Nors „Ligoninės priimamasis“ jau senokai dingo iš televizijos ekranų, tai, ką kasdien mato ir išgyvena Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus darbuotojai, kartais tikrai pranoksta bet kokius serialus.
Daugiau nei 70 per parą priimamų pacientų, kuriems reikia skubios pagalbos, po itin skaudžių nelaimių teikiama pagalba ir liūdnos istorijos, kurias sunku pamiršti ir po poros dešimtmečių – tai tik keli darbo skubios pagalbos skyriuje momentai. Kol lietuviai ir užsienio turistai skuba mėgautis atostogomis prie Baltijos jūros, Palangos kurorto medikai pluša iš peties.
„Vasarą neatostogauju, jau ilsėjausi pavasarį, o kitos atostogos suplanuotos rudenį“, – nuoširdžiai šypsojosi Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Laimutė Ežerinskienė, sutikusi su naujienų portalo lrytas.lt žurnalistais pasikalbėti apie tai, kokia visą parą poilsiautojams pagalbą teikiančių medikų darbo kasdienybė.
- Ar jūsų ligoninė yra vienintelė vieta Palangoje, kur skubama pirmosios pagalbos?
- Poliklinikos taip pat turi teisę teikti pirmąją pagalbą, bet taip jau susiklostė, kad didžiausias pacientų srautas vyksta pas mus. Dažniausiai žmonės teigia, kad nenori laukti, tikisi, kad čia pat vietoje bus atlikti reikiami tyrimai, juos apžiūrės specialistai.
Žiemos metu į priėmimo kambarį per parą atvyksta apie 20 pacientų, o vasarą šis skaičius išauga iki 75-80 pacientų per parą. Šiemet kol kas didžiausias priimtų pacientų skaičius per parą – 50.
Dažnai pagalbos kreipiasi šeimos su vaikais. Neretai prašoma: „Atvežėme vieną, bet pažiūrėkite ir kitą“. Tuo pačiu paprašo patikrinti ir vyrą. Maždaug apie pusę besikreipiančiųjų sudaro pacientai su įvairiomis traumomis – patempimais, nubrozdinimais, įvairiais lūžiais ir žaizdomis. Kitą dalį sudaro terapiniai pacientai. Daug jaunimo kreipiasi dėl ūmių laringitų, faringitų, ūmių virusinių infekcijų, šlapimo takų infekcijų, tarpšonkaulinių neuraligių. Vyresnio amžiaus pacientai skundžiasi paūmėjusiomis lėtinėmis ligomis.
Pas mus neturėtų pakliūti pacientai su ūmiais infarktais ir insultais. Tačiau atsitinka taip, kad ir jie atvežami pas mus. Tarp jų pasitaiko pacientų, kurių sveikatos būklė itin prasta ir su greitosios pagalbos automobiliu pervežti į Klaipėdą negalime. Stabilizuojame jų būklę, o paskui iš Klaipėdos kviečiame reanimobilį.
- Ar visiems, kurie atskuba į skubios pagalbos skyrių, būtent tokios pagalbos ir reikia?
- Teisės aktuose apibrėžta, kas yra skubi pagalba ir tikrai ne visiems, kurie atvyksta pas mus, jos iš tiesų reikia. Problema ta, kad ne visi žmonės atskiria būtinąją pagalbą nuo nebūtinosios. Pacientai pyksta, kai išgirsta, kad jų atveju būtinoji pagalba negali būti teikiama, o už paslaugas gali tekti susimokėti. Dažniausiai tuomet išgirstame frazę „Aš moku mokesčius, kodėl turiu mokėti?“.
- Minėjote, kad daug susirgimų susiję su oro permainomis, ar tai reiškia, kad atvykę į pajūrį žmonės būtinai puola maudytis net ir šaltoje jūroje?
- Žmonės neįvertina aplinkos faktorių. Daug įvairių ligų paūmėjimų sukelia oro kondicionieriai. Žinoma, šaltas jūros vanduo padaro savo – jūra kol kas tikrai nėra įšilusi.
- Prieš metus didieji kelionių organizatoriai kalbėjo apie atvejus, kai suplanavę atostogas lietuviai net ir vėjaraupiais sergančius vaikus primygtinai skraidino kartu į kurortus, nes už atostogas jau buvo sumokėta. Ar darbo praktikoje tenka matyti panašių situacijų?
- Nedažnai, bet tikrai pasitaiko. Kartais analizuojant dokumentus pamatai, kad vaikas jau išvykstant iš namų buvo pradėjęs vemti, bet tėvai vis tiek kelionės neatšaukė, nes buvo suplanuota, o jau tą pačią dieną šeimą atsidūrė priėmimo kambaryje.
- Ar keičiasi jaunų tėvų požiūris į vaikų susirgimus?
- Taip, jie darosi vis atidesni, rūpestingesni. Tėvai labai reiklūs ir nesibaimina ateiti konsultuotis. Tiesa, kartais jų reikalavimai būna nepamatuoti. Pasitaiko, kad atvyksta pas mus ir pyksta, kad neturime visą parą budinčio odontologo. Bet juk net Vilniuje to nesurasite – nebudi odontologijos klinikos visą parą.
Kartais pacientai reikalauja, kad naktį juos apžiūrėtų urologas ar kardiologas. Tokie specialistai naktį nebudi, tačiau jei priimamojo gydytojas matys gyvybei grėsmingų pakitimų paciento kardiogramoje ar kraujo tyrimuose, žmogus nedelsiant bus išgabentas į Klaipėdą. Pasitaiko, kad pacientai daug sau leidžia ir tai žeidžia medikus. Juk jie – savo srities profesionalai.
- Ar dažnai į medikų rankas patenka Lietuvoje besiilsintys užsieniečiai?
- Taip, jų tikrai atvyksta nemažai. Jeigu pacientas yra Europos Sąjungos valstybės pilietis ir turi sveikatos draudimo kortelę, tai būtinąją pagalbą jis gauna nemokamai kaip ir Lietuvos pilietis. Jei asmuo tokios kortelės neturi, už paslaugas turi susimokėti. Pasitaiko pačių įvairiausių atvejų, vieni susimoka, kiti tai daryti atsisako.
- Ar užsieniečiai lieka patenkinti paslaugomis Lietuvoje?
- Manau, kad tikrai taip. Šioje ligoninėje dirbu nuo 1991 metų, o nuo 2000-ųjų esu skyriaus vedėja, bet niekada nėra buvę atvejo, kad sulauktume skundų iš užsieniečių. Dažniau viskuo nepatenkinti lietuviai: pykstama, kad reikia palaukti eilėje, kad tyrimų rezultatų tenka palaukti pusvalandį ir panašiai.
Kai žmogus atvyksta į priėmimo kambarį, jis galvoja, kad jo problema yra didžiausia ir neįvertina, kad eilėje gali laukti kitas žmogus, kuriam tikrai reikalinga skubesnė pagalba.
- Sostinės ligoninėse pacientai kartais skubios pagalbos laukia po kelias valandas, kiek tenka pacientams laukti čia?
- Mūsų ligoninėje ilgiausias laukimo laikas – 45 minutės.
- Ar tenka pastebėti naujo pobūdžio traumų ar susirgimų, kurių anksčiau nepasitaikydavo?
- Daugelis traumų panašios, bet vis dažniau nutinka nelaimių vaikams pramogaujant ant batutų. Mažieji pacientai atvyksta su galvos ir sąnarių sumušimais, patempimais, žaizdomis. Itin dažnai traumų priežastimi tampa riedučiai, paspirtukai.
Ne tokios retos kojyčių traumos, kuomet tėvų vežami mažieji jas įkiša tarp dviračių stipinų. Pasitaiko griuvimų nuo dviračių, paspirtukų. Vasarą sulaukiame nemažai nudegusių pacientų, kurie susižaloja tiek maitinimo įstaigose, tiek buityje.
- Kalbant apie jūsų daugiau nei du dešimtmečius siekiančią darbo praktiką, kokie atvejai atmintyje įstrigo labiausiai?
- Linksmi momentai greitai pareina, o štai liūdnas istorijas sunku pamiršti: kai gelbėdama savo ką tik iš tvenkinio ištrauktą dvimetį sūnų mama turėjo plente stabdyti mašinas; kai vos kelių metukų mažylis, išgėręs močiutės vaistų, atsidūrė reanimacijoje; kai pirmą kartą narkotikų pavartojęs septyniolikmetis jaunuolis pas medikus pateko ištiktas klinikinės mirties; kai greitoji pagalba atvežė padegtus mamą ir sūnų, kuriems buvo nudegę kvėpavimo takai, nusinėrusi oda.
- Ar dažnai pacientai įvertina medikų rūpestį ir sugrįžta padėkoti?
- Tokių atvejų pasitaiko, bet tai nėra dažnas reiškinys. Kartais pacientai apsilanko ligoninėje ir ieško tuo metu dirbusių darbuotojų, kad jiems padėkotų, bet tai nėra įprasta. Pacientų šypsena visada suteikia naujų jėgų nelengvame darbe, bet juk ne dėl jų medikai dirba. Laiku nustatyta diagnozė, suteikta pagalba, išgelbėta gyvybė – toks mūsų tikslas.
