Dėl to Klaipėdoje esančiame Šv. Pranciškaus onkologijos centre vyrauja kitokia filosofija. Čia žmonės, norintys išgyti nuo onkologinių ligų, yra raginami atsigręžti į žmogiškumą ir atrasti santykį su Dievu, artimaisiais ir pačiu savimi. Ar galima vėžį išgydyti be vaistų?
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir brolio Benedikto pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
– Su jumis kalbamės jūsų paties įsteigtame Šv. Pranciškaus onkologijos centre, kuris veikia jau 3 metus. Čia atvyksta žmonės, sergantys vėžiu. Žmogui labai sunku išgyventi, sužinojus diagnozę vėžys, o jums tenka su jais dirbti. Ar nesunku?
– Nėra lengva. Labiausiai tikisi bendros kelionės per vėžio ligą. Aš labai džiaugiuosi, kad mes turime labai daug savanorių, turinčių auksinę patirtį – jie jau persirgo šią ligą. Niekas taip negali jiems padėti, kaip būtent šie žmonės.
Kai ateina žmogus ir pasako, kad man tokia diagnozė, tarkim, skrandžio vėžys, sakau, Jonai, man prieš 20 metų buvo tokia pati diagnozė. Kaip, prieš 20 metų ir tu gyvas? Reiškia, ir aš galiu būti gyvas, matyti savo vaikų vestuves, anūkus krikšto dieną. Taip ir gyvenam.
– Kai žmogus pas jus ateina su vėžio diagnoze ir nustemba, kad kažkas pagijo nuo tos ligos, reiškia, jis visiškai netiki arba labai išsigąsta, išgirdęs diagnozę?
– Deja, mūsų visuomenėje yra tokia nuostata, kad dauguma žmonių miršta nuo tos ligos. Dar blogiau, kai galvoja, kad vėžys yra užkrečiama liga. Lankiausi vienoje mokykloje ir klausiau vaikų, pirmokų, ką jie žino apie vėžio ligą. Vaikai sako, tai mirtis ir užkrečiama liga.
Pradėjau galvoti, kodėl užkrečiama liga, kodėl tas mitas. Pats vėžys nenori, kad jis būtų lankomas kitų žmonių, vėžys nori pasilikti vienas su savo auka.
Mano veiklos principas nuo pat pradžios – mes žmogų turime ištraukti į viešumą. Jis turi būti viešumoje, dalyvauti piligriminėse kelionėse, šokti, muzikuoti. Jis turi veikti.
– O jis, turbūt, būna dugne?
– O jis dugne yra. Jis net tą dugną būna pramušęs, jis yra nuolatiniame kritime. Mes bandome sukurti jam santykį. Labai svarbūs 5 santykiai. Santykis su Dievu, savimi, artimaisiais, bičiuliais ir kūrinija.
Kai klausiu jau po geros savaitės pažinčių, sakau, gali man pasakyti, koks yra tavo santykis su Dievu nuo 0 iki 100 proc.? Sako, broli, aš gyvenu liberalioje visuomenėje, užaugau, gimiau sovietmečiu, kur buvo absoliutus ateizmas. Mano santykis – absoliutus nulis. Tada sakau, o koks santykis su savimi.
Sako, kas aš sau esu – niekas. Pasižiūriu iš ryto į veidrodį, išsivalau dantis. Sakau, kiek duodi nuo 0 ik 100 proc.? Nu gerai – 2 proc. Jis tiek dėmesio skiria sau. Ligoje su artimaisiais santykis dar blogėja. O su kūrinija? Jokio.
– Kitaip sakant, tuščias žmogus?
– Karste gulintis žmogus yra toks. Tik karste jis negyvas. Svarbiausias dalykas, pagrindinis žodis yra santykis. Mūsų visos aplinkos, brolių, maldų tikslas yra sugrąžinti žmogui santykį. Prisimenu savo pirmą klasę. Diskusija vykdavo su tėvais ir jie man priimdavo tai, ką aš buvau pasakęs. Mokytoja pasakė, vaikai, kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis.
Jeigu, aš esu savo likimo kalvis, aš rūpinuosi tik savimi. Gamtos dėsnis: tavo mirtis – mano gyvenimas. Vilkas zuikučio atsiprašo, bet tavo mirtis – mano bicepsai. Taip yra. O čia per santykį turime žmogų pakelti į antgamtinį gyvenimą. Kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateina dėl kito išlikimo. Jeigu pereisime žmogaus kūną, kiekvienas žmogus turi tūkstančius vėžinių ląstelių, bet organizmas susitvarko.
Kalbant apie šios ligos priežastis, labai mažai kas žino, kaip tos ląstelės atsiranda. Anglijoje vieno mokymo metu labai gražiai gydytojas paminėjo. Jis sako, normali ląstelė save skenuoja, vidurkis yra 7 metai, ji atsinaujina. Ji miršta, bet jos vietoje atsiranda tokia pat.
Taip ir mūsų organizmas atsinaujina. O vėžinė ląstelė save skenuoja ir sako, aš nemirsiu, gyvensiu sau. Vėžys gyvena sau, o sveikas žmogus gyvena dėl kito žmogaus.
– Broli, ką norite pasakyti? Kad žmogus, atradęs santykį su jūsų išvardintais dalykais, vėžį turėtų priimti kaip dovaną?
– Kiekvienas ligonis, o ypač sveikas žmogus, turi suprasti, kas yra žmogus, kokia reikšmė būti žmogumi, kodėl aš esu šiame pasaulyje. Galbūt, mūsų visa švietimo sistema turėtų iš naujo permąstyti. Mums nuo pat mažens reikia pasakyti, kad aš ateinu į šį pasaulį kaip dovana, ateinu dėl kitų.
– Kai žmogus atvažiuoja pasimetęs ar, kaip sakėte, dugne, išgirdęs ligos diagnozę, ar sunku jį atstatyti?
– Svarbiausia neduoti iš karto atsakymo, kodėl tu susirgai. Niekas nežino, kodėl susirgai.
– Ar būna klausimas, kodėl Dievas mane taip nubaudė?
– Įdomiausia šį klausimą išgirsti iš žmonių, kurie neturi nieko bendro su Dievu ir bažnyčia. Jie sako, kodėl mane taip Dievas baudžia. Tada pradedu kalbėti apie santykius su Dievu, o pasirodo, ten nieko nėra. Po to supranta, kad čia visiškai ne Dievas baudžia. Po gero pusmečio atrandame atsakymą – žmogus pats atranda atsakymą.
– Koks yra jūsų gydymas Šv. Pranciškaus onkologijos centre?
– Mūsų gydymas pirmiausia yra ne gydymas, o buvimas kartu. Kai kurie ateina pakalbėti, pabūti, sudalyvauja įvairiose terapijose – šokio, muzikos terapijose.
– Jūs čia šokate, gėles sodinate, renkate, vyksta pokalbiai?
– Visa tai, ką darome, yra labai žmogiška. Norisi sugrąžinti žmogiškumą, kad žmogus pajustų, kad jis yra žmogus, mylimas, kad niekas jo nenori apiplėšti, nuskriausti. Priešingai, čia visos paslaugos yra teikiamos nemokamai. Dienos centre visos paslaugos teikiamos nemokamai. Žmonėms irgi būna keista, bet mes kitaip negalime.
– Jūs dirbate ne tik su onkologiniais ligoniais, taip pat pradėjote taikyti praktikas, gydymo metodus vaikams autistams.
– Čia labai skaudi tema. Šiais metais Klaipėdoje bandžiau suorganizuoti autistams skirtos dienos šventę, buvo tarptautinė autizmo supratimo diena. Susirinko daug vaikų ir tėvelių, virš 60.
Mes sukūrėme rožių planetą, kiekvienas vaikas su savo gimdytojais nupiešė rožę ir užklijavo ant tos planetos. Tas vaikų nupieštas rožes ir susodinome.
– Kiekvienas vaikas jūsų centre turi po rožę?
– Labai norėčiau, kad kiekvienas Lietuvos vaikas turėtų po rožę. Mes pasodinome 2 tūkst. rožių. Labai noriu, kad Klaipėdoje gyvenantys vaikučiai, šeimos turėtų savo rožę ir ją prižiūrėtų. Jų negalima palikti vienų. Jei juos paliksi vienus – viskas.
– Ko tokiems vaikams reikia?
– Niekas nežino. Kiekvienas vaikas yra sava planeta. Mūsų uždavinys yra susikalbėti, atrasti metodologiją, kaip susikalbėti. Pasaulyje yra metodologijos, jos taikomos ir Lietuvoje. Mano buvimas – tik kaip dvasios tėvo, to, kuris drąsina, kad būtume kartu, kad vaikų nepaliktų. Jei juos paliksi ir jie išauga, ką daryti tai pačiai valstybei, kai vaikui – 20 metų?
Tada lieka tik psichiatrinės ligoninės, juos prirakina, pririša prie lovos, jie guli, leidžia vaistus – tokios daržovės. Aš visą laiką noriu pasakyti, kad mes nesame daržovės, ir tokiais vaikais reikia išmokti džiaugtis.
– Broli Benediktai, jūs darote tai, ką turėtų daryti valstybė?
– Be abejo, bet valstybė negali daryti tokių darbų. Tai yra sielos darbai.
– Kalbu ne tik apie onkologinius ligonius ir vaikus autistus, bet apie tai, kad žmogui mažiausiai reikia vaistų, o daugiausia reikia dėmesio, kokia liga bebūtų?
– Žmogui reikia labai daug dėmesio jau nuo mažens. Labai gerai patys žinote: vaikas, kuris klasėje pradeda stokoti dėmesio, padarys viską, kad į save atkreiptų dėmesį. Ne vien tik ateis su suplėšytais džinsais.
Jis gali išgerti, narkotikus pradėti vartoti – tada visa mokykla apie jį šokinėja. Jis gali net nusižudyti. Labai svarbu yra ne perdėtas dėmesys, o būti kartu.
– Ar jums neapmaudu, kad yra per mažai požiūrio iš valstybės? Pasirenkami lengviausi keliai – jei žmogui reikia psichikos sveikatos paslaugų, tai siunčia pas psichiatrą arba prirašo raminančių vaistų.
– Tai yra blogiausia. Man apmaudu, kartais negaliu ramiai užmigti, negaliu ramiai gyventi. Kas vyksta pasaulyje, kai tokios grėsmės yra – karo, mirties. Tikrai nesu ramus, nors visa aplinka atrodo rami, išeina iš širdies, bet nesu ramus.
Vienas iš mano didžių norų – pastatyti vaikų darželį. Mes turime sklypą, geradarių, kurie norėtų, bet aš negaliu visko daryti, vienuolynas negali. Aš kalbu ir ministerijoje – padarykim kartu. Tada jau darosi liūdna.
– Į sieną atsimušat?
– Jau pinigai būna paskirstyti. Gi mes labai riboti esame. Turbūt girdėjote apie Augustą Navicką, parolimpinių irklavimo varžybų dalyvį. Mūsų maža bendruomenė jam nupirko valtį.
Ne valstybė. Valstybėje iš vis nebuvo valties, pritaikytos neįgaliam irkluotojui – nebuvo Lietuvoje nė vienos valties. Įsivaizduokite, kokia mūsų Lietuvos istorija. Nė vienos valties, o latviai turėjo ir turi.
– Ar kartais nepagalvojate, kodėl taip yra? Gal taip patogiau?
– Galvoju, kad nemąsto, negalvoja. Problema yra vidinis gyvenimas. Kai pas tave yra vidinis gyvenimas, tuomet atsiranda gyvenimas ir su kitu, ir dėl kito. Tada pradedi galvoti dėl kito. Įsivaizduokite, kelios močiutės – mano giminaitė, jos draugės Amerikoje Detroite, amžiną atilsį iškeliavusios, išgirdo, kad Klaipėdoje noriu padaryti tokį centrą, iš karto sako, dalį testamento mes tau užrašom.
Taip gavosi, kad jos mirė ir mes galėjome pastatyti. O lietuviai... Man net gėda pasakyti. Čia Klaipėdoje vyksta toks dalykas ir verslininkai – kol kas ne. Juos reikia prijaukinti, jie turi suprasti.
– Kaip lapė iš „Mažojo princo“ – po truputėlį. Gal jiems irgi rožių reikia pasodinti?
– Čia gera mintis. Reikia tiesiog įkalti užrašą – Klaipėdos tokia ir tokia gamykla.
– O gal bėda tame, kad mūsų visuomenėje dar netikima gerųjų darbų nauda? Didžioji dalis visuomenės vertina skeptiškai, sako, kam čia kažką daro, tai oro virpinimas, o jokios naudos iš to nėra.
– Yra toks įtarumas, kad duosiu pinigus – išleis ne tam, kam reikia. Tegu atvažiuoja. Labai daug Lietuvoje yra iniciatyvų, kur tie pinigai yra teisingai sunaudojami. Žinokite, kad mes čia prisidedam daug daugiau, nei kas nors padeda. Pirmiausia, mes atidavėme savo gyvenimą. Aš vykdydamas vienuolio pašaukimą – kaip elgetos, mus taip ir įvardindavo pats Pranciškus.
Jis sako, mes esame elgetos ir mes elgetaujame. Dabar aš elgetauju, kad žmonės skirtų laiko autistiškiems vaikams. Pabūk su juo, ateik, padovanok laiką, valandą. Lygiai taip pat, kai organizuojame vilties renginius, jų dabar 20 yra. Ko aš elgetauju? Solidarumo. Būk geras, suprask, kad čia ateina žmonės, praradę viską, viską išleidę, pas jį viena atvira žaizda. Padėk tu jam.
Bet jau įvyko poslinkis, kai kalbame apie nenorą padėti ar kai nemato prasmės. Mes visi gyvename čia ir dabar, mes kaifuojame, priimk mane tokį, koks aš esu, Benediktai. O visa mano filosofija – mes esame keleiviai. Mes nesame čia ir dabar.
Mes visada turime būti kitokie. Įsivaizduokite, Lietuvoje yra milijonieriai, kurie turi pinigų, tie pinigai bankuose daro kitus pinigus, o jis sėdi ir neišleidžia.
Jis galėtų vaikų darželių pristatyti ir Klaipėdoje, ir Kaune, ir Vilniuje, ir Minske, kur tik nori. Ir jis net nepajus, kad pastatė už jo pinigus tuos darželius. Čia yra nelaimė mūsų tautos.
„Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
