Žurnalistės Daivos Žeimytės ir prof. R.Kėvalo pokalbis - „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
- Jūs esate vienas iš nedaugelio gydytojų, kurie labai realiai ir tiesiai šviesiai rėžia tiesą į akis apie sumuštus ir smurtą patyrusius vaikus, kas yra jūsų kasdienybė. Jūs apie tai labai daug kalbate, rodote nuotraukas. Kodėl nusprendėte viešinti šiuos dalykus?
- Todėl, kad mano, kaip vaikų ligų gydytojo, pareiga ne vien tik gydyti sunkiai sergančius vaikus, bet ir atstovauti jų teises. Mes suaugę galime pasisamdyti advokatą, kuris gintų mūsų teises, o mažas vaikas neturi tokios teisės. Tėvai, kurie dažniausiai būna skriaudėjai, niekada jo neatstovaus. Nepaisant to, kad 1995 m. Lietuva pasirašė Vaiko teisių konvenciją, ji iki šiol nėra įgyvendinama. Mūsų vaikų gydytojų ir yra tokia pareiga – atstovauti vaikams, jų interesams įvairiose srityse.
- Jūs dėl to ir kritikos esate sulaukęs. Neva neetiška rodyti vaikų, kurie yra stipriai sumušti, nuotraukas.
- O mušti etiška? Aš daug dalykų darau ir po galvoju, ar tai tikrai yra moralu. Tai yra mano pareiga. Netgi naujajame Vaiko teisių apsaugos įstatyme labai aiškiai parašyta, kad sveikatos priežiūros darbuotojai privalo informuoti tiek policiją, tiek vaiko teises. Aš, būdamas klinikos vadovu, turiu informuoti ir visuomenę. Nereikia galvos įkišti į smėlį ir galvoti, kad nieko pas mus nevyksta.
- Ar yra paveiku parodyti viešai sumušto vaiko nuotrauką? Ar nuo to kas nors pasikeičia?
- Aš kartais nepatikiu, kad žmonės gali būti tokie žiaurūs. Kai žmonės pamato tuos vaizdus, jie patiki, kad taip gali atsitikti.
- Gydytojau, žiaurūs yra žmonės? Mes nedirbame jūsų darbo, nežinome, ką jūs kiekvieną dieną matote ir su kuo susiduriate.
- Žmogus kaip biologinis individas, turbūt, yra vienintelis, kuris skriaudžia savo palikuonis. Galbūt dar yra tokių smulkių žinduolių, kaip žiurkės, kurios sunaikina savo palikuonis. Žmogus sugeba pakelti ranką prieš savo vaikus. Tai yra pakankamai žiauru. Kai problema būdavo neidentifikuojama, po to pradėjome garsiau kalbėti, identifikuoti, ji buvo visiškai nesprendžiama kitų institucijų. Juk mūsų tikslas, misija – diagnozuoti ir išgydyti. Bet kai kuriais atvejais vaikas grįždavo į tą pačią smurtaujančią šeimą ir vėl grįžta pas mus. Aš tikrai niekada nepamiršiu to kūdikio, kuris grįžo pas mus po 8-9 mėn. jau užmuštas.
- Ar jūs bandote kalbėtis su tėvais, kurių sumušti vaikai patenka pas jus?
- Aš asmeniškai kuo toliau tuo labiau į dideles kalbas nesileidžiu, nes, pagaliau, tai ne mano tikslas, pareiga. Jie tiesiog turi žinoti, kad tokie darbai bus neatleisti teisėsaugos organų ir kad jie už tai turės atsakyti.
- Ar yra tekę bandyti pasišnekėti, paklausti, kodėl taip elgiesi, kodėl savo vaiką muši?
Taip, yra tekę. Emocijų nevaldymas, pliūpsnis neigiamų emocijų, nesusitvardymas. Vieną kartą Šiauliuose man teko konsultuoti sunkią traumą patyrusį vaiką ir kolegos sako, pakonsultuok 8 mėn. kūdikį, niekaip nesuprantam, kas atsitiko su galvos smegenimis. Tai buvo prieš 10 metų, bet aš labai gerai žinojau apie sukrėsto kūdikio sindromą.
Tai buvo sukrėsto kūdikio sindromo klasika. Kolegoms užsiminiau apie tai, jie sako, negali būti, tėtis policininkas. Nesvarbu, kas jis yra, sakau, ar galėčiau su juo pasikalbėti akis į akį. Aš jam tik papasakojau, ką jis padarė.
Jis keliasdešimt sekundžių žiūrėjo man į akis ir sako, iš kur jūs žinote. Sakau, bet taip juk ir buvo. Matomai toks atviras vyriškas pokalbis jį privertė prisipažinti, sakė, žmona išėjo į prekybos centrą, vaikas alkanas, verkia, nežinau, ką daryti, nueinu parūkau, grįžtu, vėl nueinu parūkau. Sako, man trūko kantrybė, aš nežinojau, ką daryti, mane užliejo tokia neigiamos energijos banga, aš paėmiau, jį stipriai stipriai papurčiau ir šveičiau į lovytę.
Emocijų nevaldymas, nesupratimas, kad kūdikio purtyti negalima – jis nuo to tikrai nenurims. Jis nurims tada, kai išsilieja kraujas į galvos smegenis, vystosi koma ir po to jau nurimo ilgam. Patikėkit, tai neretai būna socialiai gerai gyvenanti šeima.
Taip pat nepamiršiu vienų pedagogų, išsilavinusių žmonių. Tiesiog žmonės nemoka valdyti emocijų. Galbūt įtakos turi šiuolaikinis gyvenimo tempas. Ar mes dabar gyvenam? Mes lekiam kaip akis išvertę – elektroniniai laiškai, IT, mobilūs telefonai. Mes gyvenam lyg atrodo, kad rytoj bus pasaulio pabaiga. Neturime laiko niekam, o svarbiausia, sau, neturime meilės ir tai grįžta bumerangu santykiuose su artimaisiais, aplinkiniais. O į ką gali nuleisti savo garą? Į tą, kuris negali apsiginti.
- Pas jus pakliūna įvairiausio amžiaus vaikai. Ir tie, kurie kalba?
- Taip. Šiandien ryte vizitavau 13-os metų vaiką, sumuštą abiejų tėvų. Mamai nustatytos 3 promilės, tėčiui 2,5 promilės. Sėdi liūdnas vaikas, paauglys, visas sudaužytas kaip obuolys. Nuo kūdikystės, kalbėjau apie sukrėsto vaiko sindromą – dažniausiai būna 4-6 mėn. amžiaus kūdikiai, iki paauglystės.
- O ką jie patys sako? Ar jie nori grįžti į namus?
- Patikėkit, kokie bebūtų tėvai žiaurūs, vaikui tėvai yra patys brangiausi. Aš pats savo akimis mačiau sugyventinio sumuštą mamą ir mergaitę, bet ta mergaitė nešė vandenį, girdė abu tuos žmones, vadindami švelniausiais žodžiais.
- Kokia yra jums pačiam labiausiai įstrigusi ar jus sukrėtusi istorija jūsų darbe?
- Mane labiausiai sukrėtusi istorija turbūt yra amžiną atilsį Mato istorija. Taip sudaužyto, sumušto vaiko man dar neteko matyti išvis niekur. Sveiku protu nesuvokiama. Atrodo, kad esi kitame pasaulyje, kitoje realybėje, kažkokiame košmariškame sapne. Žiūri ir netiki, kad taip apskritai gali būti.
- Matas visiškai jokių šansų neturėjo?
- Ne. Matas neturėjo šansų. Jis buvo užmuštas vietoje, žiauriai.
- Ar Matuko auka bent kiek pakeitė situaciją? Labai greitai buvo priimtas vaiko nemušimo įstatymas, visi susiorganizavo, Seimas padarė neeilinę sesiją, visuomenininkai ėmėsi tam tikrų iniciatyvų.
Atvirai kalbant, taip. Labai keičiasi požiūris žmonių, kurie atsakingi už šios problemos sprendimą. Nors vaiko teisės dabar dejuoja, kad jiems darbo yra 3-4 kartus daugiau, bet mes jaučiame, kad jie supranta, ką jie turėtų daryti. Pagaliau, keičiasi policijos darbas, savivaldybė mums išskyrė atskirą socialinį darbuotoją, nes ligonių kasos už socialines paslaugas nemoka ir natūralu, kad ligoninės administracija nesuinteresuota savo lėšomis samdyti socialinį darbuotoją.
Kas, beje, yra daugelyje kitų vaikų ligoninių, skyrių Lietuvoje. Tai eina pozityvia prasme. Mes stengiamės ne vien identifikuoti problemas, bet kad tai toliau nebūtų paliekama. Aš dabar vedu tokias derybas su olandais, kurie žada parduoti elektroninius mokymų kursus, kaip identifikuoti smurtą. Ką šiuo metu skubioje pagalboje identifikuojame, tai yra galbūt trečdalis. Kitos problemos pasislepia.
- Kas turėtų praeiti tuos kursus?
Visi mes. Jie bus ir socialiniams darbuotojams. Kaip identifikuoti smurtą, paslėptą smurtą. Tai yra profesionalių aktorių suvaidintos situacijos. Kai kalbame apie smurtą, atrodo, kad tai tik fizinis smurtas, bet juk yra ir seksualinis smurtas, kurį labai sunku ir reikia mokėti delikačiai identifikuoti.
Yra psichologinis smurtas – vaikai taip pat kartais patenka pas mus. Jau nekalbu apie elementarią nepriežiūrą – ne vien socialinę, bet ir medikamentinę. Aš šiuos kursus baigiau elektroniškai ir galiu prisipažinti, kad iš pirmo karto neišlaikiau, nes dar taip nesuvokiame, kad po kai kuriais dalykais slepiasi smurtas. Pavyzdžiui, vaikas staiga pradeda priauginėti svorio – per 3 mėn. priauga 10-15 kg.
Pasirodo, keičiasi mamos partneris, ateina žmogus, kuris pastoviai tą vaiką niekina, terorizuoja psichologiškai. Tai irgi būtų pagalvojimas. Yra įvairių niuansų, apie kuriuos nepagalvojame. Toje ligoninėje buvo atlikti tyrimai, personalui baigus šiuos kursus, smurto identifikavimas padidėjo 20-70 proc. Mūsų tikslas – nuo spalio mėnesio, nes reikia išversti į lietuvių kalbą, paleisti šiuos mokymus.
- Kaip vaikai, kurie patyrė smurtą, pas jus pakliūna? Ar paskambina kaimynai, ar patys, būdami vyresni, suvokia, kad reikia skambinti, ieškoti pagalbos, ar patys tėvai atveža?
- Dažniausiai atveža patys tėvai, nes sužalojimai yra gana sunkūs ir reikalinga medicininė pagalba. Ilgųjų kaulų lūžimai, sąmonės sutrikimai, vangumas, mieguistumas. Jie kartais net nesuvokia, kad nuo to supurtymo, sukratymo ar dar kažko atsiranda tokia sunki būklė.
- Išsigąsta?
- Be abejo. Kėdainių atveju jie irgi kvietė pagalbą, tik labai vėlai. Tai dažniausias atvejis, o kartais atvažiuoja ir kitokiais keliais.
- Ar būna bandymų slėptis nuo atsakomybės? Tėvai atvyksta į gydymo įstaigą, nes išsigąsta to, ką padarė, bet ar atėję papasakoja viską atvirai?
- 98,9 proc. tai slepia. Viena iš identifikavimo simptomų yra tai, kad tėvų pasakojimas visiškai neatitinka fizinio sužalojimo pobūdžio. Jie įvairias nebūtas ir būtas istorijas pasakoja.
- Kokios istorijos dažniausiai būna?
- Lietuvoje pati populiariausia – nukrito nuo laiptų. Tada – bėgo, pargriuvo, susižeidė, nors sužalojimai visiškai nebūdingi. Mes medikai turime atskirti sužalojimus, kurie vaikui atsitinka dėl judrumo, nukritus, nuo tų, kuriuos sukelia tėvai ar kiti treti asmenys.
Būna pačių įvairiausių. Visai neseniai atvažiuoja į skubios pagalbos skyrių dviejų savaičių kūdikis – nudeginta visa krūtinė. Versija – kažkas kažkur ėjo su karštos arbatos puodeliu, pargriuvo ir užsipylė. Galbūt taip ir buvo, bet ar mes sudarome vaikui saugią aplinką? Tie begaliniai nudegimai.
- O jie begaliniai?
- Begaliniai. Aš nežinau, kada Lietuvoje baigsis tie nudegimai. Aš bijau apie tai kalbėti, nes kai tik pakalbu, jų žymiai padaugėja. Man labai patinka Einšteino citata, kad yra du dalykai, kuriuos sunku suvokti – visata ir žmonių kvailystės. Visatą jis dar suvokdavo.
Tie kavos gėrimai pasisodinus kūdikį ant kelių yra visiškai nesaugios aplinkos sukūrimas. Turbūt spaudoje skaitėte, už tokius dalykus Norvegijoje net atimami vaikai. Nežinau, ar juos reikia atimti ar ne, greičiausiai ne, bet kaip mūsų tėvams įkalti, kad mūsų pareiga užtikrinti vaikui saugią aplinką.
- Kol jis negali savimi pasirūpinti.
- Taip, kol negali savimi pasirūpinti. Visi nudegimai, apsinuodijimai medikamentais – pastarųjų labai sumažėjo, bet čia greičiausiai didžiulė įtaka yra ir farmacijos kompanijų, kurie pakankamai gerai daro uždaromas vaistų pakuotes. Apsinuodijimų mažiau, negu anksčiau, bet nudegimų nemažėja.
- Gydytojau, jūs iš tiesų dirbate labai emociškai sunkų darbą. Ar jums pačiam nesunku? Kaip jūs pats susitvarkote su emocijomis? Kad ir Matuko situacija, kai supranti, kad negali niekuo padėt.
- Gyvenimas mane labai daug ko išmokė. Ir tinkamų metodų, ir netinkamų. Ačiū Dievui, kad vyrai bręsta su amžiumi ir pilnai subręsta maždaug 40-45 metais. Kadangi tą periodą jau perėjau, jau esu pakankamai subrendę. Man asmeniškai padeda trys esminiai dalykai: sportas, meditacija ir labai mėgstu išmintingas knygas – filosofines, labai dievinu budizmą, tą išmintį. Tai man beprotiškai padeda, nes kai buvau jaunas ir dar pakankamai kvailas, buvo visko.
- Jūs šiais metais liepos 6 d. Prezidentūroje gavote valstybinį apdovanojimą. Ką jums pačiam tai reiškia?
Pirma baimė, kad aš jau senstu. Paprastai jauniems žmonėms tokių dalykų neduoda. Antra – atrodo, kad aš teisingai elgiuosi. Kaip ir Marijonas savo dainoje dainuoja, aš vistiek myliu tą Lietuvą, nors aš pakankamai dirbęs ir užsienyje. Dažniausiai nelaikau liežuvio už dantų, pasakau taip, kaip man atrodo. Jeigu karalius nuogas, kodėl mes turime džiaugtis jo rūbais? Bet aš tai darau ne sau, aš atstovauju dažniausiai vaikų interesams.
„Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ - nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
