sėdžiu ir verkiu. Išmokau į gyvenimą žiūrėti filosofiškai, suradau būdą, kaip nuolat nestresuoti, neverkti. Tai irgi yra įmanoma. Mano palaikymas – mano vyras. Jei ne jis, aš turbūt šito viena nebūčiau ištvėrusi“, – pasakojo D.Gaičiūnaitė-Dirmė.
Padėjo susilaukti 3 vaikų
Rūtai ir Rolandui Dvareckams pasisekė. Jie vaikučių susilaukė, kol dar Seimas nesvarstė, riboti embrionų skaičių ar ne. Nors jų niekas neribojo, gydymas truko devynerius metus. Ribojimas reikštų viena – namuose nekrykštautų trys mažamečiai vaikai.
„Jei paskaičiuotume aritmetiškai, Elzytės atveju išpunktavo 21 kiaušialąstę, apsivaisino 19, po trijų dienų iš tų 19 liko 2. Dėl embrionų, tai kaip būti tikriems, kad išpunktavus 21, atrinks tuos tris, būtent tuos, kurie dalinsis tris dienas ir išliks gyvi?
Antras mūsų kartas buvo lygiai toks pat, buvo didelis kiekis kiaušialąsčių, apsivaisino nemažai, bet valandomis krito skaičius ir liko 2. Tada gydytojas pasiūlė auginti iki blastocistų, atvažiavom, išvažiavom suglumę, ar teisingai darom, bet pasitikėjom gydytoju.
Grįžom, penktą dieną pasiėmėm ir turime dvynius. Skaičiuojant aritmetiškai, nežinau, kiek ciklų būtų reikėję praeiti“, – pasakojo trijų vaikų mama R.Dvareckienė. Anot moters, stipriausias ramstis jai buvo vyras.
„Buvo labai sunku. Jei ne Rolandas, nežinau, ar būčiau pasiryžusi, bet jis neleido abejoti. Sužinojau, kad laukiuosi, bėgau pas gydytoją tikrinti, ar širdutė plaka. Širdutė plakė. Vaistų dozės ir taip buvo arkliškos, stimuliacija buvo sunki, blogai jaučiausi visaip – ir fiziškai, ir morališkai“, – kalbėjo R.Dvareckienė.
„Man buvo lengviau, nei Rūtai. Reikia palaikyti, o svarbiausia – suteikti viltį, kad žmogus tikėtų, kad viskas bus gerai. Be vaistų ir daktarų, vyras, turbūt, yra numeris 2 – tas, kuris per palaikymą sukuria gyvybę po daktaro. Jei vyras netiki ar palieka vienašališkai, šansai sumažėja. O jei atvirkščiai – aš giliai įsitikinęs ir žinau, kad tai padeda“, – pasakojo Rūtos vyras R.Dvareckas.
Įsivaikinti – ne išeitis
Asta Padagaitė – dar viena mama, kuriai pirmagimių dvynių susilaukti padėjo medikai.
„Aš perėjau per visą tą dalyką, kai buvo stimuliuojama vaistais. Viešai buvo parodytas leidimasis į pilvą, tai taip keturis metus praktiškai kasdien ir badžiausi. Realiai tai reiškia keturis išbrauktus gyvenimo metus, nes emociškai yra be galo sudėtinga. Vaistai veikia viso kūno funkcionavimą, tu esi gilioje depresijoje.
Aš net atskiriu moteris, kurios gydosi, nes jos stambėja, ištinsta, pasidaro piktos ir labai nelaimingos“, – kalbėjo trijų vaikų mama A. Padagaitė.
Yra žmonių, kurie moterų nevaisingumą vadina likimu ir siūlo ne bandyti susilaukti savo vaiko, o pasiimti svetimą, juk Lietuvoje tiek beglobių vaikų. Visgi, ne kiekviena moteris būtų pasiryžusi išauginti ne savo vaiką, kuomet šiuolaikinės medicinos pasiekimai, kuriems taip priešinasi naujoji valdžia, leidžia turėti ir savų.
„Dievo neduota, tai ir būk. Dievo nereikia, vaikinkis – tų patarimų buvo daug ir visokiausių. Tai nereiškia, kad aš, kaip ir tos moterys, negalvojau apie įsivaikinimą.
Galvojau, bet labai giliai širdyje jaučiau, kad negaliu paimti gyvo žmogaus ir juo išspręsti savo problemos. Kol nejaučiu, kad tai bus mano vaikas, kaip aš auginsiu, kaip savo? Aš juk nežinau, kaip emociškai reaguosiu, svajosiu apie savo kūdikį. Gamtos duota svajoti, norėti ir pagimdyti pačiai. Labai lengva švystelti – užsimanė, tačiau ne automobilio naujo užsimaniau“, – atviravo moteris.
Dievo bausmė ar šiuolaikinė žemdirbystė?
Apie diskusijas, kad Lietuvoje dirbtinis apvaisinimas tapo lengvu pasipelnymo šaltiniu, jau kuriami anekdotai. Girdi, visame pasaulyje gydytojai mokosi, kad pacientus pagydytų, o Lietuvoje medicinos studentai 10 metų studijuoja, kad galėtų nugydyti. Juokas juokais, bet Pagalbinio apvaisinimo įstatymo ribojimai remiasi būtent tokiais argumentais.
„Mano atveju susilaukti vaikų neprireikė brangiausios apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros. Keturis metus leidausi vaistus, krausčiausi iš proto, bet medikai vis stabdė, sakė, kad mediciniškai šios procedūros dar nereikia, darysime paprastesnę – inseminacija, kuri kainuoja pigiau. Mes tai kartojom, kol pavyko“, – pasakojo A. Padagaitė.
Nevaisingumo priežastis – šių dienų rykštė. Nei mūsų mamos, nei močiutės tiek bėdų, kiek šiuolaikinės poros, neturėjo. Niekas dar neatsakė į klausimą, ar šio amžiaus liga nevaisingumas – Dievo bausmė ar tai pasekmė dėl pesticidais, herbicidais ir kitokiais cheminiais priedais prifarširuoto dirvožemio ir mūsų maisto.
Tačiau, kad ir kokia būtų to priežastis, lemiamą žodį nevaisingoms poroms tars valstiečių vadovaujamas Seimas. O nevaisingoms moterims belieka melstis, kad tie sprendimai būtų jų naudai.
„Leidžiu tiems žmonėms būti dievobaimingiems, viskas tvarkoje, tačiau leiskite man būti tokiai, kokia aš noriu būti. Leiskite man rinktis tuos būdus, gyventi, gydytis, veikti, turėti tokį požiūrį, kokio aš noriu“, – kalbėjo trijų vaikų mama A. Padagaitė.
„Kai turite problemą, turite ir daug abejonių, negali būti tikras, kas yra kas. Čia filosofija, kiekvienas gali pasirinkti pagal savo požiūrį, bet nevaisingumas yra liga, kurią galima ir reikia gydyti. Jei sakyti, kad tai likimas, tai gal išvis atsisakyti medicinos? Gal atsisakome antibiotikų, insulino, nebedarome operacijų? Juk toks likimas“, – piktinosi D. Gaičiūnaitė-Dirmė.
Dabar A. Padagaitė turi ne tik vaikų, bet ir savo versliuką. Ji mezga drabužėlius mažiesiems ir parduoda mamytėms. O užkūrė versliuką tuomet, kai gimė vaikai, nes pasaulis tarsi nušvito naujomis spalvomis.
„Ne tai, kad depresija praėjo, man sparnai užaugo. Kai sužinojau, kad laukiuosi, bijojau, nes besigydant teko patirti ne vieną persileidimą. Patikėjau, kad turiu vaikus, kai jie gimė. Kai gimė ir išaugo sparnai. Esu energingas žmogus, turėjau gražių idėjų, jos įsigyvendino milžinišku tempu. Galiu būti kaip pavyzdys, kad iš didžiausių depresijų gali pakilti labai greitai“, – pasakojo A. Padagaitė.
Seimas prie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo ketina grįžti kitą savaitę. Įstatymo pataisų laukia daugybė žmonių, skaičiuojama, kad Lietuvoje yra 50 tūkst. nevaisingų porų.
„24/7“ – šeštadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
